1 nuotr.
Asociatyvi Dirbtinio intelekto sugeneruota nuotr.
Sistemos veikimo misija ir vizija:
1. Valstybės SS vizija – sveikas visų mokesčių mokėtojas ir pigus pacientas.
2. Tikslas – pilietis, kuris visą gyvenimą moka PSD, o juo pasinaudoja tik patologas.
Sistemos veikimo principai:
1. Sveikas lietuvis yra nepakankamai ištirtas pacientas.
2. Pilnai ištirtas lietuvis yra beviltiškas pacientas.
Lietuvos Respublikos SS nuramina lietuvius dviem būdais: arba tau pasako, kad nieko nėra, arba kad jau nieko nebepadarysi.
Jei ką truputį suskausta ir nueini į polikliniką, „šeimos gydytoja”, nors tu ir neturi šeimos, pasako – nieko jums nėra, ko čia vaikštot ligų ieškoti?
O jei ką suskausta ir nenueini į polikliniką, tai kai po metų nebeapsikentęs nueini, tau sako – jau per vėlu, ko anksčiau nesikreipėt, kai tik prasidėjo?
Atkakliai tebegyvendamas toliau, tikrinis lietuvis supranta, kad Lietuvos Respublikos SS nėra mokslas ir praktika apie sveikatą ar kokia nors institucija. Tai menas elegantiškai paaiškinti, kodėl esi pats kaltas dėl to, kas tau nutiko.
Pagal Lietuvos Respublikos SS tvarkas kiekvienas tikrinis lietuvis, besikreipiantis į polikliniką, jau yra psichikos ligonis. Todėl tvarkų aprašuose yra nustatyti lietuvių tipai, kurie fiksuojami atskirais psichikos sutrikimų kodais.
Jei ateini per anksti – esi įtartinas neurotikas ir hipochondrikas. Jei ateini per vėlai – esi neatsakingas kvailys, švaistantis biudžeto pinigus, kuriuos būtų galima panaudoti gynybai nuo ruzzų.
Tobulas pacientas yra tas, kuris ateina idealiu momentu, kurio niekas nežino, bet visi privalo pataikyti. Ir tada, jeigu įvyksta retas stebuklas ir patenki dar gyvas pas specialistą, prasideda teismo už gyvybę posėdis.
Pirmiausia – kryžminė apklausa, kur bemat būsi pagautas meluojant. Jei skaitai apie simptomus internete – prisigalvojai nesąmonių. Jei neskaitai – kaip čia žmogus taip savimi nesidomi?
Jei klausinėji gydytojo apie savo ligą ir nenumirimo šansus – netrukdykit dirbti specialistui. Jei neklausinėji – tau išėjus su palengvėjimu parašo, kad „pacientas pretenzijų neturėjo”.
Lietuvos Respublikos SS pirminė priežiūra yra mistinė vieta, kur žmogus visada kaltas dėl savo organizmo elgesio.
Todėl po to žodis suteikiamas kaltinimui.
Per mažai judėjai-per daug stresavai-per daug skaitei-neteisingai valgei-per mažai tikrinotės- per dažnai tikrinotės-per daug norit gyventi. Toliau pagal aprašą įvertinama paciento būsena ir gydymo atsiperkamumas.
Laikai, kai pirmiausia siųsdavo ištirti kraują ir išskyras – sovietinė praeitis. Jeigu prisipažinai, kad rūkai ar savaitgalį išgeri taurę vyno, diagnostika jau atlikta. Nugara? Rūkymas. Kelis? Alkoholis. Ausį peršti pradėjo? Na, reikėjo sveikiau gyventi.
Lietuvos Respublikos SS instrukcijose nustatyta tipinis tikrinio lietuvio medicininės būsenos standartas – „dar nepakankamai blogai”. Tai yra kai tau bloga, bet SS dar neįdomu.
Privalu pasiekti tą kilnų momentą, kai jau beveik griūni, bet dar ne taip smarkiai, kad būtų per brangu gelbėti. Todėl tikrinis lietuvis per savo ilgą ir laimingą gyvenimą išmoksta svarbiausio dalyko: teisingai sirgti.
Sirgti Lietuvos Respublikoje reikia taip, kad netrukdytum SS statistikai, nesugadintum eilės ir nesusirgtum nepatogiu metu. Tavo liga turi atitikti priėmimo valandas ir biudžeto galimybes.
Populiacijai SS dosniai užtikrina nemokamą mediciną. Taip, kaip pigus sukčių restoranas dovanoja nemokamą įėjimą, kada paaiškėja, kad už stalelį, už vandenį, už kiekvieną garnyrą ir padažą, muziką yra atskira kaina ir padavėjui reikia duoti. Bet įėjimas – tikrai buvo nemokamas.
Lietuvos Respublikos SS tvarkos skatina pozityvą. Net ir prisiregistravęs pas kardiologą priėmimui po pusantrų metų, tikrinis lietuvis trykšta optimizmu. Ir po paieškos internete nusprendžia, kad jam tiesiog trūksta magnio.
Dėl natūralios atrankos susiformavo dvi tikrinių lietuvių rūšis. Tie, kurie bijo gydytojų ir tie, kurie jau buvo pas specialistus. Jų atstovai vienas kitą atpažįsta iš akių registratūros eilėje.
Lietuvos Respublikos SS mylimiausia rūšis yra ta, kuri moka mokesčius, žiūri LRT ir dalyvauja visose pakopose. Kuri niekada neserga ir numiršta sekančią dieną išėjus į pensiją.
Tokia rūšis į valstybės biudžetą įrašoma kaip grynasis pelnas.