Prieš 100 metų Klaipėdoje jau buvo sniego. 1925 m. spalio 20 d. „Klaipėdos žinios“ apie tai rašė: „Sekmadienio vakarą ir naktį Klaipėdoje snigo stambiais gabalais ir viską nubaltino.
Sniego krito 10 centimetrų. Truputį pašalus sniegas nei pirmadienio pirmpietį dar nebuvo ištirpęs. Vaikai jau važinėja rogutėmis.”
„Išnaudojo žemus žmonių instinktus…“
Na, bet svarbiausios naujienos buvo apie 1925 m. spalio 19 d. įvykusius pirmuosius rinkimus į Klaipėdos krašto seimelį, kuris buvo autonominio Lietuvos regiono Klaipėdos krašto (Mėmelio teritorijos) parlamentas.
Parlamentas buvo įsteigtas 1924 m. remiantis Klaipėdos krašto konvencija. Į jį buvo renkami 29 atstovai.
„Klaipėdos žiniose“ 1925 m. spalio 22 d. apie praėjusius rinkimus rašoma:
„Rinkimų davinių antradienį tik dalinai tebuvo galima sužinoti. Kad Einheitsfrontas, išnaudodamas žemus žmonių instinktus ir kovodamas žiauriais teroro įrankiais, taip sakant, išveržė iš piliečių nemažai balsų, buvo visai lauktina.
Tokiais „kultūringais“ būdais sumedžioti balsai einheitsfrontleriams laimėjimo nesudaro. Šituo dideliu bliufu neilgai jie tesidžiaugs.”
Tame pat laikraštyje skaitytojai informuojami ir apie priešrinkimines peripetijas, kai Klaipėdos teismas neleido balsuoti į Klaipėdos kraštą naujai atvykusiems lietuviams iš Didžiosios Lietuvos.
Buvo rašoma, kad šis sprendimas neteisingas.
„Teisingumo Ministeris p. Karoblis pareiškė spaudos atstovams, kad išnagrinėjęs klausimą dėl Lietuvos piliečių Klaipėdoje balsavimo teisės Seimelio rinkimuose jisai radęs, jog Klaipėdos teismo interpretacija esanti neteisinga.
Einant Klaipėdos Statuto 8 straipsniu gyvenantieji Klaipėdos krašte Lietuvos piliečiai turį teisės dalyvauti rinkimuose. Susidariusi padėtis, anot p. Karoblio, esanti labai paini.”
Laimėjo vokiškos partijos
Nors akivaizdu, kad rinkimus laimėjo vokiškosios partijos, „Klaipėdos žiniose“ su tuo nenorima sutikti, piktinantis rezultatais cituojamas kitas laikraštis. 1925 m. spalio 23 d. buvo rašoma:
„Dar nėra visai tikslių davinių, kuris balsuotojų skaičius dalyvavo rinkimuose, kiek balsų teko pavieniams sąrašams ir, iš to išeinant, kokie kandidatai liks Seimelio atstovais. Esama kol kas tik apytikrių davinių.
Skaitmens, kurias skelbė „Mem. Dampfboot’as“ antradienio vakarą, nedavė nė apytikrio vaizdo, nes rėmėsi labiausiai miesto daviniais. Gi miesto balsuotojų skaičius tesudaro vos ketvirtadalį viso krašto balsuotojų skaičiaus.
„Dampfboot’o“ lentelės tiko tik klaidinimui. Galutiniai rinkimų daviniai parodys, kad einheitsfrontlerių pasmerktosios „atskalų partijos“, priešingai „Dampfboot’o“ tvirtinimams, ne visiškai pralaimėjo.
Nėra ko nuginčyti, kad einheitsfrontlerių vyriausioji partija, „Kl. Liaudies Partija“ Klaipėdos mieste labai daug balsų gavo – maždaug du trečdalius visų balsų, kurie buvo teisėti būti įmesti į rinkimų skrynelę. Ir abelnai Einheitsfrontas šį kartą gerai iškirto.
Viena reikia pastebėti: vis vien, ar rinkimai bus paskelbti formaliai teisėtais, ar ne – jie Klaipėdos krašto gyventojų tikrąją valią neišreiškia.
Einheitsfrontleriai per anksti šūkauja. Valstybingumo idėjai ir šalies ramybei bei taikai duobę kasdami einheitsfrontleriai galų gale – kad ir ne šiandien pat – patys įkris.
