„Telegraf“ paaiškino, kodėl augantis Baltarusijos benzino eksportas Rusijos nuo degalų krizės neišgelbės ir kaip sėkmingos Ukrainos atakos pakeitė jėgų pusiausvyrą degalų rinkoje.
Rusija iš pasaulinės eksportuotojos tapo nuolankia prašytoja
2025 metų vasarą Rusija susidūrė su tikra degalų krize. 20 šalies regionų benzinas imtas pardavinėti pagal nustatytas kvotas, degalinėse nusidriekė kilometrinės eilės, o aneksuotame Kryme degalų visai nebeliko. Iki metų pabaigos Maskva uždraudė eksportuoti benziną ir dyzeliną.
Priežastis – masiniai ir itin sėkmingi Ukrainos dronų smūgiai Rusijos naftos perdirbimo gamykloms. Remiantis ekspertų skaičiavimais, dėl ukrainiečių veiksmų naftos perdirbimo procesai Rusijoje prarado 38 proc. pajėgumų. Gamybos nuostoliai jau siekia mažiausiai 20 proc.
„Netekome maždaug 35–40 proc. naftos perdirbimo pajėgumų, o rinkai tai labai reikšminga“, – teigia degalų rinkos ekspertas Leonidas Kosiančiukas, „Telegraf“ komentuodamas situaciją.
Jo duomenimis, 2022 metais Rusija per metus pasigamino 42 mln. tonų benzino. Be to, ekspertas įvardijo dar vieną galimą benzino krizės priežastį: „Rusijoje dėl biudžeto problemų, dėl to beprotiško deficito nuspręsta koreguoti punktus, tiesiogiai nesusijusius su karu, t. y. pašalinti 2,6 trilijono rublių, kurie 2025 metų biudžete buvo numatyti savotiškai pagalvei (valstybės paramai naftos bendrovėms, siekiant užtikrinti stabilias benzino ir dyzelino kainas – red.)“.
Eksperto nuomone, nebelikus pasaulinių ir Rusijos vidaus kainų skirtumo kompensavimo mechanizmo, benzino pardavimas Rusijoje tapo nepelningas.
„Dėl šios priežasties degalinėse jo ima stigti. Jeigu pažvelgsime į Rusijos žemėlapį, benzino krizė – visose rytinėse teritorijose“, – sako L. Kosiančiukas
Degalų krizė
Pasak „Reuters“ šaltinių, Maskvą suskubo gelbėti Baltarusija, kuri jau keturis kartus padidino degalų tiekimo Rusijai apimtis.
Šie skaičiai sufleruoja, kad, nors baltarusiai patys bent jau kol kas neliks be degalų, bet, jei norės atliepti Rusijos poreikius, bus priversti arba drastiškai didinti naftos perdirbimo mastą, arba kelti benzino kainas.
Rugsėjį degalų tiekimas iš Baltarusijos į Rusiją geležinkeliais išaugo keturis kartus, teigia „Reuters“ šaltiniai – iki 49 tūkst. tonų, o dyzelino – iki 33 tūkst. tonų. Baltarusijos degalų tranzitas per Rusiją padidėjo labai nežymiai – vos 1 proc. iki 140 tūkst. tonų.
Baltarusijos „Naftan“ ir Mozyriaus naftos perdirbimo gamyklos per metus gali pagaminti 12 mln. tonų degalų, tačiau paprastai pagamina apie 9 mln. tonų. Tai žymiai daugiau, nei reikia Rusijai: pastaroji siūlė tiekimą padidinti iki 300 tūkst. tonų per mėnesį – jei tokį tempą pavyktų išsilaikyti bent metus, būtų pagaminama dar 3,6 mln. tonų, o tai teoriškai atitinka Baltarusijos naftos perdirbimo gamyklų pajėgumus.
„Reuters“ duomenimis, 2025 metų sausio–rugsėjo mėnesiais Rusijos uostuose perkrauta 1,17 mln. tonų naftos produktų. Palyginus su tuo pačiu laikotarpiu 2024 metais, mastas sumenko net 40 proc. „Reuters“ tikina, kad pokytį lėmė sumažėjusios naftos perdirbimo apimtys Baltarusijoje.
„Zerkalo“ kalbinti BEROC ekspertai išreiškė abejonių, ar Baltarusija sugebės patenkinti Rusijos poreikius naftos produktams.
Pasak BEROC ekspertų, Rusija neabejotinai ims spausti Baltarusiją. Prireikus pareikalaus daugiau pinigų už degalų tranzitą arba sutars dėl mažesnio kiekio, argumentuodama, kad „trūksta traukinių“, taip pat gali pareikalauti kompensacijos už nepakankamą tiekimą, pažeidžiantį sutarties sąlygas.
