„Tai visada buvo blefas, bet alibi netrukus žlugs. Naujos JAV ir, kiek mažiau, ES sankcijos panaikins šydą ir atskleis, kad priklausomybė yra politinis pasirinkimas, o ne fizinis suvaržymas“, – sako „TVP World“ politikos analitikas Stuartas Dowellas.

Jungtys, galimybė gauti suskystintųjų gamtinių dujų (SGD) ir vykstantis naftos perdirbimo gamyklų modernizavimas rodo, kad abi šalys gali atsisakyti Rusijos tiekimo. Kyla klausimas: kas imsis veiksmų – atsargiai, bet pragmatiškai nusiteikusi Slovakija ar savo ideologijoje užsisklendusi Vengrija?

Žaidimas baigtas

Daugelį metų Vengrija ir Slovakija buvo paskutinės didžiausios Rusijos energetikos išteklių pirkėjos ES. Kartu jos vis dar importuoja apie 8-9 mln. tonų rusiškos naftos per metus naftotiekiu „Družba“. Tuo pat metu Vengrijos valstybinė energetikos grupė MVM ir Slovakijos valstybinė dujų įmonė SPP tebėra susaistytos ilgalaikėmis dujų tiekimo sutartimis su „Gazprom“, kurios tęsis iki 2030-ųjų.

Abiejų šalių vyriausybės ne kartą blokavo arba atidėjo ES sankcijų, taikomų Maskvos energetikos sektoriui, taikymą, tvirtindamos, kad jų geografinė padėtis be išėjimo į jūrą nepalieka jokių alternatyvų.

2022 m. jos užsitikrino ES naftos embargo išimtį, o 2023 m. sulaikė dujų tiekimo nutraukimo planą, kol nebuvo įtrauktos specialios pereinamojo laikotarpio sąlygos.

Vengrijos ministrui pirmininkui Viktorui Orbanui tai tapo ritualiniu „nacionalinio suvereniteto“ gynimu, o Slovakijos premjerui Robertui Fico – „ekonominio realizmo“ klausimu.

Šie argumentai nebegalioja, sako apžvalgininkas.

Vašingtonui pritaikius sankcijas „Lukoil“ ir „Rosneft“, o Briuseliui 2028 m. dujų ir SGD tiekimo nutraukimą perkėlus į 2027 m., tarptautinė kantrybė senka.

„Tikimės, kad Vengrija, Turkija ir Slovakija suplanuos pasitraukimą iš Rusijos naftos ir dujų rinkos, – sakė JAV ambasadorius prie NATO Mattas Whitakeris. – Priešingai nei kaimynai, Vengrija nesiėmė jokių veiksmų.“

Dolerio spaudimas

Jei žiūrėsime paraidžiui, Vašingtonas nusitaikė tik į du didžiausius Rusijos naftos gamintojus. Praktiškai priemonės užkabins giliai Vidurio Europos tiekimo grandinėje. Didžioji dalis pasaulinės prekybos nafta ir dujomis yra įkainojama ir už ją atsiskaitoma JAV doleriais, o tai reiškia, kad su šiais sandoriais susiję bankai, draudikai ir siuntėjai automatiškai susiduria su JAV teisės aktais.

Bet kuri įmonė, kuri ir toliau aptarnaus Rusijos krovinius, rizikuoja sulaukti „antrinių sankcijų“, dėl kurių ji gali būti atkirsta nuo dolerio sistemos. Todėl rusiškos naftos importas tampa rizikingas.

Dujos Slovakijai atkeliauja per Klaipėdos terminalą

Slovakija tai supranta ir tyliai daro tai, ko, kaip ji sakė, negalima daryti. Kaip „Visegrad Insight“ rašė Eva Mihočkova, šalis dabar yra „sujungta su visomis kaimynėmis“ – dujos teka iš Austrijos, Čekijos, Vengrijos, Lenkijos ir net Ukrainos.

Dabar tiekiamos JAV suskystintos gamtinės dujos, importuojamos per Klaipėdos terminalą, kurios patenkina beveik 30 proc. vidaus poreikio

Pagal naujas sutartis, pasirašytas per Lenkiją ir Čekiją, dabar tiekiamos JAV suskystintos gamtinės dujos, importuojamos per Klaipėdos terminalą, kurios patenkina beveik 30 proc. vidaus poreikio.

