1. Prastas miegas. V. Morozovas tikina, kad jei kokybiškai neišsimiegame, tikėtis stipraus imuniteto yra mažų mažiausiai naivu. Žinoma, miego stygiaus poveikis pasijunta po kurio laiko, dažnai ne iškart: „Nėra taip, kad vieną naktį neišsimiegojai ir imunitetas nusilpo. Tačiau, pavyzdžiui, tikėtina, kad koks nors „Bolt“ vairuotojas visą žiemą serga ne todėl, kad jį perpūtė, o todėl, kad jis nuolatos naktimis nemiega. Ir jei kokia mama nedirba, nes pagimdė trečią vaiką iš eilės ir galvoja, kad imunitetas „nuvažiavo“ nuo žindymo, tai ne nuo žindymo, o todėl, kad ji kelerius metus nebemiega naktimis.“
Pagrindinė bėda, anot gydytojo, – labai dažnas, bet klaidingas įsitikinimas, kad geras miegas reiškia tam tikrą valandų skaičių. Visa esmė – ne skaičius, o kokybė. Šešių valandų kokybiško miego, po kurio atsibundama pailsėjus, pasak gydytojo, tikrai gali pakakti, o miegant kad ir devynias valandas, bet naktį vis prabundant, vartantis, knarkiant, miegas gali būti kur kas mažiau veiksmingas.
„Svarbiausi klausimai yra keturi – ar lengvai užmiegi, ar prabundi naktį, ar ryte jautiesi išsimiegojęs ir ar gerai miega tas, kuris miega šalia tavęs? Jei į nors vieną šių klausimų atsakymas yra „ne“, labai tikėtina, kad tavo miegas nėra pakankamas“, – svarbiausius klausimus išvardijo V. Morozovas.
Gydytojas pridūrė, kad trumpas atsibudimas naktį, pvz. nuėjimas į tualetą, jei po jo greit užmiegama, – nieko tokio, tačiau dažni prabudimai, po kurių užmigti sunku, neabejotinai daro įtaką miego kokybei.
Prie geresnio miego, pašnekovo teigimu, prisideda aiškus vakaro režimas ir tam tikrų ritualų seka: jei organizmas žino, kad po tam tikrų veiksmų lauks miegas, jis tam tarsi iš anksto nusiteikia.
2. Tingėjimas ir komfortas. Būtent taip žodis žodin antrąjį stipraus imuniteto žudiką įvardijo V. Morozovas. Dabar tikriausiai norisi paklausti, kaipgi komfortas gali slopinti imunitetą, tačiau gydytojas tuoj pat pagrindžia savo mintį.
„Visuomenė ilgai ėjo prie to, kad nieko nereikėtų daryti ir būtų galima patogiai, šiltai gyventi šiltuose A++ namuose. Turime termodrabužius, mašinas šildomomis sėdynėmis, eskalatorius ir liftus, kurie mus pakelia į bet kurį aukštą. Deja, per didelis komfortas tiek temperatūros, tiek fizinio aktyvumo prasme kerta per mūsų imunitetą. Be komforto būtų blogai, nes ištisai gyventi strese negalima, bet tam tikrą sveiką stresą organizmui reikia sukelti. Tai yra grūdinimasis. Grūdinimasis nėra savo minkštos vietos mirkymas eketėj, kaip aiškino vienas buvęs Seimo narys. Tai yra nuolatinis, nepertraukiamas saugaus streso organizmui sukėlimas, šioks toks išėjimas iš komforto zonos, trumpam, po to vėl į ją sugrįžtant“, – įsitikinęs medikas.
