Vilniaus aukciono galerija „Kunstkamera“, iš Senamiesčio persikrausčiusi į naują erdvę Z.Sierakausko gatvėje ant Tauro kalno, naująjį parodų sezoną pradėjo tragiško likimo dailininkės A.Zavišaitės (1962–1991) paroda „Akvilė“.
Eksponuojama daugiau nei dvi dešimtys dailininkės darbų, pasiskolintų ir iš muziejų, ir iš kolekcininkų, giminaičių, bičiulių. Keturis kūrinius iš Australijos atsiuntė dailininkės motina Rita Baltušytė.
R.Baltušytė ne kartą yra minėjusi norinti, kad dukters paveikslai rastų kelią ne tik į žmonių širdis, bet ir į jų namus.
„Paveikslai – kaip perlai, kurie apsiblausia, jei žmogus ilgesnį laiką jų nenešioja. Jie turėtų būti matomi, reikalingi“, – sakė ji.
Beveik pusę parodos „Akvilė“ darbų galima įsigyti. Joje galima pasižiūrėti ir filmą apie A.Zavišaitės gyvenimą bei kūrybą, kuris ne vienam išspaudžia ašarą.
Nepatiks davatkoms
A.Zavišaitė – dailininkė, kurios kūrybinis kelias buvo trumpas, bet intensyvus ir kupinas vidinės įtampos.
Vilniuje gimusi menininkė, anksti išvykusi į Australiją, kūrė balansuodama tarp nostalgijos Lietuvai ir vakarietiškos bohemos tikrovės.
Pasak menotyrininkų, jos paveiksluose dominuoja žmogaus trapumo, geismo, vienatvės temos, išreikštos ekspresyviomis deformacijomis, tamsia spalvine tonacija ir grotesko elementais.
Piešdama pastelėmis ant juodos drobės, mėgusi didelius formatus menininkė kūrė savitą figūrinės tapybos pasaulį, kuriame susilieja realybė ir sapnai, liejasi emocijos, skleidžiasi egzistencinės įžvalgos.
„Mano paveikslai pasigamina lėtai, bet originaliai. Niekas nepaišo tokių didelių paveikslų pastelėmis ir ant juodos medžiagos (180 cm x 2 m, turiu ant kėdės pasilypėt), net dėstytojai atveda naujokus pasižiūrėti mano technikos. O man ir pačiai tie paveikslai patinka“, – viename laiške rašė dailininkė.
Dailininkės motina R.Baltušytė įsitikinusi, kad Akvilės menas – ne davatkoms. Norint jį suprasti ir įvertinti reikia ne tik šį tą nutuokti apie šiuolaikinį meną, bet ir turėti gerą humoro jausmą.
Vasariška laisvė Nidoje
A.Zavišaitei dar nepradėjus lankyti mokyklos jos tėvai išsiskyrė: tėvas, aistringas buriuotojas, liko gyventi Nidoje, kur šeima kartu praleido dvejus metus, o motina grįžo į Vilnių. Akvilė mokėsi Vilniuje, vasaras leido pas tėvą.
Tos vasaros – ne tik laisvės, paplūdimio ir įvairiausių nuotykių laikas, bet ir galimybė daug laiko skirti piešiniams, akvarelei. Nieko nuostabaus, kad nuvykusi į Australiją menininkė taip vertino galimybę pasimaudyti saulės voniose paplūdimiuose. Su baro gyvenimu ji taip pat susipažino Nidoje, kur tėvas su bičiuliais dažnai užsisėdėdavo bare.
Dar Vilniuje, kai nepavyko įstoti į Dailės institutą (dabar – Dailės akademija), A.Zavišaitė visai rimtai svarstė galimybę įsidarbinti naktiniame klube barmene ar šokėja. Tąsyk artimiesiems pavyko ją atkalbėti, bet išvykusi į Australiją ji duonai užsidirbdavo šokdama bare. Jos logika – kur nors reikia nueiti vakarais, o čia ir pasilinksmini, ir pinigų užsidirbi.
„Toliau tebedirbu toj uosto tavernoj. O vakar kad prigarmėjo mariakų, kiek ten triukšmo buvo. Kartais koks užsilipa ant scenos ir ima vaidinti mus, o minia rėkia, kad nusirengtų, tai koks durnius ir ima rengtis, o visi ploja ir siautėja. Laikoma grubia ta knaipė, bet aš tau pasakysiu: man atrodo kaip iš kokio filmo, romantiška – prie baro bosas su žmona ir pagalbininkais, pakalbina žmones, kai prigrūsta, tai prisamdo daugiau barmenų ir šokėjų“, – Lietuvoje likusiems draugams rašė menininkė.
Vėliau ji baigė ir modelių mokyklą, dirbdavo modeliu Sidnėjuje. Nors gerai sutarė su motina, pradėjusi gyventi savarankiškai neslėpė, kad nori susikurti tokį gyvenimą, koks jai patinka. „Mes gi esam skirtingi žmonės, tai ir išsvajotas gyvenimas kitoks“, – rašė R.Baltušytei.
Pirmųjų AIDS bangų auka
Lietuvoje A.Zavišaitės kūrybą daug žmonių atrado ne parodose, o jos motinos sudarytose knygose. Vos tik pasirodžiusi plonutė nedidelio formato knygelė „Akvilė: paveikslai, laiškai, atsiminimai“ greitai buvo išpirkta ir tapo daugelio jaunų žmonių įkvėpimo šaltiniu.
Pirmosios AIDS bangos auka tapusi jauna dailininkė savo nuoširdžiais tekstais gydė ir mirties akivaizdoje stovėjusių užkrėstųjų, ir savo kelio ieškančių menininkų širdis.
2012 metais „Tyto alba“ išleistas trečiasis knygos leidimas „Akvilė: Neprašyk auksinės žuvelės plauti indų“ – jau gerokai storesnis. Tai pasakojimas apie Akvilę jos pačios žodžiais.
Knygos ir neįprasti, aistros bei elegancijos kupini darbai, dažnai provokuojamai balansuojantys ant kičo ribos, per tris su puse dešimtmečio sukūrė Lietuvoje savitą Akvilės legendą, kurioje ne visuomet įmanoma tikrus faktus atskirti nuo pasakotojų fantazijos.
Dailininkė mirtina liga iš tikrųjų užsikrėtė ne bare, o bendraudama su studijų bičiuliu dailininku, kuris po dešimties metų taip pat mirė nuo AIDS.
Trejus metus Akvilė kovojo su mirtinu virusu gerdama vaistus, kurie sukeldavo didžiulį galvos skausmą. O kai pagaliau artimiesiems prisipažino, kuo serga, pati juos guodė ir drąsino.