Kokia yra reali Senojo Pasaulio ekonominė padėtis ir kam reikėtų ruoštis tiek Europoje, tiek Lietuvoje, „Respublika” diskutavo su Lietuvos ekonomistu, verslo konsultantu, inovacijų ekspertu ir visuomenės veikėju Sigitu Besagirsku.
– Stebint bendras ekonomines tendencijas, kiek tikėtina, kad vėl susidursime su panašia į 2007-2008 m. ekonomine krize?
– Bendros neigiamos tendencijos stiprėja, nes visi supranta, kad Europa pralaimi konkurencinę kovą ir kinams, ir amerikiečiams.
Prieš penkerius metus feisbuke pasirodė juokeliai, kad kai Kinija ir JAV investuoja į dirbtinį intelektą, kosmines technologijas ir kvantinius kompiuterius, ES „investuoja” į reguliavimą.
Ir jie kaip niekada tiksliai atspindi šiandienines realijas – europiečiai domisi daugybę dalykų, bet ne savo regionu ir jo klestėjimu.
Europos biurokratai skiria išskirtinį dėmesį pabėgėliams, mečečių statyboms, „žaliajam” kursui, o tuo metu amerikiečiai ir kinai stiprina savo šalių konkurencingumą.
Kinai sako, kad reikia dirbti 6 dienas per savaitę, mes, europiečiai, kalbame apie 4 dienų darbo savaitę. Tai akivaizdžiai parodo mentaliteto ir požiūrių skirtumus.
Kalbant apie krizes, jos, dažniausiai, atsitinka netikėtai, bet kai prasideda, daug kas teigia, jog matė įvairius indikatorius, kurie signalizavo apie artėjantį sprogimą, tačiau iki jo, kažkodėl, niekas nieko neįtarė.
Na taip, yra tokių, kurie nuolat kalba apie artėjančią krizę, todėl vieną dieną pataiko, bet tame nėra nieko keisto, nes krizės ar ekonominiai nuosmūkiai pasaulyje įvyksta maždaug kartą per 10 metų.
Tik vienos gali kilti dėl to, jog kažkas nesugebėjo suvaldyti situacijos, kitos – dėl to, jog kažkas nusprendė užsidirbti.
Šiandien pasaulyje yra du pagrindiniai galios svertai – JAV ir Kinija. Jeigu joms bus naudinga sukelti krizę, taip ir atsitiks.
Bet vertinant situaciją be sąmokslo teorijų, ES turi potencialo skolintis ir taip, valstybėms skiriant situacijos suvaldymui skolintus pinigus, nepaisant ekonomikos smukimo dar 10 metų prasitęsti gerą gyvenimą.
Kol kas Europa pasitiki tiek vidaus, tiek išorės kreditoriai, kurie mielai skolina, todėl galime stebėti nedidelį ekonomikos augimą ir guostis, kad ji, ne tiek kiek tikėjomės, bet auga.
Tačiau kažkaip stengiamasi „nepastebėti”, kad augimą lemia ne stiprėjanti ekonomika, o auganti valstybės skola. Pinigai patenka į rinką, auga vartojimas, bet niekas nekalba apie skolos grąžinimą.
BVP auga, bet tik todėl, kad rinkoje cirkuliuoja skolintos lėšos. Kol ES turi turto, turi verslus, gali pritraukti skolintas lėšas ir taip palaikyti sotaus gyvenimo imitaciją, tačiau ilgalaikėje perspektyvoje tai tik gilina problemas.
JAV ir Kinija į inovacijas investuoja vidutiniškai du kartus daugiau, negu Europa, kuri pinigus nukreipia į „vienadienes puotas”.
Sakant buitiškai, kai kinai perka protus ir stakles, mes perkame pyragą, ilgalaikės naudos iš kurio nebus. Juolab kad dalis europinių inovacijų tokios yra tik popieriuje, o realybėje gauti papildomi pinigai tiesiog pravalgomi.
– Kokią matytumėte išeitį iš esamos situacijos?
– Europai reikia nustoti skrajoti padebesiais ir grįžti prie pigios energetikos. Visuotinai brukama „žalioji” energetika nėra nei pigi, nei „žalia”, nes vis dar niekaip neišspręstas atidirbusių vėjo jėgainių menčių ar saulės panelių utilizavimo klausimas.
Kai šitie dalykai laidojami po žeme, negalima teigti, kad tai yra sprendimas. Šiandien jau ir Vokietija pripažįsta, kad suklydo atsisakydama atominės energetikos, bet toliau kalbų taip ir nenueinama.
Taip pat ES būtina stabdyti protų nutekėjimą, nes didieji protai šiandien dirba ne Lietuvoje ar ES, o kitur. Kolegos lankėsi Kinijoje, autokoncero „Geely” gamykloje.
