Ministrė: „Patenkame į tam tikrus spąstus“
Dabartinė valdžia jau beveik metus yra prie valstybės vairo, tačiau skaičiavimai rodo, kad skurdo padėtis Lietuvoje negerėja, nors ekonomika auga. Socialinės apsaugos ir darbo ministrė Jūratė Zailskienė komentavo, jog šiuo klausimu galima kalbėti apie daugybę aspektų ir požiūrių.
„Pirmiausia, skurdo rizika ir vadinamoji riba yra matuojama pagal tam tikrus dydžius. Tie dydžiai didėja pagal tai, kaip didėja ir išmokos, ir vidutiniai atlyginimai, ir pan. Išeina taip, kad šiek tiek patenkame į spąstus.
Didinamas bazinės socialinės išmokos dydis, didėja minimali alga, pensijos, bet tuo pačiu kyla ir absoliutaus skurdo riba, nes nustatomas minimalių poreikių dydis. Manau, kad mes, socialdemokratai, darome tikrai daug. Jau ir XIX Vyriausybė pradėjo nuo to, kad buvo padidinta BSI iki 70 eurų, taip pat didinta minimali alga“, – sakė ministrė.
Pasak jos, Lietuvos socialdemokratų partija (LSDP) tęs tą pačią politiką, nes itin svarbu didinti minimalų atlyginimą – jį gauna skurdžiausiai gyvenantys žmonės.
„Akivaizdu, kad tie, kurie gauna minimalų atlyginimą, tikrai yra arti skurdo ribos, nes ši riba skaičiuojama vienam žmogui, dalijant pajamas iš šeimos narių skaičiaus“, – aiškino J. Zailskienė.
Ministrė pabrėžė, kad augant atlyginimams, auga ir kainos bei minimalus vartojimo poreikių dydis, pagal kurį skaičiuojama skurdo riba. 2024 m. ji siekė 446 eurus, o dabar – 450 eurų.
„2023 m. ta riba buvo gerokai mažesnė, todėl natūralu, kad kai viskas kyla, kyla ir ta riba. Šiemet buvo padidintas minimalus atlyginimas, bet pensijos kyla didesniu procentu nei minimalus atlyginimas. Tai leidžia manyti, kad galbūt skurdo riba šiek tiek mažės.
Bendromis pastangomis turime pasiekti daugiau – Vyriausybė gali didinti minimalų atlyginimą, pensijas, išmokas vaikams ir labiausiai skurstantiems žmonėms. Ta pagalba iš valstybės buvo, yra ir bus“, – teigė ministrė.
Pagal europinį rodiklį – kas penktas gyventojas patiria skurdo riziką
Nacionalinio skurdo mažinimo organizacijų tinklo (NSMOT) vadovė Aistė Adomavičienė teigė, kad, nors Lietuvoje 167 tūkst. žmonių gyvena žemiau absoliutaus skurdo ribos, europinis rodiklis rodo dar niūresnį vaizdą.
„Absoliutaus skurdo rodiklis – nacionalinis, tačiau yra ir europinis rodiklis – skurdo rizikos riba. Pagal jį kas penktas Lietuvos gyventojas susiduria su skurdu. Šis rodiklis modernesnis ir labiau atspindi visuomenės gyvenimo realijas. Tokių žmonių yra apie 620 tūkst.“, – sakė A. Adomavičienė.
Skurdo rizikos riba siekia 616 eurų, todėl visi, gaunantys mažiau, patenka į rizikos grupę.
„Pirmiausia reikia oraus požiūrio į šiuos žmones. Dažnai jie nesijaučia oriai, nes mažos pajamos labai apriboja galimybes. Turime žmonių su negalia, kurių pajamos siekia vos 280 eurų per mėnesį.
Ne visi gauna papildomą paramą, pavyzdžiui, kompensacijas už šildymą. Galime tik įsivaizduoti, kokioje įtampoje ir desperacijoje jie gyvena. Darbo rinkoje tokie žmonės dažnai būna paskutiniai, kuriuos pasirenka darbdaviai“, – teigė ji.
Neįgaliųjų ir pensininkų skurdas išlieka problema
Paklausta, ar Lietuvos biudžetui būtų didelė finansinė našta suteikti orias gyvenimo sąlygas žmonėms su negalia, ekspertė atsakė tiesiai – tai kainuotų daug.
