Galutinį verdiktą lentynoje priima pirkėjas
„Norfos“ įmonių grupei priklausančiose „Rivonos“ gamyklose tinklui yra gaminama įvairi produkcija, žymima gerai pirkėjams pažįstamais pavadinimais. Didelės paklausos sulaukia maisto prekės su „Kolumbo“ ir „Sodžiaus“ etiketėmis, „Piemenėlio“ bei „Piemenėlio Excellence“ pieno produktai, „Rivonos“ mėsos, žuvies ir konservų gaminiai, taip pat „Duončiaus“ duonos kepiniai. Kituose fabrikuose pagal užsakymą gaminamos ir „Onex“ prekės ženklo elektronikos bei elektrinės buitinės technikos prekės.
Pačių pagaminti gaminiai su privačiais prekių ženklais bendroje „Norfos“ apyvartoje sudaro apie 10–15 procentų, o dar keli procentai užsakomi iš kitų gamintojų. Atskirose produktų kategorijose šios proporcijos gerokai skiriasi: pavyzdžiui, pieno, kefyro ar grietinės skyriuose privačios etiketės gali užimti iki pusės asortimento, mėsos gaminių – apie 40 procentų, o jogurtų grupėje – vos 5 procentus ar net mažiau.
„Manau, kad siūlome visiškai pakankamą gaminių su privačiais prekių ženklais pasirinkimą ir jo plėsti neplanuojame. Pirkėjas privalo turėti galimybę pasirinkti iš įvairių gamintojų ir prekių ženklų. Mūsų tikslas – prekiauti tais gaminiais, kuriuos renkasi pirkėjas“, – teigia D. Dundulis.
Pasak jo, užsakymai kitoms įmonėms teikiami tik tuomet, kai tai atneša apčiuopiamą naudą pirkėjui, dažniausiai – mažesnę kainą. Jeigu išskirtinės naudos pirkėjas negauna, skatinti tokių gaminių gamybos nėra prasmės, tad pirmenybė teikiama žinomiems gamintojų prekių ženklams.
„Mūsų filosofija paprasta: privatūs ženklai dėl pirkėjų pinigų ir vietos lentynose turi rungtyniauti lygiomis sąlygomis. Jei pirkėjas prekių ženklo nesirenka, gaminiai išimami iš prekybos ir jų gamyba nutraukiama. Be to, patys gamintojai investuoja dideles lėšas į savo prekių ženklų žinomumą, todėl visuomenė jais pasitiki, o kaina pirkėją dažniausiai taip pat tenkina“, – sako verslininkas.
Kokybės mitas ir gamybos logikos taisyklės
Vis dar galima išgirsti nuomonę, kad prekybos tinklų privatūs prekių ženklai yra pigesni vien dėl to, kad yra prastesnės kokybės. D. Dundulis šį stereotipą atmeta ir paaiškina pramoninius gamybos procesus.
„Didelėse gamyklose maisto produktai gaminami masiniais kiekiais pagal griežtas technologijas. Sumanymas dalį produkcijos pagaminti prastesnės kokybės pareikalautų iš esmės keisti ingredientus, technologines linijas bei įrangos nustatymus. Mažesnių partijų gamyba iškart padidintų bendrą visų gaminių savikainą.
Pavyzdžiui, Alytaus pieninėje, „Rivonos“ gamybos padalinyje, su pigesnėmis žaliavomis nematome prasmės eksperimentuoti – iš čia pirkėjams tiekiami tik kokybiški pieno produktai įvairiomis etiketėmis. Tai ir racionaliau gamintojui, ir pirkėjas lieka patenkintas visų mūsų gaminių kokybe“, – aiškina D. Dundulis.
Panaši situacija stebima ir duonos gamyboje. Kėdainiuose veikiančiame „Rivonos“ Kulinarijos cecho padalinyje net ir patys kokybiškiausi ingredientai sudaro tik nedidelę duonos savikainos dalį – didžiausias sąnaudas sukuria suvartojama energija ir darbo užmokestis. Dėl šios priežasties duona kepama tradiciniu būdu iš natūralaus raugo, kuris brandinamas tris dienas, naudojant tik aukščiausios kokybės žaliavas.
„Gal kam nors tam tikromis aplinkybėmis ir apsimoka daryti nuolaidas gaminių kokybei, bet mums racionaliau pirkėjui gaminti ir siūlyti vienodai aukštos kokybės gaminius neprastinant jų sudėties“, – pabrėžia „Norfos“ vadovas.
Kas iš tiesų sudaro žemesnę prekės kainą?
Atsakydamas į klausimą, kas lemia privačių prekių ženklų pigumą, D. Dundulis atskleidžia pagrindinius kainodaros veiksnius.
„Didžiausią įtaką daro sutaupymai rinkodaros ir reklamos sąskaita: nuosaviems prekių ženklams reklamos išlaidų arba visai nėra, arba jos yra nepalyginamai mažesnės nei žinomų gamintojų gigantų. Be to, svarbų vaidmenį atlieka pakuotės pasirinkimas bei užsakomi kiekiai. Vienspalvė etiketė ar pakuotė kainuoja gerokai pigiau nei daugiaspalvė, prabangi spauda.
Taip pat galioja gamybos apimčių taisyklė: kuo didesnis užsakomų etikečių kiekis, tuo mažesnė vieneto kaina. Papildomą įtaką galutinei prekės kainai turi ir pakuotės svoris, kadangi už sunkesnę pakuotę prekybininkui tenka susimokėti didesnius atliekų tvarkymo mokesčius“, – aiškina pašnekovas.
Tad pasak jo, galima teigti, kad privatūs prekių ženklai tam tikroms pirkėjų grupėms kuriami tuomet, kai matoma tokio sprendimo prasmė, kai galima atliepti pirkėjų poreikius.
„Jei už tokią pasiūlytą prekę pirkėjas „balsuoja“ savo pinigais, vadinasi, atitikome jo lūkesčius. Tačiau per keletą pastarųjų metų naujų privačių prekių ženklų nepasiūlėme, nes nematome tokio poreikio. „Rivona“ ir kiti gamintojai kol kas visiškai tenkina mūsų pirkėjų poreikius, siūlome protingą prekių asortimentą ir vertę už pirkėjui priimtiną kainą“, – konstatuoja D. Dundulis.
Pranešimą parengė Norfa. Už pateiktos informacijos atitikimą tikrovei ir teisėtumą atsako pranešimo rengėjas.