Grąžino prezidento institucijai prestižą
99-ąjį gimtadienį lapkričio 3-iąją minintis V. Adamkus prezidento pareigas ėjo du kartus. Pirmajai penkerių metų kadencijai jis buvo išrinktas 1998 metais. 2002 metais jis iškėlė savo kandidatūrą dar vienai kadencijai, tačiau tada antrajame rinkimų ture pralaimėjo Rolandui Paksui.
2004 metais, kai Seimas pašalino R. Paksą iš prezidento pareigų, V. Adamkus vėl kandidatavo į prezidentus ir buvo išrinktas antrajai kadencijai.
Kaip prisimena jo komandoje dirbę ekspertai, tai buvo itin sudėtingas laikas, nes pirmiausia reikėjo grąžinti pasitikėjimą prezidento institucija.
„Sakyčiau, kad pagrindinis palikimas yra autoriteto prezidento institucijai suteikimas arba, galima sakyti, sugrąžinimas po Rolando Pakso apkaltos proceso“, – portalui „Delfi“ sakė Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorius Ramūnas Vilpišauskas.
2004–2009 metais jis buvo V. Adamkaus patarėjas Europos Sąjungos, ekonominės ir socialinės politikos klausimais, o nuo 2006 metų dirbo ir prezidento patarėjų koordinatoriumi.
„Mums kyla klausimas, kodėl atsimename ir įsidėmėjome V. Adamkų šitaip stipriai. Vidaus politikoje jis sugebėjo savimi, kaip simboliu, sukurti vaizdinį ir pasitikėjimą tuo vaizdiniu, buvo kaip politinė atrama, autoritetas, kuris nuramina visuomenės aistras“, – sako Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto profesorius Lauras Bielinis.
Jo teigimu, normalizuojant situaciją labai pasitarnavo V. Adamkaus rimtis ir nuosaikumas, gebėjimas matyti visą politinį spektrą, įsiklausyti į skirtingų visuomenės grupių problemas.
„Jeigu dar pusę metų ar metus būtų išsilaikęs R. Paksas ir toliau vyktų konfrontacija, aš nežinau, prie ko mes būtume priėję. [V. Adamkus] labai greitai nuramino. Nurimo visos bangelės, nurimo įtampos ir visuomenė vėl pradėjo funkcionuoti kaip vieninga valstybė ir tauta“, – pridūrė ekspertas.
L. Bielinis 2006–2009 metais buvo V. Adamkaus patarėjas, Vidaus politikos ir analizės grupės vadovas.
Atsiribodavo nuo asmeniškumų
Nors V. Adamkaus vadovavimo šaliai metais netrūko įvairių konfliktinių situacijų, jo patarėjai prisimena, kad jis visada gebėjo išlikti ramus ir nešališkas, vertino pasiūlymus, o ne juos pateikusius žmones.
„V. Adamkus labai aiškiai siekdavo vertinti idėjas, siūlymus, jų turinį, o ne žmones, kurie tuos siūlymus teikia. Kitaip sakant, man atrodo, retas kuris politikas Lietuvoje taip sąmoningai atsiribodavo nuo asmeniškumų ir neleisdavo, kad asmeniškumai paveiktų priimamus sprendimus ir jo nuomonę“, – sakė R. Vilpišauskas.
L. Bielinis taip pat pasakojo, kad jam V. Adamkus nuo pat darbo pradžios tapo gebėjimo išgirsti įvairias nuomones pavyzdžiu: „tai yra žmogaus, kuris visiškai ramiai žvelgia ir toleruoja opoziciją“.
„Mano veiksmai, sprendimai, samprotavimai galėjo būti jam priimtini arba ne, bet jis to nelabai išsakydavo, žvelgdavo į viską atsargiai. Praktiškai niekada nemačiau piktos jo reakcijos nei į save, nei į kažką kitą“, – kalbėjo jis.
Pasak L. Bielinio, dėl to, kad neturi „įsišaknijusio pykčio įgūdžio“, V. Adamkus iki šiol yra išskirtinis Lietuvos viešojoje erdvėje.
