Priminsime, kad ponia Marijona į Klaipėdą atvyko iš Radviliškio su vyru Petru ir vos penkių mėnesių dukrele. Anot pašnekovės, pokariu pagimdžiusios moterys į darbą sugrįžti privalėjo po 32 dienų dekretinių atostogų, kitaip darbą prarasdavo.

Tad gyvenimas Klaipėdoje prasidėjo nuo darbo paieškų.

Laikraštyje perskaičiau, kad Klaipėdos įmonėms reikia vertėjų. Su kūdikiu ant rankų, nes vežimėlių nebuvo, nužygiavau tiesiai į partijos komitetą. Įsivaizduojat, kokia drąsi buvau? Juk nebuvau nei partinė, nei komjaunuolė, bet man reikėjo darbo. Sakau: „Aš nesu profesionali vertėja, bet galiu versti.“

Atsakas buvo žaibiškas. „Iš karto gavau sekretorės darbą Žuvies fabrike. Direktorius džiaugėsi, kad atėjo lietuvė, mokanti ne tik kalbėti, bet ir rašyti, spausdinti rusiškai ir nereikli. Ten ir dirbau: iš pradžių sekretore, vėliau – jau Kadrų skyriuje. Dirbdavome tada šešias dienas, tik sekmadienis laisvas būdavo.”

Iš Smiltynės, kur jauna šeima gavo būstą, Marijona kasdien plaukdavo į darbą Klaipėdoje senosios perkėlos keltu, o nuo kelto į fabriką veždavo tarnybinis autobusas.

„Keltas buvo labai primityvus. Tai buvo paprastas laivas su suoliukais. Paskui jį atidavė Sovetskui“, – pasakojo pašnekovė.

Kaimynų bendrystė

Kol Marijona ir jos vyras dirbo, mažąją Vilmutę Smiltynėje prižiūrėjo auklė.

Ponia Marijona šiltai prisimena kaimynę Verutę, su kuria kartu pasamdė merginą iš kaimo prižiūrėti savo bendraamžių vaikų. „Didžiausias iššūkis auklei buvo gauti leidimą gyventi Klaipėdoje.

Niekas neregistravo, nelabai norėjo, kad čia lietuvių būtų, – to meto realijas atskleidžia pasakotoja. – Sutariau, kad Verutė priregistruos, pas ją ir gyveno, labai tvarkinga, graži buvo kaimo mergaitė ir mylėjo tuos mūsų vaikus”, – prisiminė ponia Marijona.

Gyvenimas izoliuotoje Smiltynėje, anot pašnekovės, skatino žmones burtis. Nors „didžiajame name“ gyveno marga publika, bet nebuvo pykčių.

„Žmonės kaip žmonės. Kurie turėjo gabaliuką žemės prie savo namų Smiltynėje, kažką sodino, augino. Mes žemės neturėjome, bet vieni kaimynai turėjo karvę. Nežinau, kur jie tą gyvulį laikė ir nesidomėjau, bet iš jų pirkdavome pieną dukrytei.

Sutartoje vietoje mums palikdavo pieno stiklainį, o mes – kapeikas. Niekas tų pinigų nepavogdavo“, – su šypsena prisimena ponia Marijona.

„Kita kaimynė, – pasakoja pašnekovė, – buvo puiki siuvėja. Neturėjau vaikui palto. Ji iš mano ne mamos, o dar babos didžiulės vilnonės skaros pasiuvo Vilmutei paltuką. Aš numezgiau dirželį, kad jį surišt, kad vaikui būtų šilčiau. Batukai jos buvo veltinukai su guminiais kalošiukais, kurie drėgmę sulaikydavo. Ilgai tarnavo tie veltiniai. Net kai jau mieste gyvenome, į darželį dukrytė dar su jais eidavo“, – kasdienio gyvenimo detales pasakojo Marijona.

