Grupė „Dogs of Chernobyl“ („Černobylio šunys“) pasidalijo vaizdo įrašu, kuriame matyti kelios šunų gaujos, tarp jų – bent vienas visiškai mėlynas keturkojis.
„Praėjusią savaitę jie dar nebuvo mėlyni. Nežinome priežasties, tačiau bandome juos pagauti, kad išsiaiškintume, kas vyksta. Greičiausiai jie pateko į kokią nors cheminę medžiagą“, – rašoma vaizdo įrašo apraše.
Organizacija, priklausanti labdaros fondui Clean Futures Fund, pridūrė, kad nors spalva atrodo neraminanti, šunys „yra labai aktyvūs ir sveiki“.
Nuo 2017 m. „Dogs of Chernobyl“ rūpinasi maždaug 700 šunų, gyvenančių 30 kilometrų spindulio draudžiamojoje zonoje aplink Černobylį. Gyvūnai čia gauna maisto ir veterinarinę priežiūrą.
Šie šunys – tai paliktų augintinių, kuriuos savininkai turėjo evakuoti po 1986 m. Černobylio branduolinės katastrofos, palikuonys.
Kol kas nėra aišku, dėl ko kai kurių šunų kailis nusidažė mėlynai, tačiau socialiniuose tinkluose žmonės spėlioja įvairiai.
„Mėlynas atspalvis greičiausiai atsirado dėl išorinio cheminių medžiagų poveikio – jį galima nuplauti“, – rašė vienas „TikTok“ vartotojas.
Nors šunys atrodo sveiki, mokslininkai juos ir kitus aplink Černobylį gyvenančius gyvūnus tyrinėja nuo katastrofos laikų.
Tapo atsparūs radiacijai
Katastrofa prasidėjo 1986 m. balandžio 26 d., kai sprogo vienas iš elektrinės reaktorių, sukeldamas didžiausią radioaktyvių medžiagų išsiskyrimą į aplinką per visą žmonijos istoriją.
Po tragedijos žmonės buvo evakuoti iš Černobylio ir aplinkinių vietovių dėl pavojingai aukštos radiacijos. Nuo to laiko teritorija vadinama Černobylio draudžiamąja zona.
Žmonių nebuvimas leido laukinei gamtai vėl suklestėti. Šiandien zonoje fiksuojamas apie 11,28 miliremo radiacijos lygis – šešis kartus didesnis nei leidžiamas žmogui darbo aplinkoje.
2024 m. atliktas tyrimas atskleidė, kad Černobylio šunys per kelias dešimtis metų išsiugdė unikalią savybę – jie tapo atsparūs radiacijai, sunkiųjų metalų poveikiui ir taršai.
Mokslininkai paėmė 116 benamių šunų kraujo mėginius ir nustatė dvi atskiras populiacijas, genetiškai besiskiriančias nuo šunų, gyvenančių už draudžiamosios zonos ribų.
Tai rodo, kad šunys prisitaikė prie ilgalaikio buvimo toksiškoje aplinkoje – tai paaiškintų, kodėl jie išgyveno ir toliau dauginasi šiame apleistame regione.
Kolumbijos universiteto aplinkos sveikatos mokslininkas Normanas J. Kleimanas vadovavo tyrėjų komandai, siekusiai suprasti, kaip gyvenimas tokioje aplinkoje paveikė šunų genetiką. Aplinkos katastrofos, kurios užteršia ar sunaikina buveines, dažnai priverčia gyvūnus prisitaikyti prie ekstremalių pokyčių.
Mokslininkai paėmė 116 pusiau laukinių šunų kraujo mėginius – jie buvo sugauti humanišku būdu Černobylio atominės elektrinės teritorijoje ir už maždaug 16 kilometrų esančiame Černobylio mieste.
Unikali genetinė struktūra
Mėginiai buvo surinkti sterilizacijos ir vakcinacijos metu, kuriuos 2018–2019 m. vykdė „Clean Futures Fund Dogs of Chernobyl“ programa. Po to jie buvo išsiųsti į JAV DNR analizei.
Rezultatai atskleidė unikalią šių šunų genetinę struktūrą.
„Kažkokiu būdu dvi mažos šunų populiacijos sugebėjo išgyventi itin toksiškoje aplinkoje“, – sakė N. J. Kleimanas.
„Mes ne tik ištyrėme šių populiacijų dinamiką, bet ir žengėme pirmuosius žingsnius siekdami suprasti, kaip ilgalaikis poveikis keliems aplinkos pavojams paveikė jų genus“, – teigė jis.
Tyrimo rezultatai buvo paskelbti 2023 m. kovo mėn. žurnale Canine Medicine and Genetics.
Mokslininkai aptiko beveik 400 genetinių vietų, kurios ryškiai skyrėsi nuo likusio genomo, bei 52 genus, galimai susijusius su aplinkos užterštumu atominės elektrinės teritorijoje.
Paprasčiau tariant, šunų gyvenimas užterštoje aplinkoje lėmė genetines mutacijas, kurios perduodamos iš kartos į kartą – taip jie išmoko išgyventi ekstremaliomis sąlygomis.