Kaip laidoje „Delfi diena“ aiškino L. Ivanauskas, elektronikos atliekos yra sparčiausiai augantis atliekų srautas.
„Jei užmestume akį į skaičius, pamatytume, kad 2022 metais, Jungtinių Tautų skaičiuojamais duomenimis, elektronikos atliekos sudarė apie 65 mln. tonų. Augimas, lyginant su 2010 metais, buvo apie 82 proc. Jeigu žiūrėtume į ateitį, pamatytume, jog 2030 metams prognozuojamas elektronikos atliekų kiekis yra maždaug 80 mln. tonų, o 2050 metams – apie 111 mln. tonų. Realiai jų sutvarkoma maždaug 20 proc.
Jei žiūrėtume į Lietuvą arba Europos Sąjungą, turime truputį geresnę situaciją – sutvarkoma apie 35–40 proc. elektronikos atliekų. Problemą turime augančią ir reikalaujančią pakankamai aktyvaus sprendimo“, – kalbėjo jis.
Anot L. Ivanausko, įtakos elektronikos atliekų rūšiavimui turi ir žmonių elgsena, ir infrastruktūros patogumas.
„Jei kalbėtume apie dažnai pasirodančią informaciją, kad elektronikos pilna pamiškėse ir paežerėse, tai tikrai ne. Siūlyčiau pasivaikščioti po pamiškes bei pamiršti šitą žaliąjį bauginimą. Mes pamirštame vieną dalyką – elektronikos atlieka jau seniai yra tapusi brangia, paklausia preke, kurios reikia tiek perdirbėjams, tiek tvarkytojams, tiek gamintojams, importuotojams.
Jeigu kalbėtume apie žmonių rūšiavimo įpročius, kaip rodo mūsų tyrimai, maždaug 50 proc. respondentų elektronikos tiesiog neišmeta arba jos neatsisako motyvuodami tuo, kad galbūt dar prireiks. Smulkioji elektronika, deja, reikia pripažinti, dažnai nukeliauja į komunalinį srautą taip užteršdama, keldama gaisrų pavojų.
Žmonės, kurie vis dėlto nusprendžia atsisakyti elektronikos atliekų, dažnai tai padaro stambių gabaritų atliekų surinkimo aikštelėse arba pasinaudoja galimybe atiduoti išsikvietus išvežėją į namus. Tikrai turime gerų rūšiavimo pavyzdžių“, – pasakojo L. Ivanauskas.
Norint teisingai atsisakyti mobiliųjų įrenginių ar kitų prietaisų, L. Ivanausko teigimu, pirmiausia reikėtų įsivertinti, ar daiktą dar galima pataisyti.
„Jei daikto taisymo vertė viršija 50 proc., sutikime, kad ekonomiškai yra nenaudinga tą daryti. Jeigu daiktas veikiantis, galbūt jį galima parduoti, padovanoti taip pratęsiant jo gyvavimo ciklą. Jei daiktas nepataisomas, reikėtų bent stambiagabaritę elektroniką atiduoti iškviestiems surinkėjams į namus. Turime puikiai išvystytą elektronikos atliekų surinkimo infrastruktūrą.
Kalbant apie mobiliuosius telefonus, nepamirškite pasirūpinti asmens duomenų apsauga – atstatykite gamyklinius parametrus, viską ištrinkite“, – kalbėjo jis.
Anot L. Ivanausko, žmonių nesinaudojimą sukurta infrastruktūra gali lemti rūšiavimo įpročiai.
„Galbūt žmonėms reikalinga nedidelė paskata. Dalis žmonių taip pat nurodo, kad nėra patogios rūšiavimo vietos – sunku su tuo sutikti, nes tinklas išvystytas pakankamai platus, vienas geriausių Europoje“, – aiškino jis.