„Žmonės su negalia dvigubai dažniau skursta nei sveiki. Priežastys – ribotas priėjimas prie darbo rinkos ir mažos išmokos“, – aiškino A. Adomavičienė.
Ji pabrėžė, kad net 40 proc. pensinio amžiaus žmonių patiria skurdo riziką.
„Tai yra didžiulis skaičius. Ypač moterys pensininkės gauna mažesnes pensijas, nes dažniau dirba mažiau apmokamus darbus: slaugytojomis, individualios priežiūros specialistėmis ir kt. Be to, jos dažnai iškrenta iš darbo rinkos dėl artimųjų priežiūros. Visa tai atsispindi vėliau – mažesnėse pensijose“, – teigė ji.
Vaikų skurdą, anot ekspertės, pavyko šiek tiek suvaldyti, tačiau jis vis dar didelis. Vaikystėje patirtas skurdas gali turėti ilgalaikių pasekmių, atsiliepti sėkmingai vaikų ateičiai.
Skurdas gresia ir vienišoms mamoms, ir daugiavaikėms šeimoms
„Vaikų skurdas tiesiogiai priklauso nuo tėvų finansinės padėties. Dažniausiai skurdo rizika gresia vienišoms mamoms ir daugiavaikėms šeimoms“, – aiškino A. Adomavičienė.
Ji atkreipė dėmesį ir į pasenusius teisinius reglamentus: „Jei tėvystė nėra pripažinta, mama negali gauti paramos ar kompensacijos už šildymą – ją gali gauti tik vaikas. Tokia motina faktiškai gyvena iš vaiko paramos. Šią nuostatą planuojama keisti, mat pagalbos tokioms mamoms tikrai reikia.“
J. Zailskienė pabrėžė, kad skurdo problemas reikia spręsti kompleksiškai, o svarbiausia priemonė yra oriai apmokamas darbas. Vis dėlto ji pripažino, kad darbdavius tenka įtikinėti priimti asmenis su negalia. Didėja ir amžiaus diskriminacija darbo rinkoje.
„Jau nustatyta, kad 5 proc. darbuotojų turi būti asmenys su negalia. Tačiau pasiekti šį rodiklį sunku, kadangi darbdaviai ne visada žino, jog žmogus turi negalią, o kai kur tiesiog nėra ir laisvų darbo vietų.
Visuomenė vis dar bijo žmonių su negalia, bedarbių, turėjusių priklausomybių ar grįžusių iš įkalinimo įstaigų. Todėl labai svarbus švietimas ir atviras kalbėjimas“, – teigė ministrė.
Moterų pensijos – vis dar mažesnės
Kalbėdama apie moterų pensininkių skurdą, ministrė priminė, kad situacija gerėja:
„Sovietmečiu ar nepriklausomybės pradžioje mamoms, auginančioms mažus vaikus, nei išmokos buvo mokamos, nei stažas skaičiuojamas. Dabar viskas kitaip – siekiama užtikrinti teisingesnę sistemą.“
A. Adomavičienė pabrėžė, kad žmonėms, atsidūrusiems skurdo rizikoje, būtina užtikrinti tris pagrindinius dalykus – išmokas, paslaugas ir būstą.
„Šie trys ramsčiai leidžia žmogui gyventi oriai. Tačiau dabar matome paramai ir kliūčių. Pavyzdžiui, vadinamuosius visuomenei naudingus darbus, kai žmonės už pašalpą turi atidirbti. Vidutinė pašalpa tesiekia vos 180 eurų per mėnesį ir tai labai mažos sumos.
Tų žmonių yra apie 2 proc., ketvirtadalis jų yra vaikai. Dalis turi negalią ar nepripažintą negalią. Jie kasdien eina į darbus, bet negauna atlyginimo ir nekaupia darbo stažo, todėl jų būsimos pensijos bus labai mažos“, – kalbėjo ekspertė.
Pasak jos, tokius žmones reikėtų oficialiai įdarbinti, jei jie faktiškai dirba.
„Žinoma, ši grupė yra labai įvairi, mat vieni nedirba jau daugelį metų, kiti prarado darbus ir nebegavo kvietimų į pokalbius, todėl prarado savivertę. Reikia laiko ją atstatyti, padėti sugrįžti į darbo rinką ir toliau palaikyti darbo vietoje“, – sakė A. Adomavičienė.
Visą laidą žiūrėkite čia: