„Jeigu ne vaikų požiūris, ne atsidavimas vaikų – Deivido, Rasos ir Vaido – seniai jos nebebūtų. Kai įvyko insultas, vaikai ją rado namuose. Paskui ją nuvežė į Santaras, buvo atliktos ne viena operacija. Kur tik buvo galima, ten vežė – ir į sanatorijas, ir į Klaipėdą. Jie darė viską, kas buvo įmanoma“, – pasakojo A. Sinevičius.
Anot jo, nors liga pamažu progresavo, K. Prunskienė dar ilgą laiką atpažindavo artimuosius bei bičiulius ir nuoširdžiai džiaugdavosi jų apsilankymais.
„Kalbėdavomės telefonu. Jau žinojai, ko klausti, kad jai būtų lengviau atsakyti. Ji pažindavo mus, labai džiaugdavosi, kai atvažiuodavome. Kiek galėdavo, tiek pasijudindavo, pati stengdavosi susitvarkyti“, – prisiminė ilgametis bendražygis.
Pasak jo, net ir sunkiai sirgdama K. Prunskienė neprarado ryšio su artimaisiais. Dar visai neseniai jie bendravo nuotoliu, nors kalbėti jai darėsi vis sunkiau.
„Dar penktadienį per internetą pasižiūrėjome, pasikalbėjome, bandėme kalbėti. Jau buvo sunku, bet ji mus pažino“, – sakė A. Sinevičius.
Jis pasakojo, kad pastarosiomis savaitėmis politikės sveikata buvo itin pablogėjusi – kilo rijimo sunkumų, vėliau – Vilniaus miesto klinikinėje ligoninėje.
„Paskutinį mėnesį jau buvo labai sunku. Blogai su rijimu, su viskuo. Gulėjo Santarose, paskui Marcinkevičiaus ligoninėje. Vaikai iki paskutinės akimirkos buvo šalia“, – kalbėjo jis.
A. Sinevičius neslėpė, kad ilga ir sunki liga buvo didžiulis išbandymas tiek pačiai K. Prunskienei, tiek jos šeimai.
Todėl kalbėdamas apie jos išėjimą jis sunkiai tramdė emocijas.
„Taip ir išėjo… Gal negražiai pasakysiu, bet tai toks retas atvejis, kai gali pasakyti: ačiū Dievui, kad išėjo“, – sakė jis, turėdamas omenyje ilgus metus trukusią ligą ir kančią.
Artimieji atsisveikino šeštadienį
Šalia atsisveikino salės pastatytą politikės nuotrauką supo baltų gėlių kompozicijos ir degančios žvakės, kūrusios ramią bei pagarbią atmosferą.
Atvykusieji galėjo pavartyti K. Prunskienės parašytą knygą „Išsivadavimo kaina“, tapusią simboliniu jos nueito politinio ir visuomeninio kelio liudijimu.