„Dampfboot’as“, nesusivaldydamas iš liguisto džiaugsmo, sušunka: „Toliau taip, klaipėdiškiai! Mūsų yra diena! Mūsų yra žemė! Savistoviais norime būti!“
Galiausiai straipsnyje paskelbiami rinkimų rezultatai: „Sulig rinkimų daviniais Seimelio atstovais liks 27 einheitsfrontlerių ir 2 lietuvių kandidatu.“
Gyvenimas tęsiasi
Dar po kelių dienų, 1925 m. spalio 25 d., „Klaipėdos žinios“ toliau rašo kasdienes naujienas iš miesto.
„Iš uosto. Tiršta migla užgulė Klaipėdą. Stovint ties uostu vos galima primatyti netolimų Kuršių Kopų.
Locų laivas nuolat guli toli jūroj, ir sirenomis pažymi aplankantiems iš jūros laivams uosto vietą.
Uostas šiandien apytuštis. Priešakiniam uoste ir ties ilgąja rampa jokio laivo. Žieminiam uoste be vakar minėto garlaivio „Ostsee“ guli tiktai garlaivis „Gerhard“; kuris įkrauna celiuliozą ir popierį, adresuotą New Yorkan.
Uoste be to guli lietuvių garlaivis „Algirdas“, prikrautas silkėmis ir vienas mažesnis laivas su anglimis, briketais ir žibalu.
Turgus šeštadienį buvo žymiai lankytas. Ant žuvų turgaus pardavinėjo įvairių žuvų; nevėjuotasis oras žvejams buvo naudingas.
Daržovių irgi daug atvežta, ypač kopūstų, kurių viena kapa kainavo 15 litų. Už šėpelį bulvių prašė 5 litus.
Sviestas kainavo 4,40-4,70 litus, nors ir mažai reikalavo. Miestas jau kelias dienas paskendęs miglose.
Žmonės kalbasi, kad tai „gerųjų“ rinkimų pasekmė”, – prasibrauna nusivylimo replika.
I. Simonaitytės eilės
1925 m. spalio 18 d. „Klaipėdos žiniose“ publikuojamas krenta eilėraštis.
Jo autorė E. S. Eglaitė. Žinoma, kad šiuo slapyvardžiu pasirašinėjo Ieva Simonaitytė, gyvenusi Klaipėdoje nuo 1921 m. sausio iki 1938 m. spalio.
Įsikūrusi Klaipėdoje, rašytoja dirbo Lietuvos konsulato raštinėje, mokėsi mašinraščio, stenografijos, lietuvių kalbos kursuose.
Nuo 1922 m. ji dirbo „Ryto“ bendrovės spaustuvėje mašininke ir korektore, 1919–1923 m. „Prūsų lietuvių balso“ redakcijoje.
Nuo 1925 m. gruodžio iki 1936 m. gegužės rašytoja dirbo Klaipėdos krašto Seimelyje mašininke ir vertėja.
I. Simonaitytė šiuo laikotarpiu parašė ne vieną novelę, eilėraštį.
1920–1933 m. kalendoriuose ir periodiniuose leidiniuose – „Prūsų lietuvių balsas“ (1919–1923), „Rytojus“ (1920–1922), „Lietuvos keleivis“ (1924–1939) – ji paskelbė apie 100 eilėraščių.
Užmiršo…
Atvyko laimužė pasveikint žmoniją,
Suteikt jiems laimės iš savo taurės,
Visus aplankyti, suteikti malonės,
Kad nuskriaustieji užmirštų vergiją…
Bet mane užmiršo ir nebepaliko
Man nei lašelį laimužės taurėj…
Tuo vėl naujas smūgis krūtinę ištiko
Užgaudams ilgesį jis mano širdy…
Širdis sudejavo, nes vylės laimužę
Išvyst, ir iš josios taurelės ragaut,
Gi laimė jau rengias į didžią kelionę,
Palaimos šaltiniu ji nori keliaut.
– Išskubo-išskrido ji keliais žvaigždelių
Per mėlyną erdvę į naują pasaulį
Kur vėl prisirinkus į taurę lašelių
Sugrįš į žemelę slopinti vargelį.
Jai kylant išvydau, kad vienas lašelis
Dar kabo prie josios taurės…
Laimuže, o laime, štai lūpos mano
Duokš, jisai jas pasotint galės!
Lai krinta lašelis, dėl manęs jis liko;
Lai krinta į žaizdą manosios širdies,
Kur vieton ramybės sielvartėlis liko…
Gal priduos jisai man vilties!