Šį kartą noriu pasidalinti penkiomis labai geromis bei įsimintomis knygomis, kurios suteikė daug įkvėpimo ir į privertė į gyvenimą pažvelgti iš pačių įvairiausių perspektyvų. Norėčiau išskirti, kad geros knygos nėra tik tos, kurios turi laimingą pabaigą. Geros tos, kurios sukelia vidinio pasaulio žemės drebėjimą, priverčia dūsauti, o kartais ir ašarų vandenyne išsimaudyti.

Donna Tartt „Slapta istorija“

Dar 1992 metais išleista knyga, kurios aktualumas visiškai neišblėsęs ir šiandien. Žinant, kad autorė knygą rašė devynerius metus suvoki, jog tiek metų buvo skirta tikrai ne veltui. Pirmasis „Slaptos istorijos“ sluoksnis – intelektualumu dvelkiantis pasakojimas apie studentus, kurie gilinasi į senąją graikų kultūrą bei jos subtilybes. Tačiau yra ir antrasis, pogrindinis siužeto sluoksnis, kuris sukasi visai apie kitokius dalykus – nevaržomas aistras, bakchanalijas, siaubingas paslaptis.

Tiesa, derėtų susitaikyti su tuo, kad knygos siužetas ir vyksmas yra lėtas, dėl to reikia turėti kantrybės ir išlaukti sprogimo, kuris, pažadu, prilygs tikrai atominei bombai!

Paul Kalanithi „Įkvėpti tylą“

Įsivaizduokite: esate jaunas rezidentūrą bebaigiantis gydytojas, turintis nuostabią žmoną ir žinantis, kad karjera visai tuoj pasieks pačias aukštumas. Nuostabu, tiesa? Deja, likimas turi kiek kitokių, gana žiaurių planų – IV stadijos vėžio diagnozė, eilė intubacijų, nuolatinis lankymasis pas gydytojus, chemoterapija, nuovargis, nesibaigiantis skausmas…

„Įkvėpti tylą“ – vilties įkvėpta knyga apie gydytoją, kuris visomis išgalėmis bando kabintis į gyvenimą, nepasiduoti ir savo sukauptas žinias panaudoti iki paskutinio atodūsio žinant, kad žemėje liko gyventi labai mažai… Galima išskirti, jog knygoje labai daug dėmesio skiriama savianalizei bei vidinėms refleksijoms (perskaitai ir susimąstai, ką darytum mirštančio žmogaus vietoje). Būtent tokios knygos yra literatūros perlai, nors ir paliekančios skaudulio ir liūdesio apipintą meilę.

Daniel Keyes „Gėlės Aldžernonui“

Ar nuostabus protas gali būti toks paveikus, kad dėl jo žmogus taptų laimingesnis? Kaip jaučiasi asmuo, kuris vieną dieną neturėjęs nieko, pamažu turi viską? Ir kas būtų, jeigu vieną dieną, kai esi gyvenimo epogėjuje viskas subyra, tarsi smėlio krislelės?

Įspėju, kad pradėjus skaityti knygą pirmieji 50 psl. bus keblūs (kai pradėsite skaityti, suprasite). Tačiau vėliau knygos nenorėsite paleisti, miegas tikrai kentės, namai liks netvarkyti, o gal net teks pasiimti ir nedarbingumą (dėl šito, žinoma, juokauju!). „Gėlės Aldžernonui“ yra istorija apie Čarlį, kuris nori tik vieno dalyko – būti protingu! Juk protingi žmonės, kaip atrodo pačiam knygos herojui, yra laimingi, mylimi ir gerbiami. Neprotingiems gyventi sudėtinga, jie kenčia ir yra nusivylę gyvenimu. Ir visiškai netikėtai Čarlio svajonė išsipildo! – jis tampa protingas, atrodo, kad visas pasaulis jam po kojomis. Tik ar tai yra tiesa…? Ilgai nevyniojant knygos siūlo kamuolio galiu pašnibždėti, kad knygos pabaigoje verksite, labai smarkiai… ir Jums bus gaila Aldžernono…

Širdingai sakau, kad knygą privalo perskaityti kiekvienas!