Pati moteris sakė veltinių nenešiojusi, turėjusi tikrus batus ir žieminį paltą su kailine apykakle. „Kontoroj aš visada vaikščiojau su bateliais ant kulniuko“, – šypsosi senolė.

Perėjo per užšalusias marias

Pasak Marijonos, vandenų apsupta Smiltynė žmonėms atrodo romantiškai, tačiau pokariu toji aplinka ne visada buvo džiuginanti.

„Kitoje marių pusėje veikė celiuliozės ir popieriaus kombinatas (CBK). Ir šiais laikais nuo jo sklinda nemalonūs kvapai, tai įsivaizduokite, kokį aitrų kvapą vėjas atpūsdavo anuomet, kai įmonė dirbo visu pajėgumu.

Pačioje Smiltynėje teritoriją dalijomės su pasieniečiais. Nebuvo galima eiti link Jūrų muziejaus, buvo draudžiama eiti į pajūrį po 9 val. vakaro. O ir pro savo balkoną retsykiais matydavome ne tik marių platybes, bet juodas povandeninių laivų kupras ir eiles kareivių krante“, – prisiminimais dalijosi M. Gimbutienė.

Vienas ryškiausių ir dramatiškiausių ponios Marijonos prisiminimų – 1956-ųjų žiema, kai sausio mėnesį spaudė 26 laipsnių šaltis ir Kuršių marios pasidengė storu ledo šarvu.

„Laivai sustojo jūroje, susisiekimas su miestu nutrūko. O aš visiškai viena. Vyras laive, dukrytė – pas senelius.

Užrakinau namus, išėjau į lauką malkų pasirinkti. Matau, priešais mane eina vyras. Žiūriu, jis pasuko per marias. Galvoju, ir aš eisiu. Jeigu jis neskęsta, tai aš esu lengvesnė.

Sekdama jo pėdsakais ir aš perėjau marias. Sėkmingai pasiekusi kitą krantą, iš visų jėgų bėgte pasileidau į darbą. Nejutau, kad man dega kojos nuo šalčio. O kai atbėgau, bendradarbiai puolė gelbėti mano apšalusias kojas”, – pasakojo senolė.

Atsisveikinimas su Smiltyne

Nors gyvenimas Smiltynėje buvo kupinas unikalių akimirkų, buitiniai sunkumai, ypač susiję su susisiekimu žiemą, vertė ieškoti geresnių sąlygų.

1957-ųjų lapkritį, kai jau laukėsi antrosios dukrelės Skirmantės, Marijona su šeima gavo butą Klaipėdoje, Naikupės gatvėje.

„Nors kambarys buvo tik vienas, palyginti su Smiltynės buitimi, jis atrodė kaip tikri rūmai. Buvo šviesa ir karštas vanduo, viryklė ir tualetas, viskas. Persikraustymas į miestą atrodė kaip išsigelbėjimas. Vien dėl vaikų…“ – nutęsė ponia Marijona.

Vėliau šeima gavo didesnį butą Debreceno gatvėje ir netikėtai vėl sutiko čia pat apsigyvenusius kaimynus iš Smiltynės kurhauzo: tą pačią Verutę, su kuria vaikus žiūrėdavo, ir kapitoną.

„Čia visą didįjį namą iškėlė. O Smiltynėje įrengė viešbutį, bet neilgai jis veikė. Paskui sportininkams atidavė. O dabar vėl butus įrenginėja…“ – pastebi apsisukus laiko ratą pašnekovė.

Marijonos dukros Vilma ir Skirmantė užaugo, sukūrė savo šeimas.

Pati Marijona, palaidojusi pirmąjį vyrą, dar ištekėjo antrą kartą, bet ir vėl liko našlė.

„Nebeliko jau ir brolių, seserų. Likau savo šeimoje viena kaip bokštas“, – atsidūsta 94-erių metų senolė ir su šypsena skaičiuoja savo, brolių ir seserų palikuonis.

Pabaiga. Pradžia čia