Puikus grūdinimosi būdas – kasdieninis fizinis aktyvumas lauke pakankamai ilgą laiką, nepriklausomai nuo oro. Esminė taisyklė – žingsnis po žingsnio vykstantis, laipsniškas grūdinimosi laiko ilginimas. Tad jei iki šiol nieko šia linkme nedarėte, pradžiai tikrai užteks pusvalandžio aktyvaus pasivaikščiojimo gryname ore per dieną. Vėliau galima pereiti prie valandos, dar vėliau galbūt įtraukti ir pabraidymą po žolę ar vandens telkinį basomis, o gal neaplenkti ir lauko treniruoklių. Nors fizinė veikla sporto salėje irgi yra naudinga, gydytojas primena, kad čia – uždara patalpa, kur daug svetimo prakaito ir prastai ventiliuojamo oro, o štai lauke viso to išvengiame ir gauname ne tik fizinio aktyvumo, bet ir grūdinimosi teikiamą naudą.
Pernelyg didelio komforto, mediko įsitikinimu, nereikėtų siekti ir reguliuojant kambario temperatūrą – nepatartina nei vasarą per daug atvėsinti kambarių, nei žiemą jų pernelyg prišildyti, mat tai išdžiovina patalpos orą.
Meškos paslaugą vaikui daro ir tie tėvai ar seneliai, kurie neleidžia jam paimti sniego į rankas, prirengia kaip svogūną ir draudžia įbristi į balą.
„Mano nuomone, sveiko vaiko formulė yra tokia: šiek tiek sušalęs, murzinas, pabrozdintais keliais, sėdintis kur nors vandens telkiny ir purvinom rankom graužiantis obuolį, o kitoje rankoje laikantis kačiuką arba šuniuką“, – štai toks vaikas, šeimos gydytojo įsitikinimu, yra realiausias kandidatas turėti išties stiprų imunitetą.
3. Savo kūno signalų ignoravimas. Tai trečiasis kirtis stipriam imunitetui. Čia, pasak šeimos gydytojo, visų pirma tenka kalbėti apie darboholizmą ir norą uždirbti visus pinigus, poilsio vengimą, nenorą atsitraukti nuo darbų, kai organizmas aiškiai prašo poilsio.
„Pakilusi temperatūra, galvos, raumenų skausmas, sąnarių sukimas – visa tai yra tam, kad tu atsigultum į lovą. Blogiausia, ką tokiu atveju galime daryti, – prisigerti visų tų populiarių vaistų. Vienas jų, pavyzdžiui, net per televizorių reklamuojamas tokiame kontekste, kad kosmonautas sėda į kosminę raketą, pradeda čiaudėt ar pan., bet tuoj pat randa sprendimą – nieko tokio, gi išgerk šito „trys viename“ vaisto ir tau praeis. Išgeria, išskrenda. Ir kas sektų toliau? Jei tam kosmonautui kovidas ar gripas, užkrėstų visą įgulą? Mūsų visuomenėje net reklamose pozicionuojamas požiūris „įkalk ir eik dirbt“. Ne, tokia savijauta yra organizmo ženklas ilsėtis.
Tas pats pasakytina ir apie jau minėtą mamą, kuri augina trečią vaiką, tad nedirba, yra „atostogose“, o tėtis visiškai nedalyvauja tame, nes uždirbinėja pinigus. Tokiai mamai prasidedanti migrena, raumenų skausmai ar nebegalėjimas atsikelti iš lovos informuoja, kad jai reikia poilsio, o ne eiti susileisti vitaminų lašelinę ir gimdyti tam maskulininiam šovinistui ketvirtą vaiką“, – tiesmukai sako V. Morozovas.
„O ką pasakys kiti?“ yra pats blogiausias požiūris mūsų organizmui, bet jį, anot pašnekovo, daugiausia nulėmė mūsų kultūros, tikėjimo ypatumai.
