Tereikia vieno sprendimo – kad jų būstas pradėtų dirbti už juos.
Tada baigtųsi ir ašarų upelis iš valdžios rūmų apie „skurdžius pensininkus“. Lietuvoje turime tris pensijų pakopas. Ir visos trys – gana beviltiškos.
„Sodra“ dar laikosi dėl atlyginimų augimo ir imigrantų srauto, bet sudėjus jas visas, pensininkui galime garantuoti tik skurdą.
700 eurų „sodrinė pensija“, ±50 € II pakopos priedas ir keli eurai iš III pakopos – vaizdelis apgailėtinas.
Dauguma senjorų turi turtą, bet neturi pajamų.
Jaunimas – priešingai: turi pajamų, bet neturi turto.
Kuo būti geriau?
Kadangi rinkimuose balsuoja pirmieji, o emigruoja antrieji – sistema vis labiau linksta į netvarų modelį.
Senjorai nori orumo, bet valstybė siūlo tik išmaldą – ir viskas baigiasi bandymais „paimti“ iš dirbančiųjų.
Kadangi dalis jaunimo išvažiavo, trūksta darbo jėgos, o skylę užlopo imigrantai iš trečiųjų šalių.
tuo metu būstas – kaip pas seną barsuką: prisikasta, prisikaupta, bet naudos jokios.
93 proc. lietuvių turi savo būstą – skamba gražiai, bet reiškia, kad mūsų senjorai – tylūs NT magnatai, įšaldę kapitalą, kuris nedirba.
Vakaruose šią dilemą seniai sprendžia atvirkštinė hipoteka – kai tavo būstas pradeda dirbti už tave.
Gyveni savo name, o jis tau moka pensiją. Nes tą turtą jau užsidirbai.
Ir kaip sako vyresni žmonės – turto į kapus nenusinešim.
Gal metas kalbėti apie ketvirtąją pensijų pakopą – būstą, kuris moka tau?
Manau, kad šis sprendimas iš esmės išspręstų senjorų finansines problemas.
Tuo pačiu – ir Lietuvos konkurencingumo problemas, nes galima būtų mažinti mokesčius dirbantiesiems.
Gal net ir daugiau lietuvių norėtų grįžti namo – vietoje to, kad nuolat importuojame darbo jėgą iš svetur.
Reikia kuo greičiau jį priimti ir nustoti kaišioti rankas į jaunimo kišenę.
Jau dabar apie 40 proc. biudžeto pajamų išdalinama pašalpoms, šalpoms, pensijoms ir nedarbo išmokoms.
Ketvirtadalis Lietuvos gyventojų išlaiko visą 40% pašalpų fondą.
Šią tendenciją būtina sustabdyti – kitaip net ir auganti ekonomika taps priklausomybių sistema.
Norite pamatyti, kuo tai baigiasi? Pažiūrėkite į Graikiją.
Nes oriai senatvei reikia ne tik fondų su imituojama grąža, bet ir laisvės panaudoti tai, ką jau sukūrei.
Kai būstas pradeda dirbti, o ne gulėti po taukais – tada senatvėje pagaliau išmokstame gyventi, o ne išgyventi.
Ir tada pamatysim, kaip ne tik vokiečiai, bet ir lietuviai senatvėje keliauja po pasaulį.