Jis paminėjo, kad V. Adamkui kaip prezidentui būdavo svarbu girdėti įvairias nuomones: jo patarėjų komanda tuo ne kartą įsitikino, kai nuomonės jų tarpe išsiskirdavo.
„Labai dažnai mes tarpusavyje gana karštai susiginčydavome. O jis sėdi, žiūri, klausosi, kaip vienas vieną nuomonę gina, kitas – kitą – ne vieną kartą taip. Paklauso, paklauso, o tada – „Supratau. Tai dabar jūs toliau pasiginčykite, išsiaiškinkite ir kada jūs nuspręsite, tada pateikite man savo sprendimą, – sako. – Aš po valandos ateisiu.“ Ir išeina“, – pasitarimus su V. Adamkumi prisiminė L. Bielinis.
V. Adamkus, pasak jo, sulaukdavo, kol komandos nariai patys ras geriausią sprendimą, ir tik tada imdavo jį svarstyti.
„Todėl daugelis sprendinių, kuriuos jis teikdavo, iš tikrųjų būdavo gana rimtai išginčyti“, – sakė L. Bielinis
Sudėtingi santykiai su Seimu
Prezidento kantrybės ir pakantumo išbandymų tada anaiptol nestigo. Kadangi buvo nepriklausomas, jam, viena vertus, buvo lengviau tarpininkauti tarp skirtingų pozicijų, bet, kita vertus, jis privalėjo surasti paramą kiekvienam savo pasiūlymui.
„Jis nebuvo susijęs su jokiomis politinėmis jėgomis ar interesų grupėmis ir visų pirma stengėsi įgyvendinti Konstitucijos numatytą prezidento funkciją, t. y. būti tarpininku tarp kitų politinių jėgų, ypač politinių partijų, būti telkėju . Natūralu, kad politikoje, susikertant įvairiems interesams, tai yra labai sudėtingas vaidmuo“, – sakė R. Vilpišauskas.
L. Bielinis taip pat pastebėjo, kad tiek pirmosios, tiek antrosios kadencijos metu V. Adamkui buvo labai svarbu „sukurti bendradarbiavimo tiltelį tarp prezidento ir Seimo“. O tai jokiu būdu nebuvo lengva: prezidentui siekiant išlikti savarankiškam, valdantieji rasdavo būdų jį nubausti. Bene ryškiausias L. Bieliniui įsiminęs to pavyzdys – situacija, kai Seimas niekaip nesutiko atleisti kadenciją baigusio Aukščiausiojo Teismo pirmininko, nors šį iš esmės formalų klausimą V. Adamkaus patarėjai teikė ne vieną kartą.
R. Vilpišauskas taip pat prisimena, kad, atsižvelgiant į aplinkybes, dėl kiekvienos prezidento teisėkūros iniciatyvos ar kandidato reikėdavo kaip reikiant padirbėti, kad pavyktų suburti palaikančius Seimo narius.
„Kiekvieną kartą tekdavo telkti paramą prezidento siūlymams ir tai turbūt yra sudėtingoji reikalo pusė, kai prezidentas nėra susijęs su konkrečia politine jėga. Manau, kad iš to dažnai kildavo įvairių iššūkių“, – sakė jis.
Metai, kuriuos norėjo išbraukti
Duodamas interviu 2005-aisiais V. Adamkus pats pareiškė, jog tuos metus apskritai norėtų išbraukti iš gyvenimo.
„Tikrai tikiuosi ir noriu, kad galėčiau išbraukti bent iš savo gyvenimo tuos darbo metus. Kadangi jie man neteikė pasitenkinimo. Manau, kad neteikė ir Lietuvos žmonėms. Susikūrėme turbūt daugiau problemų, negu reikėjo“, – tuo metu sakė V. Adamkus.
Nors vėlesnius prezidentavimo metus jis pasitiko nusiteikęs pakiliau, išbandymų ir vidaus politikos sukrėtimų netrūko ir tada: žvalgybininko Vytauto Pociūno žūtis Baltarusijoje, ilgai užsitęsęs tuometinio Valstybės saugumo departamento vadovo Arvydo Pociaus atleidimas.
Pasak L. Bielinio, V. Pociūno žūtis buvo „ribinis dalykas“ – atvejis, kai bet kokie bandymai iš prezidento pusės kištis į situaciją galėjo būti traktuojami kaip ribų peržengimas.
„Įstatymiškai viskas buvo labai niuansuota: žvalgybiniai klausimai, saugumo klausimai. Taigi, prezidentui tas klausimas buvo labai sunkus. Žmogiškąja prasme viskas aišku, o dalykine, teisine prasme viskas buvo labai niuansuota. Todėl prezidentas stengėsi laviruoti, bet tam tikros jėgos vis tiek bandė primesti jam atsakomybę, tik nelabai pasisekė“, – kalbėjo jis.
Stebėtina rimtis
Per antrąją V. Adamkaus prezidentavimo kadenciją, kai iš ministro pirmininko pareigų atsistatydino Algirdas Brazauskas, gerokai užsitęsė naujos Vyriausybės formavimas. Tada, 2006 metų birželį, Darbo partija didžiuosiuose šalies dienraščiuose kaip reklamą išspausdino kreipimąsi, kuriame kaltino prezidentą dėl esamos padėties.
„Šiandien Darbo partijos vardu pareiškiame, kad Vyriausybės ar Seimo darbas yra sunkiai įmanomas, kai šalies vadovas, teisėsauga ir politiniai perbėgėliai, siekiantys asmeninės garbės, vykdo vieningą ir destruktyvią, šalį paralyžiuojančią veiklą, nukreiptą prieš Vyriausybės ir Seimo efektyvų darbą“, – teigta partijos prezidiumo laiške.
V. Adamkus į diskusijas su šia politine jėga nesivėlė, nes laikėsi nuostatos, kad tai – politinė partijų kova. Pasak L. Bielinio, tada atsiskleidė prezidento gebėjimas elgtis santūriai tokio tipo situacijose – nepulti teisintis, o verčiau išlaukti.
„Jie stengėsi permesti prezidentui tam tikrą atsakomybę ir kaltę, siekė, kad jo pasiteisinimai ar bandymai teisintis užgožtų jų problemas. Bet prezidentas parodė tą savo charakterio savybę, kad taip, tave gali kaltinti, tau gali primetinėti kažkokių būtų ar nebūtų dalykų, tačiau svarbiausia – nepulti tuoj pat aiškintis, leisti ramiai nugulti klausimui, įsižiūrėti į visas problemas, dėl kurių klausimas iškilo, ir pamatyti, kaip tas klausimas dabar atrodo. Ir, žiūrėk, po dienos ar dviejų visai kitaip žvelgi į situaciją“, – kalbėjo jis.
L. Bielinio teigimu, tokia taktika tada pasiteisino: nors iš pradžių atrodė, kad gali prasidėti ilgalaikis konfliktas, ilgainiui jis išsikvėpė.
Pasiimdavo skausmą
Vis dėlto L. Bielinis pabrėžė, kad V. Adamkus labai jautriai reaguodavo į keblumus, su kuriais susidurdavo. Jis prisimena, kokį didelį galvos skausmą patarėjų komandai keldavo V. Adamkaus susitikimai su regionų gyventojais, nes po kiekvieno jų prezidentas labai susikrimsdavo.
„Kai nuvažiuodavome į regionus (o į regionus važiuodavome labai dažnai), ten būtinai vykdavo susitikimai su visuomene – sueidavo pilnos salės. Ir salėse, natūralu, iš pradžių V. Adamkus kažką pasako, pristato, o po to prasidėdavo klausimai ir atsakymai. Iš tikro daugiausia tai būdavo ne klausimai, o skundai. Tad buvo ganėtinai sudėtinga dvasinės įtampos prasme“, – prisiminė L. Bielinis.
Pasak jo, istorijos, kurias žmonės pasakodavo, būdavo labai sudėtingos ir netgi tragiškos, tačiau menkai susijusios su tuo, ką gali padaryti prezidentas.