Maris Martinsons „Tyli naktis. Be cenzūros“

Juoda knyga, kuri pasiglemš nuo pirmojo puslapio ir laikys iki paskutinio, o kai perskaitysite norėsite išeiti į gatvę ir sušukti – kaip galėjau gyventi visą šį laiką ir būti neskaičius „Tylios nakties“. Tiesa, kaip jau šnabžda pats knygos pavadinimas knygoje cenzūros nerasite.

Maris Martinsons „Tyli naktis. Be cenzūros“

Beveik visos knygos veiksmas rutuliojasi Šv. Kūčių išvakarėse, kur daugeliu aspektų įprasta šeima pas uošvius atvyksta valgyti vakarienės. Viskas nuobodžiai jauku: pasiruošimo darbai, šeimyniniai barniai ir burtai, Kalėdinės dainos. Dėl parinkto knygos vyksmo laikotarpio juntamas sakralumas, tikėjimas ir, atrodytų, dorovingumas. Tačiau knygos judesys (jai įpusėjus) pasislenka tokia tėkme, kad pasijusite įmesti į pragaro prieangį. Siužeto vingis yra žodžiais neapsakomo pobūdžio. Galiu pridurti, kad tam tikri šios knygos epizodai mane ir baugino, ir jaudino, ir vertė griebtis už galvos. Būtina pasakyti, kad visoje istorijoje tėra 6 veikėjai (šeima), bet šiuo atveju šeimos sąvoka yra itin reliatyvi. Trumpai tariant – kai kurie žmonės vis dar laukiniai teisiantys kitus, nepastebiantys savojo rūtų darželio.

Marina Abramovič „Eiti kiaurai sienas“

Marinos tikriausiai nereikia pristatinėti – viena garsiausių menininkių, į savo performansus pritraukianti itin iškilius menininkus, kritikus ir eilinius smalsuolius. „Eiti kiaurai sienas“ – visiškai nuogas, atviras ir iš sielos bei širdies gelmių reflektyvumu paremtas pasakojimas, kuriam absoliučiai nieko netrūksta. Knygoje plėtojamos pačios įvairiausios temos, kurios atveria daug širdies skaudulių – pernelyg griežtas auklėjimas, skubotos vedybos, iš proto verčiantys performansai, tikrosios „aš“ paieškos. Viską apjungia vidinis menininkės monologas, kuris atsiranda, rodos, iš „anapusinio“ pasaulio – kad ir kaip įskaudinta ir trypiama Marina būtų, visada ieško dvasingumo ir į gyvenimą kabinasi tiek, kiek leidžia jos, kartais labai trapios, jėgos.

Marina Abramovič „Eiti kiaurai sienas“

„Eiti kiaurai sienas“ – tvirta deklaracija moterims, jų nepriklausomybei, kovai už būvį ir beprotiškas gėrio siekimas net ir tokiomis sąlygomis, kai atrodo, mirti gali.

Nuoširdžiai tikiu, kad kiekviena knyga įkris į skaitytojo širdį, pralės pasaulėžiūrą. Minėtame sąraše rasite ir tokių, kurios taip suspaus sielą, kad negalėsite nustoti verkti, tačiau pažadu, kad šios ašaros bus tos, kurias atsiminsite, kaip vieną geriausių skaitymo patirčių per visą gyvenimą. Visus, neabejingus knygoms ir literatūriniam pasauliui, kviečiu aplankyti Instagram paskyrą rytojui.lt, kurioje dalinuosi ne tik apie perskaitytas knygas, tačiau taip pat ir apie atradimus, patenkinančius kiekvieno, net ir pačio išrankiausio skaitytojo, skonį.