Joje kiniškus automobilius kuria persivilioti vokiečių inžinieriai, o vėliau šie automobiliai, dempinginėmis kainomis realizuojami Europos rinkose.
Tai aiškiai signalizuoja, kad europiečiams būtina mažinti biurokratiją ir didinti darbo vietų konkurencingumą, bet ir šia kryptimi nieko nėra daroma.
Negalima pamiršti ir demografinių iššūkių. Gimstamumas Europoje mažėja, todėl vis daugiau darbuotojų importuojama iš trečiųjų šalių.
Tai matydami žmonės nesijaučia saugūs ir mažiau investuoja į savo ateitį, nors abejoju, ar tie specialistai iš trečiųjų šalių tikrai sukurs kažką vertingo.
Nesu rasistas ar nusistatęs prieš kitas tautas, bet žiūrint objektyviai tai aiškiai parodo mokslinių techninių straipsnių skaičius. Ir kad ir kaip norėtume, bet šioje srityje somalietis niekada neprilygs vokiečiui.
Tas pats taikytina ir kitoms šalims. Neseniai lankiausi Prancūzijoje, didžiuliame sveikatos mokslų centre. Tūkstančių kvadratinių metrų pastate glaudžiasi startuoliai, kurie, kaip žadama, turėtų sukelti proveržį biomokslų srityje.
Šis centras veikia jau kelis metus, daugumą jo darbuotojų sudaro atvykėliai. Kuomet centro vadovų paklausiau, kiek čia veikiančios įmonės šiemet gavo pajamų iš rinkos, man buvo pasakyta, kad startuoliai tik pradeda veiklą, todėl jiems reikia laiko įsivažiuoti. Bet visa tai – pasakos, kurias girdžiu ne pirmus metus, o rezultatų vis nesimato.
Panašiai vyksta ir Lietuvoje – valstybė stato pastatus ar net parkus, skiria startuoliams finansavimą, o kai šie jį, taip nieko ir nesukūrę, pravalgo, skiria dar.
Galiausiai praeina dešimtmetis, startuoliai jokio vertingo produkto rinkai nepateikia, bet valdininkams gėda tai pripažinti, todėl toliau šeria „perspektyvius” startuolius visų mūsų, mokesčių mokėtojų, pinigais.
Tokių startuolių pilna Europa, tačiau, mąstant blaiviai, jeigu per 5 metus jie nieko nesugeba sukurti, ar tikslinga juos toliau remti?
Dar vienas svarbus momentas: ES paramos prioritetai Lietuvoje – paramų įvairiems mokymams, socialinėms veikloms ar profesinėms sąjungoms finansavimo intensyvumas paprastai siekia 100 proc.
Bet jeigu kalbama apie tikrai naudos galinčius duoti įmonių vykdomus mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros projektus, popieriuose jis smunka iki 65 proc., o realybėje lieka tik kokie 40-50 proc. Europos Sąjungoje moksliniai tyrimai remiami dar mažiau.
Akivaizdžios bėdos, su kuriomis nesusitvarkome, nors jų sprendimai – net labai paprasti. Reikia pamiršti kalbas apie 4 dienų daro savaitę ir grįžti prie 6 dienų darbo savaitės, mažinti mokesčius, apkarpyti socialines išmokas, neprisiimti perteklinių, Briuselio brukamų įsipareigojimų.
Taip pat skatinti įmones investuoti į inovacijas, nes jeigu investuoti mėgina valdžia, dažniausiai tai baigiasi nereikalingų pastatų, kuriuose vykdoma beviltiška veikla, statymu. Vadovaujamasi ne sveiku protu, o iškrypusia logika.
Techninių detalių yra ir daugiau, tačiau dauguma jau aiškiai suvokia, jog Europa, įskaitant ir Lietuvą, eina ne ten. Kiek iš mūsų regiono išplukdoma kapitalo, kiek „optimizuojama” verslų, kad mokesčius būtų galima mokėti ne čia.
Inovatyvios įmonės pradeda bėgti iš Europos, todėl valdžios skubiai turi imtis priemonių, kad šį procesą sustabdytų.
Turi, bet nieko nedaro, todėl ne retas keliasi į JAV, kur mokestinė sistema yra lankstesnė ir mažiau biurokratinių kliūčių. Aš pats, jeigu planuočiau pradėti rimtą verslą ir daug investuoti, tam tikrai rinkčiausi ne Europą.
Pasikartosiu, Europai reikia pigios energetikos, mažiau biurokratijos ir labiau saugoti savo protus, nes gimstamumas mažėja.
Briuselis teigia, kad bando šias problemas spręsti, tačiau realiai, kurdamas naujas darbo vietas biurokratams, kurie esą tuo ir užsiims, tik dar labiau jas pagalina.