Ekonomikos apžvalgininkas Andrejus Machovskis spalio 6 dieną laidoje „Utro na Belsate“ sakė, kad Baltarusijos naftos perdirbimo gamyklų pajėgumų pakaktų tiek vidaus poreikiams (Baltarusija per mėnesį sunaudoja 90–100 tūkst. tonų benzino), tiek Rusijos pageidavimams, tačiau tokiu atveju jau tektų atsisakyti eksporto į kitas rinkas, kur degalai brangesni – ir didesnis pelnas.
„Ir ką jos daro, kai užsienio rinkose uždirba mažiau? O gi kelia benzino kainas vidaus rinkoje. Taip būna visada. Toks keistas dėsningumas: kai naftos kainos pasaulyje krenta, benzino kainos Baltarusijoje visada kyla“, – retoriškai Baltarusijos naftos perdirbimo gamyklų klausia ir pats atsako A. Machovskis.
Ekspertas įžvelgia degalų kainų kilimo Baltarusijoje riziką ir pabrėžia esąs tikras tik dėl vieno – jie tikrai nepigs.
BEROC ekspertai su juo nesutinka ir labai abejoja, kad degalų trūkumas užsitęs ir žiemą ar dar ilgiau. Jų teigimu, nors situacija sudėtinga, bet ne kritinė: jau anksčiau Rusija eksportuodavo apie 15 proc. pasigaminto benzino, o dabar jį gali palikti vidaus poreikiams. Ilgalaikėje perspektyvoje benziną brangins didėjančios ekonomikos išlaidos, bet benzino kainų augimo artimoje ateityje jie nemato.
Kita vertus, degalų krizė Rusijoje gali ir gilėti: Ukraina jau kurį laiką tikslingai taikosi į silpniausią vietą ir ketina atakuoti dar nuožmiau; iš sąjungininkų gauna pinigų dronams, gali įgyti ir naujų tipų tolimojo nuotolio ginklų.
Lukašenkos benzinas – tik menkas lašas Rusijos poreikių jūroje
Baltarusija turi dvi naftos perdirbimo gamyklas – „Naftan“ Navapolacke ir Mozyriaus naftos perdirbimo gamyklą. Abi gali pagaminti po12 mln. tonų per metus, tačiau įprastai dirba mažesniu pajėgumu – pagamina po apie 9 mln. tonų. Naujausiais turimais 2023 metų duomenimis, Rusija per metus pasigamina 44 mln. tonų benzino, o paklausa – 38 mln. tonų, tad Baltarusijos naftos perdirbimo gamyklų pajėgumai atrodo tik lašas jūroje.
„Baltarusija Rusijos tikrai neišgelbės, tai reikia suprasti. Šios dvi naftos perdirbimo gamyklos padės, bet neišgelbės“, – savo komentare „Telegraf“ paaiškino Nacionalinio strateginių tyrimų instituto vyriausiasis konsultantas, ekonomikos mokslų kandidatas Ivanas Usas.
„Šios dvi naftos perdirbimo gamyklos iki karo praktiškai užtikrindavo 70 proc. Ukrainos poreikių. Ar galėtų patenkinti visos Rusijos paklausą? Manau, kad ne“, – konstatavo L. Kosiančiukas.
Degalų rinkos ekspertas Artiomas Kujunas taip pat abejoja, ar padidinus baltarusiško benzino tiekimą pavyktų išspręsti degalų krizę Rusijoje: „Jie atliepti Rusijos poreikių negali net teoriškai“.
Lukašenka ciniškai užsidirba iš Putino degalų apokalipsės?
Baltarusijos prezidentas A. Lukašenka, tikėtina, turi savų užmačių. Kai nuo metų pradžios dėl trūkumo benzino kainos Rusijoje pakilo 50 proc., Baltarusijos valdžiai tapo žymiai pelningiau parduoti degalus kaimynams, o ne vidaus rinkoje. A. Lukašenka gauna pelno, o ir pasirūpina, kad šalies naftos perdirbimo gamyklos turėtų, ką veikti.
„A. Lukašenka tikrai norės užsidirbti. Tai tikrai nebus parama iš draugiškų paskatų“, – įsitikinęs I. Usas.
Kita priežastis, kodėl Baltarusijos prezidentas iš visų jėgų nesistengia padėti kaimynei, yra baimė, jog gali pasikartoti „bulvių krizė“, kai Baltarusijos ūkininkai masiškai dėl geresnių kainų eksportavo bulves į Rusiją, o pačioje Baltarusijoje šios daržovės smarkiai pabrango ir praktiškai pradingo iš parduotuvių. Tai buvo labai skaudus smūgis A. Lukašenkos įvaizdžiui.
