Iš savo verslo Lietuvoje – į Norvegiją
Gyvendama Lietuvoje Julija sukosi prekyboje: dirbo parduotuvėse, vėliau su partnere turėjo kelias prekybos vietas Gariūnuose, važinėjo į užsienį parsivežti drabužių, buvo atidariusi savo parduotuvę ir Vilniaus Akropolyje. Vis dėlto tokia veikla jai pačiai neteikė džiaugsmo.
„Jaučiausi visiškai ne savo terpėje. Man tas gyvenimas buvo nuobodus, neįdomus – ne mano“, – pasakoja ji.
Kai Norvegijoje gyvenusi draugė pakvietė per Velykas atvykti savaitei, Julija ilgai nesvarstė. „Pasakiau: viskas, atvažiuoju. Viską metu, nes tikrai nebegaliu daugiau“, – prisimena ji.
Savaitės viešnagė netikėtai virto nauju gyvenimu: Norvegijoje ji sutiko būsimą vyrą, ištekėjo. Iš pradžių svečioje šalyje dvejus metus mokėsi kalbos, laikė egzaminus ir galiausiai pagal turimą išsilavinimą pradėjo dirbti pedagoge vaikų darželyje.
Nuo Vilniaus miesto ritmo – prie visiškos ramybės
Nors kalbą Julija išmoko lengvai ir gana greitai, įsilieti į naują gyvenimą nebuvo taip paprasta. Iš Vilniaus, kur buvo pripratusi prie didelio miesto ritmo, ji persikėlė į ramų Norvegijos kaimelį, kur artimiausi kaimynai gyveno už kelių šimtų metrų.
„Aš buvau visiškas asfalto vaikas, o čia atsikrausčiau į vienkiemį – nei draugų, nei kažkokio veiksmo. Buvau dar gana jauna, todėl man to labai trūko. Sakydavau vyrui, kad galiu atsisėsti ir kaip vilkas staugti – manęs čia niekas neišgirs“, – prisimena Julija.
Tačiau pamažu ji įsiliejo į vyro draugų ratą, susirado bendraminčių, o dar labiau padėjo tai, kad į Norvegiją atsikraustė Julijos sesuo.
„Dabar ji gyvena šalia manęs ir yra mano geriausia draugė. Tai labai padėjo išgyventi tą socialinį atitrūkimą nuo Lietuvos“, – sako pašnekovė.
Šiandien Julija į gyvenimą mažame miestelyje žiūri jau kitaip nei pirmaisiais metais.
„Dabar jau nebeįsivaizduoju gyvenimo didmiestyje. Man čia labai patinka tas ramus, sėslus gyvenimas“, – sako ji.
Nuo pedagogės iki virėjos
Prie gyvenimo Norvegijoje Julija priprato, tačiau profesiniame kelyje ilgainiui suprato, kad pedagogės darbas nėra jos kelias.
„Labai didelė atsakomybė. Pati turėjau tris vaikus ir pajutau, kad noriu kitokio darbo“, – sako ji.
Maisto gaminimas moteriai visada buvo artimas – nuo vaikystės ji mėgo virtuvėje bandyti naujus receptus, eksperimentuoti, ieškoti kitokių skonių. Tad palikusi pedagogės darbą darželyje, Julija įsidarbino pajūrio restorane, vėliau dirbo kepykloje, o vienu metu gamino maistą ir Ukrainos karo pabėgėlių centre.
„Maistas man visada buvo prie širdies. Nebūdavo taip, kad tik susitepu sumuštinį ir pavalgau – man visada buvo įdomu išbandyti ką nors naujo, išmokti, paragauti“, – pasakoja Julija.
Kai centras užsidarė, Julija sutiko buvusią darželio vadovę. Ši pasiūlė grįžti – tik jau ne kaip pedagogei, o į virėjos vietą – gaminti maisto.
„Iš pradžių sakiau, kad į darželį tikrai nenoriu. Bet kai pasiūlė gaminti vaikams maistą, labai mielai sutikau“, – sako ji.
Per tris valandas – pietūs 80 žmonių
Darželio virtuvėje Julija dirba jau antrus metus. Jos rytas prasideda dar namuose – prieš išvažiuodama ji mintyse susidėlioja, ką ir kokia tvarka gamins, kad virtuvėje būtų kuo mažiau streso. Nes pietums paruošti ji turi tik tris valandas.
„Atvažiuoju į darželį, susirandu, ko man reikia, ir pradedu gaminti. Vaikams pavalgius pusryčius, reikia viską sutvarkyti, suplauti indus, o iki vienuoliktos jau turi būti pagaminti pietūs“, – pasakoja Julija.
Anksčiau dirbusi restorane ir kepykloje, Julija sako, kad vaikų darželio virtuvė turi visai kitą ritmą. Čia svarbu ne tik per trumpą laiką pagaminti didelį kiekį maisto, bet ir laikytis vaikų maitinimui taikomų reikalavimų.