Arba nenori priimti realybės, nes šiandien mes vis dar išgyvename „aukso amžių”, kai, pasinaudodami praeities nuopelnais, vis dar galime skolintis. Bet realiai tai – puota prieš artėjantį marą.
Kalbant pavyzdžiais, žmogus turi didelį namą, todėl netekęs darbo dar gali pasiimti nemažą paskolą ir džiaugtis šiandiena, nesusimąstydamas, kas jo laukia po poros metų.
Kol mes, gyvendami iliuzijose, puotaujame, stengiamės tapti „žaliais” ir tvariais, rūpinamės pabėgėliais bei LGBT, JAV ir Kinija sparčiai juda į priekį. Ir taip sparčiai, kad be radikalių pokyčių vargu ar juos bepavysime.
– Ir, kalbant apie mūsų šalį, kuri gyvena tokiomis pačiomis iliuzijomis, kokios yra jos ekonominės perspektyvos?
– 2024 m. Lietuvos biudžeto pajamos buvo 15 mlrd. eurų, valdžia pasiskolino dar 5,5 mlrd. Dalis šių pinigų buvo skirta senesnėms skoloms padengti, bet realiai pasiskolinome trečdalį biudžeto. 2025 m. biudžeto pajamos siekė 16 mlrd., o pasiskolinome beveik pusę jo – 7 mlrd.
Taip, pasiskolinti pinigai augina biudžeto pajamas, nes grįžta per aplinkui, bet gero gyvenimo imitacija sąlygota skolinimosi galimybėmis, ką jau supranta ir kitos ES šalys. Kaip ir tai, jog skolas teks grąžinti.
Valdžios atstovų supratimas kaip spręsti problemas kartais yra išties juokingai graudus. Tarkime, nykstantys regionai. Užuot padėjus jiems atsitiesti, siūloma kurti Regionų ministeriją.
Biurokratai su esamą padėtimi nesusitvarko, todėl statykime naują pastatą, priimkime į darbą dar daugiau biurokratų ir tikėkimės, kad viskas susitvarkys. Deja, sistema taip neveikia.
Be to, tiek Lietuva, tiek ES vis dar orientuojasi į socialinius mokslus, gamtos ir technologiniai mokslai yra tarsi antrarūšiai, atrodo, mes su jais „pastrigome” ties 2010 m.
Kai kartu su partneriais iš Vakarų Pietų Korėjai pasiūlėme, kaip mums atrodė, inovatyvias idėjas, korėjiečiai atsakė, kad jie jas išbandė prieš 8 metus, jos nepasiteisino, todėl šiandien šalis eina kita kryptimi. Mums tai atrodė perspektyvi inovacija, o jie jau ieško kitų kelių.
Kai korėjiečių paprašėme pasidalinti patirtimi, kurią paskui pristatėme Europai, likome nesuprasti. Europos fondai ir toliau finansuoja idėjas, kurių Azijos mokslininkai, kaip nepasiteisinusių, jau atsisako.
Tik europiniai biurokratai nenori to pripažinti, todėl verslininkai į inovacinius projektus žiūri ne kaip į galimybę kažką sukurti, o kaip į galimybę tiesiog pasiimti pinigų ir sumažinti įmonės išlaidas.
Jie supranta, kad vietinės idėjos jau paseno, todėl pigiau bus ne kurti kažką savo, o nusipirkti tai, ką sukūrė amerikiečiai arba kinai.
Arba, tiksliau, kinai, nes tose pačiose Jungtinėse Valstijose veikiančiose dirbtinio intelekto ir kitų inovatyvių sričių įmonėse dažniausiai dominuoja specialistai iš Azijos.
Kinija ir JAV akivaizdžiai dominuoja daugelyje sričių, o Europa, užuot persiorientavusi, atiminėja pinigus iš verslų bei gyventojų, investuoja juos į rėksnius ar pseudomokslus ir mus bando įtikinti, kad viskas yra gerai.
Tik viskas seniai nėra gerai ir atotrūkis tik didėja. Europos pramonėje kyla nerimo banga, bet niekas nenori to garsiai pripažinti.
Kalbant apie Lietuvą, mes galime išsikelti tikslą, tarkim, aplenkti Suomiją, kuri kur nors suklys ar suklups prisileidusi per daug pabėgėlių ar bandydama „sužaliuoti”.
Bet čia maždaug tas pats, kas trijų komandų krepšinio turnyre, kur žaidžia Europa, JAV ir Kinija, liktume treti ir pradėtume aiškintis, kuris daugiau taškų sumetėme. Toks požiūris yra klaidingas.
Tikslas turėtų būti tapti pirmiems arba bent antriems – jei ne pralenkti, tai bent pasivyti amerikiečius ir kinus, tačiau tam būtinos radikalios permainos, o šiandien nėra net užuominų, kad jos galėtų prasidėti…