Kitas veiksnys – Baltarusijos naftos perdirbimo gamyklų priklausomybė nuo naftos iš Rusijos, atkeliaujančios vamzdynu „Družba“, kuriam ne kartą jau smarkiai pakenkė Ukrainos bepiločiai.
„Baltarusija bando organizuoti alternatyvų tiekimą geležinkeliais, iš dalies naftą perkeldama iš vamzdynų į cisternas, tačiau tai labai nepatogu. Be to, užima daug laiko ir brangiai kainuoja“, – sako Ivanas Usas.
Maskva ir Sankt Peterburgas – prioritetai, o regionams – kas lieka
Rusija benziną skirsto tradiciniu principu: pirmiausia aprūpina Maskvą ir Sankt Peterburgą, o likusiems regionams atitenka tai, kas lieka.
„Pirmiausia patenkinami Maskvos ir Sankt Peterburgo poreikiai. Svarbiausia aprūpinti sostinę, Sankt Peterburgas yra antrasis pagal svarbą valstybės miestas. Visiems kitiems – kas lieka“, – paaiškina I. Usas.
Baltarusijos benzinas į vakarinius Rusijos regionus daugiausia keliauja geležinkelio cisternomis. „Vamzdynas veikia… Kalbant apie grįžimo kryptį, tai, žinoma, cisternos… puškuoja traukiniai“, – priduria I. Usas.
Logistika apsunkina tiekimą į Uralą ir Sibirą. „Degalai iš Baltarusijos pirmiausia keliauja į vakarinius regionus… net Maskvos ir Sankt Peterburgo gali ir neišgelbėti“, – konstatuoja I. Usas.
A. Kujunas pažymi, kad benzinas skirtas naudojimui šalies viduje, o dyzelinas daugiausia eksportuojamas: „Kodėl nėra problemų dėl dyzelino? Todėl, kad sumažino eksportą. Štai ir viskas. Jo reikia vidaus rinkai. Toms pačioms karinėms pajėgoms“.
Anot A. Kujuno, trumpalaikis sprendimas gali būti importas ir laikinai sumažinti kokybės standartai, tačiau greitai išspręsti problemos nepavyks: „Net ir masinis importas bet kuriuo atveju nesuveiks greitai“.
Labai svarbu ir tai, kad degalų deficitas kelia didžiulį socialinį diskomfortą ir gali išprovokuoti protestus. Kaip teigia A. Kujunas, jau vasarą Maskvoje ir Sankt Peterburge žmonės pradėjo atvirai reikšti nepasitenkinimą esame situacija: „Labai nustebau, nes dėl benzino trūkumo ten kilo nemenkas vajus“.
Krizė labiausiai palietė atokius regionus ir okupuotas teritorijas. Kryme taikomi ribojimai – ne daugiau 20 litrų vienam žmogui, driekiasi eilės Maskvos–Kazanės greitkelyje. Degalų stygius užfiksuotos Kirovo, Nižnij Novgorodo ir Kostromos srityse.
„Vakar kalbėjausi su žmonėmis iš Luhansko… gauna benziną su tokiu įdomiu tirpiklių mišiniu… iš toli dvokia acetonu“, – sako L. Kosiančiukas.
Problema pirmiausia susijusi su A-95 benzinu. „Su dyzelinu Rusijoje situacija dar palyginus nebloga – jis gaminamas ir atsargai, t. y. jo užtenka ir kariuomenei“, – pridūrė L. Kosiančiukas.
Kremlius pats save įviliojo į spąstus?
Ekspertai atkreipia dėmesį į ironišką istorijos momentą. 2019 metais Rusija atliko vadinamąjį mokesčių manevrą: Baltarusija turėjo iš Rusijos pirkti mažiau naftos ir daugiau naftos produktų, nes norėta sumažinti Minsko naftos perdirbimo gamyklų našumą ir padidinti priklausomybę nuo rusiško benzino. Dabar viskas atvirkščiai – ji tiekia daug naftos ir perka benziną.
„Be Baltarusijos benzino Rusija negali. Pats faktas, kad Rusija iš eksportuotojos, ir tokios didelės, virsta naftos produktų importuotoja, žinoma, yra didžiulis smūgis šalies ekonomikai“, – konstatuoja I. Usas.
Ekspertų teigimu, pražūtingos benzino krizės Rusijoje visgi tikriausiai nebus. Nepaisant to, akivaizdu, kad Ukraina pajėgi be degalų palikti daugelį europinės Rusijos dalies regionų.
Baltarusiškas benzinas šios problemos neišspręs, o A. Lukašenkos pagalba (net ir drastiškai išaugusi)– viso labo tik lašas Rusijos poreikių jūroje.