„Krikščionybė, lažas, baudžiava, sovietmetis, valdiškas požiūris į darbuotojus – visa tai formavo požiūrį, kad turi atgailauti, kentėti, nešti savo kryžių. Taip yra mūsų kultūroje. Tarkime, skandinavai yra protestantai ir to neturi, ten kita religijos filosofija. Pas mus nešti savo kryžių – įprasta. Esu girdėjęs iš pacientų „aš turiu, nes nėr kam dirbt“. O tai koks jums skirtumas, kad nėr kam dirbt? Tegul vadovas apie tai galvoja. Suprantu, kad esame socialūs žmonės ir mums reikia uždirbti pinigų. Nesakau, kad ir pats visada įsiklausau į savo kūną. Būna, kad kitaip negali, nes turi mokėt mokesčius ir paskolas, bet taip elgtis nuolat – tikrai kenksminga“, – vietos abejonėms nepalieka medikas.
4. Ultraperdirbtas maistas. Toks maistas, pasak V. Morozovo, taip pat yra vienas iš penkių didžiausių imuniteto priešų. Tai produktai, pagaminti iš paprastų ingredientų, kuriuos gamintojai perka ir apdoroja, kad vėliau pagamintų sudėtingus maisto produktus. Į didumą itin perdirbto maisto pridedama maistinio aliejaus, riebalų, druskos, cukrų ir dirbtinių ingredientų, tokių kaip kvapikliai, dažikliai bei stabilizatoriai.
„Nesakau, kad reikia valgyti tik žalius grūdus. Bet iš grūdų pagamintas alus ar degtinė su grūdu jau turi mažai ką bendro. Taip ir su kitu ypač perdirbtu maistu. Jei su žmogaus organizmu, režimu ir t. t. viskas gerai, retkarčiais suvalgyti spurgą kaip ir nėra nieko blogo. Tačiau jei žmogus turi sveikatos bėdų, verta pažvelgti, ar kartais nėra taip, kad jis visad valgo kažkieno kito ruoštą maistą, kur net negalime atsekti, iš ko tas maistas pagamintas. Jeigu neaišku, iš ko pagaminta dešra, nematome normalaus mėsos gabalo, gal tada jos ir nereikėtų valgyti. Tas pats ir su grūdiniais produktais – juk spurga neaišku, iš kokios masės padaryta, bet tikrai iš struktūros nesimato, kad ji būtų iš grūdų. Verčiau imkime viso grūdo makaronus, tamsią košę, jei norim duonos – su kuo daugiau sėklų ir t. t. Jei mėsa – tai tiesiog mėsos gabalas, jei žuvis – tai žuvies gabalas, o ne žuvies piršteliai. Iš esmės maistas tuo sveikesnis, kuo mažiau kas nors prie jo nagus prikišęs būna“, – tikina medikas.
Pasak pašnekovo, labai geras maisto perdirbimo pavyzdys yra bulvė, kuri, priklausomai nuo formos, gali būti tiek itin naudinga, tiek žalojanti organizmą.
„Virta bulvė. Su ja viskas gerai – puikus ilgai sotumą duodantis angliavandenis, turintis pakankamai skaidulų. Žinoma, egzistuoja kiekio klausimas. Jei mes paimsime vakar išvirtą ir atvėsusią bulvę – dar geriau, nes ji sunkiau virškinama ir yra labiau skaidulų nei gliukozės šaltinis. Jei paimsime aliejuje keptas bulves, situacija jau bus kitokia: daugiau kalorijų, mažiau naudos. Jei paimsime bulvių košę – dar kita istorija, einame maistingumo prasme blogyn, nes prisideda ir sviestas, ir pienas, o bulvės struktūros nebelieka. Jeigu mes paimsime bulvytes fri – va nuo čia ir prasideda bulvės pažaida, o dar tolesnis žingsnis – čipsai. Taigi, su bulve viskas gerai, bet nereikia jos versti į čipsus. Norintiems saldumynų verčiau rinktis bananą, figą, datulę, pagaliau kuo natūralesnį šokoladą, bet neaiškus guminukas, neaiškus rožinis zefyras – nieko gero“, – pabrėžia V. Morozovas.