„V. Adamkus viską labai [jautriai] priimdavo. Ir mums būdavo sunku surasti kokią nors distanciją, galėjusią kaip nors jį apsaugoti“, – kalbėjo tuometinis prezidento patarėjas.
Jam susidarė įspūdis, kad V. Adamkus, išklausęs žmonių pasakojimus, tarytum perimdavo visą skausmą, apie kurį išgirsdavo.
„Po to dar kelias dienas jis kaip sergantis būdavo – vis dar susirūpinęs“, – prisimena L. Bielinis.
Galiausiai buvo nuspręsta į susitikimus kviesti ir vietos valdžią. Tokiu atveju, kai žmonės imdavo pasakoti apie savo problemas, buvo galima jas iš karto nukreipti tiems, kurie yra tiesiogiai atsakingi.
Kūrė naują praktiką
Lygindamas abi V. Adamkaus prezidentavimo kadencijas, R. Vilpišauskas pastebėjo, jog pirmosios kadencijos metu prezidentas kūrė naują bendravimo su kitomis valstybės institucijomis praktiką.
„Prieš tai prezidentu buvo išrinktas tik Algirdas Brazauskas. Ir jis, sakyčiau, sąmoningai nebuvo labai aktyvus, nes buvo siejamas su konkrečia partija. Taigi, prezidentas V. Adamkus tiesiog kūrė naują praktiką, ypač bendraudamas su Vyriausybe, su premjeru. Jo aktyvumas – tai prisiimtas aktyvus vaidmuo buriant valdančiąją koaliciją ar viešai diskutuojant su tuometiniais premjerais, ypač G. Vagnoriumi. Jis iš tiesų buvo labai pastebimas“, – teigė jis.
Per antrąją kadenciją, be to, kad rūpinosi prezidento institucijos autoritetu, V. Adamkus, anot R. Vilpišausko, ypač aktyviai reiškėsi užsienio politikoje.
„Antrosios kadencijos metu V. Adamkus buvo labai aktyvus užsienio politikoje: vyko ir į Kyjivą, ir į Tbilisį, kad palaikytų ten vykusius artėjimo su Vakarų organizacijomis procesus, dalyvaudavo Europos Vadovų Tarybos susitikimuose“, – sakė jis.
„Tokios krypties palaikymas ir apskritai Lietuvos vakarietiškos krypties palaikymas, be to, ne tik užsienio politikoje, bet ir apskritai aukštesnių standartų palaikymas. Štai taip aš apibūdinčiau jo indėlį į Lietuvos raidą“, – sakė R. Vilpišauskas.
Padėdavo lyderiams susitarti
L. Bielinis prisimena, kaip iš detalių, kurias V. Adamkus perduodavo grįžęs iš vizitų į užsienį, tapdavo aišku, jog jo diplomatiniai gebėjimai pasitarnaudavo ne tik vidaus politikoje, bet ir per aukšto lygio susitikimus su Europos lyderiais.
Pasak eksperto, tuometinis Lenkijos prezidentas Lechas Kaczynskis, pasižymėjęs karštu būdu, nepatenkintas derybų eiga, kartais palikdavo salę.
„Derybos įstringa. Visi apsitaria, o tada siunčia pas jį V. Adamkų kaip derybininką, nes jis vienintelis gali susikalbėti su juo lenkiškai“, – pasakojo jis.
Pasak L. Bielinio, V. Adamkus pasikalbėdavo su L. Kaczynskiu, pristatydavo jam tai, kas sutarta, ir įtikindavo grįžti.
V. Adamkaus ir L. Kaczynskio draugystė lėmė itin gerus Lietuvos ir Lenkijos santykius, dažnai prilyginamus bendradarbiavimo aukso amžiui.
„Tai rodo, kad net ir kritinėse situacijose V. Adamkus išlieka ramus, nekelia vėjo, nesinervina ir labai ramiai priima situaciją: kad ir kokia ji būtų, vis viena reikia spręsti. Ir jis ją sprendžia taip, kaip gali tik racionalus žmogus. Tai labai geras jo bruožas“, – sakė L. Bielinis.