„Slovakija nebėra priklausoma nuo vieno rytinio maršruto“, – sakė Slovakijos dujų ir naftos asociacijos atstovas Richardas Kvasnovskis. Pagrindinė šalies naftos perdirbimo įmonė „Slovnaft“ 2024 m. perdirbo 662 000 tonų ne rusiškos naftos ir teigia, kad „analizuoja galimą naujų sankcijų poveikį“, taip parodydama pasirengimą diversifikuoti veiklą.

Po šiuo techniniu pragmatizmu slypi politinis balansavimas. Ministras pirmininkas Robertas Fico, vykdydamas „politiką visomis keturiomis kryptimis“, siekia gerų santykių ir su Rytais, ir su Vakarais, atmesdamas mintį, kad Slovakija turi pasirinkti pusę.

Užsienio reikalų ministras Jurajus Blanaras pademonstravo tokį požiūrį, kai JT Generalinėje Asamblėjoje sakė, kad „diversifikacijai reikia laiko… raginame įsijausti“, pasipriešinimą paversdamas ekonominiu atsargumu.

Mitas ir galia

Vengrijos energetinė priklausomybė yra labiau ideologinė, pastebi komentaro autorius. „Dirbame ties tuo, kaip apeiti šias sankcijas“, – sakė V.Orbanas, nepaisydamas D. Trumpo draudimų. Jo užsienio reikalų ministras Peteris Szijjarto pažadėjo panaudoti „visas politines ir teisines priemones“, kad užblokuotų kitą Briuselio energetinių draudimų etapą.

Nuo plataus masto invazijos į Ukrainą V.Orbanas savo prorusišką politiką pavertė vidaus klausimu: priešinasi sankcijoms, atsisako ginklų Kyjivui tiekimo, o savo izoliaciją laiko nacionaliniu suverenitetu. Vengrijos politikoje pigūs rusiški degalai tapo nepriklausomybės nuo Briuselio ir „taikos“ Europoje trumpiniu.

Nafta Vengrijai gali tekėti iš Kroatijos

Faktai visgi rodo ką kita, sako „TVP World“ apžvalgininkas. Kaip G7.hu pažymėjo buvęs Vengrijos naftos ir dujų bendrovės „MOL Group“ vadovas Laszlo Miklosas, naftotiekiu „Adria“ iš Kroatijos galima tiekti iki 14 mln. tonų naftos per metus, o tai yra pakankamai, kad būtų galima pakeisti visą Rusijos importą.

Naftos perdirbimo gamyklą galima pertvarkyti per dvejus-ketverius metus ir tai kainuotų apie 600 mln. JAV dolerių. „Kiekviena naftos perdirbimo gamykla gali perdirbti kelių rūšių naftą, jei tik nori“, – sakė L.Miklosas.

Net naujame Vengrijos nacionaliniame energetikos ir klimato plane tyliai pripažįstama, kad priklausomybė nuo Rusijos yra „rizika“.

Orbano dilema dėl Trumpo

Ilgus mėnesius Viktoras Orbanas Donaldą Trumpą laikė savo artimu sąjungininku. Jų bendras skepticizmas Briuselio atžvilgiu, priešiškumas migracijai ir panieka „amžiniems karams“ sukūrė retą ryšį. Per 2025 m. Gazos taikos aukščiausiojo lygio susitikimą Šarm el Šeiche D.Trumpas scenoje apkabino V. Orbaną: „Mes mylime Viktorą… Tu esi fantastiškas, tikrai“

Tačiau naujos D.Trumpo sankcijos Rusijos bendrovėms „Lukoil“ ir „Rosneft“ atskleidė šios draugystės ribas. Dabar Vašingtonas tikisi, kad Vengrija parengs planą, kaip palaipsniui atsisakyti Rusijos energetikos išteklių.

V.Orbanui tai daugiau nei nepatogus diplomatinis momentas, nes tai kėsinasi į jo valdymo mito esmę, kad Vengrija gali pasikliauti Maskva dėl pigios energijos ir Vašingtonu dėl politinės apsaugos.

Visas jo „energetinės nepriklausomybės“ modelis priklauso nuo to, ar jis nepaklūsta Briuseliui, bet išlaiko ryšius su Vakarais.

Kitų metų pavasarį vyksiančių rinkimų metu pripažinti, kad net jo artimiausias sąjungininkas nustato ribas, reikštų pripažinti, kad suverenitetas visą laiką tebuvo pasakojimas.