Viešumoje galima rasti vis daugiau informacijos apie imunitetui neva kenkiančius gliukozės šuolius, tačiau čia V. Morozovas – kiek skeptiškas: pasak mediko, visiškai normalu, kad pavalgius įvyks gliukozės šuolis, net jei pačiam žmogui atrodo, kad jis valgo vien baltymus arba vien riebalus.
„Gliukozės šuolis pavalgius bus, ir jo vengti nereikia. Nepatartina, kad jis būtų didžiulis, todėl nereikia valgyti labai daug rafinuotų angliavandenių, apie ką prieš tai ir kalbėjome. Teko matyti, kaip žmogus užsiima pseudomokslu, matuoja gliukozę savo kraujyje ir garsiai pasakoja, kaip, pvz., pavalgė grikių prieš tai suvalgęs cinamono ir jam cukrus pakilo mažiau. Bet gal tu vakar buvai neišsimiegojęs ir tavo cukrus atitinkamai pakilo daugiau. Gal šiandien ir vakar skirtingai sukramtei grikius ir skirtingai gerai juos išvirei. Yra milijonas aplinkybių, tad nuolat stebėti savo cukraus kreives ir daryti iš to išvadas nereikia. Pavalgius cukraus šuolis savaime bus. Žinoma, nereikėtų, kad cukraus šuolis būtų nuolatinis – kaip pašoko šeštą valandą ryto, taip iki pirmos nakties nenusileidžia, nes tu ištisai kažką kramtai. O kartais žmonės ir nesupranta, kad jie gauna kalorijų ir kelia cukraus lygį, pvz., gerdami kavą su priedais.“
Supermaisto, pasak gydytojo, taip pat nėra. Tai – viso labo šių laikų rinkodarinis triukas, tad nei cinamonas, nei ciberžolė visų problemų neišspręs, o štai dažnai demonizuojamos mielės, anot pašnekovo, nėra joks blogis ir žarnyno mikrobiotos tikrai nenaikina.
5. Pseudopagalba savo imunitetui. Tokį penktą imuninės sistemos priešą nurodo V. Morozovas.
„Čia pradėčiau nuo visų papildų, kurių pavadinime figūruoja „imun“. Imkite bet ką ir jei pavadinime yra kažkokio brudo „imun“, nieko bendro su imunitetu ten nėra. Geriau vaikui duokit obuolį, apelsiną ar viso grūdo duonos riekę, grikių – bus kur kas naudingiau nei tas papildas. Nėra imuniteto sumažėjimo dėl vitaminų sumažėjimo. Vitamino D trūksta visiems, omega-3 irgi trūksta visiems, tad juos pravartu vartoti. Galima gerti profilaktiškai multivitaminus, bet jokiais būdais nepradėkime gydyti savo sveikatos sutrikimų papildais. Turint kažkokį simptomą reikia kreiptis į gydytojus ir aiškintis, kas yra, o ne pirkti papildus plaukams, jei slenka plaukai, ar dažnai sergant – papildus imunitetui. Nepadės.“
Gydytojas išlieka kritiškas ir vitaminų lašelinėms, šiuo metu itin populiarioms NAD terapijoms. Vitamino C vartojimas, V. Morozovo teigimu, taip pat neturi jokių įrodytų sąsajų su imuniteto stiprinimu.
Galiausiai, paklausiu V. Morozovo, ar jis pats, būdamas medikas, geria multivitaminus siekdamas stipresnio imuniteto.
„Aš pats, būdamas gydytojas, šiandien prieš mūsų pokalbį važiavau į turgų, pirkau iš ūkininko mėsos, žuvies, daržovių, vaisių. Tempiau namo ant savo kupros ir dabar eisiu iš ūkininko augintos jautienos, svogūnų ir morkų daryti ryžių plovą“, – prasminga detale apie raciono svarbą imunitetui pokalbį užbaigia šeimos gydytojas V. Morozovas.