„Vaikams turi būti sveikas maistas, daug daržovių, daug skaidulų, negalima naudoti cukraus ir druskos. Restorane maistas vienoks, o čia jis – labiau naminis, šeimyniškas“, – sako darželio šefė.
Julija pati planuoja valgiaraštį, užsako produktus ir ieško naujų idėjų. Nors kai kurie patiekalai kartojasi – pavyzdžiui, sriubos ar žuvies patiekalai, – ji stengiasi į meniu įtraukti ir tai, ką randa kelionėse ar pamato socialiniuose tinkluose.
„Buvau Maltoje, valgiau maltietišką žuvienę, išsiaiškinau, kaip ji gaminama, ir pabandžiau pagaminti vaikams darželyje. Kartais pamatau kokį patiekalą ir pagalvoju: reikia vaikams padaryti“, – pasakoja Julija.
Kodėl darželyje maistas atrodo skanesnis?
Tėvai, anot darželio šefės, taip pat domisi, ką vaikai valgo darželyje. Viso mėnesio valgiaraštis skelbiamas įstaigos interneto svetainėje, o kartais tėvai užsuka ir patarimų paklausti.
„Bando namuose pagaminti, bet vaikai sako: ne taip, darželyje Julija kitaip padarė. Tada tėvai klausia, ką aš ten darau su tais patiekalais, kad pas mane valgo, o namuose nevalgo“, – juokiasi ji.
Julija sako, kad vaikams daug reiškia ir pati valgymo aplinka. Kai visi susėda kartu, maistas tampa bendros dienos dalimi, lydima pokalbių ir buvimo drauge, todėl jis priimamas visai kitaip. Gal todėl tas pats patiekalas namuose vaikui gali atrodyti ne toks kaip darželyje.
„Visi sėdi kartu, didelė kompanija, visiems smagu. Tada maistas automatiškai atrodo žymiai skanesnis“, – sako pašnekovė.
Įrašas sulaukė daug dėmesio
Dalytis maisto gaminimu Julija pradėjo per kovido pandemiją. Tuo metu moteris namuose augino tris vaikus, daug gamino ir iš pradžių tiesiog fotografuodavo patiekalus bei keldavo juos į socialinius tinklus.
Vėliau pabandė filmuoti receptus, o pradėjusi dirbti darželio virtuvėje vieną vaizdo įrašą skyrė tėvams, kurių vaikai lanko Norvegijos darželius. Būtent jis sulaukė didelio dėmesio.
„Kai įsidarbinau šiame darželyje virėja, nufilmavau vieną vaizdo įrašą ir skyriau jį tėveliams, kurių vaikai lanko Norvegijos darželius. Tada mano instagramo paakyra tiesiog sprogo – supratau, kad žmonėms tai iš tiesų labai įdomu“, – pasakoja Julija.
Iš pradžių daugiausia reakcijų Julija sulaukdavo dėl patiekalų, kuriuos gamina vaikams. Sekėjus stebino kitų šalių virtuvių įkvėptas maistas – daliai žmonių atrodė neįprasta, kad jis gali atsidurti darželio valgiaraštyje.
„Būdavo reakcijų: „Ojetus, kaip čia darželyje toks maistas – kažkokia pica darželinukams arba tikka masala – ten šitiek prieskonių.“ Žmonėms buvo labai neįprasta, kad darželyje gaminu kažką azijietiško ar meksikietiško“, – pasakoja Julija.
Tačiau ilgainiui reakcijos pasikeitė. Sekėjų dėmesys skatino Juliją dažniau pagalvoti ir apie tai, kuo ji galėtų pasidalinti. Pamačiusi įdomesnį patiekalą ar sugalvojusi naują idėją, ji pagalvoja, ar tai galėtų patikti ir jos auditorijai.
„Tas pozityvumas ir dėmesys, kurio sulaukiu iš sekėjų, suteikia stimulo labiau pasistengti, sugalvoti kažką naujo. Kartais pagalvoju: šitas tikrai patiks sekėjams, būtinai reikia nufilmuoti. O kartais – kad šito jau nebefilmuosiu, nes kažką panašaus jau rodžiau. Vis pagalvoju, ką žmonėms būtų įdomu pamatyti“, – sako Julija, šiandien socialiniuose tinkluose skaičiuojanti per 45 tūkstančius sekėjų.
Meilė maistui Juliją lydėjo visada – nuo vaikystės iki šiandienos, kai savo patiekalais ji dalijasi su vaikais ir tūkstančiais sekėjų socialiniuose tinkluose. Jos kasdienybėje galioja paprasta taisyklė: maistas neturi būti sudėtingas, kad būtų skanus. Svarbiausia, kad jis būtų gaminamas iš visos širdies.