Prisiminęs savo vaikystę ūkyje aktorius neslėpė, kad po visų sunkių darbų nebenorėdavo į ūkio pusę net pažiūrėti, tačiau taip augant tikrai netrūko laisvės ir smagių kaimiškų pramogų. „Lakstydavom po laukus, ant šiaudų kitkų laipiodavom, tarp augančių kukurūzų, javų landžiodavom, slėptuvių pasidarydavom. Yra visko buvę ir su gyvūnais, pavyzdžiui, gaidys man lūpą prakirto, bitės sugėlė, kai su kaimyne jas erzinom, kol seneliai miegojo pietų miego“, – vaikystės prisiminimais dalijosi E. Kvoščiauskas.
Profesionalioje scenoje aktorius pradėjo dirbti dar studijų metais, kai Gintaras Varnas jį pakvietė į Kauno dramos teatrą. E. Kvoščiauskas suskaičiavo, kad per dvidešimt savo karjeros metų yra sukūręs apie 40 vaidmenų – kasmet tekdavo sukurti po du vaidmenis.
Besidalindamas prisiminimais laidoje svečias paminėjo ir kitą garsų režisierių – Joną Vaitkų, kuris kiekvienam aktoriui įkalęs į galvą, kad į spektaklį gali neateiti nebent savo mirties atveju. Šitaip mokytas ir E. Kvoščiauskas juokėsi, kad tai nelaužoma taisyklė. „Ko tik nebuvę per tą dvidešimtmetį. Ligos atvejų net neskaičiuoji – eini ir viskas, kartais scenoje dar ir pasveiksti. Yra buvę, kad turi eiti vaidinti po kokios nors liūdnos žinios ir pan., – užkulisius praskleidė aktorius, kadaise scenoje patyręs rimtą traumą – vaidinant jam plyšo sausgyslės: – Spektaklis jau ėjo į pabaigą, laukė šokio numerio pasirodymas. Tąkart buvau su naujais batais ir neįvertinau grindų dangos – dariau savo triuką ir praslydau, atrodo, net špagatą padariau. Pamenu, man tik žvaigždutės aplink galvą sukasi. Atsistojęs bandžiau pabaigti savo numerį – jaučiu, mano koja atsilieka. Tada mintyse tikrai skambėjo Vaitkaus žodžiai – kad ir kas benutiktų, turi eiti iki galo.“
Ilsėtis nuo darbų aktoriui labiausiai patinka keliaujant po pasaulį, tačiau tai daryti nėra lengva, mat jis bijo skraidyti lėktuvu. Prieš keletą metų skrisdamas net turėjo rimtą baimės priepuolį. E. Kvoščiauskas pasakojo, kad labiausiai bijo pakilimo momento ir netgi yra apskaičiavęs, kad nuo lėktuvo įsibėgėjimo pradžios iki tol, kol lėktuvas atsiplešia nuo žemės, paprastai praeina 21 s, tačiau ir toks trumpas laikas jam nepakeliamai sunkus.
Aktorius dalijosi, kad išbandė ne vieną būdą, kaip šią baimę suvaldyti, ir džiaugėsi, kad kai kas pasiteisino: „Esu bandęs ir gėrimus su laipsniais vartoti prieš skrydį, nors man ir nesinorėdavo – įsivaizduokit, sėdžiu su bokalu jau šeštą ryto. Kreipiausi ir į gydytoją, kad išrašytų raminamųjų – šie padeda. Dar labai padėjo vieno stiuardo žodžiai – jis pasakė, kad tą atsiplėšimą nuo žemės reikia priimti kaip dovaną, šventę. O bene labiausiai pasiteisino kitas būdas – pradėjau filmuoti pakilimą. Kai žiūri ne pro langą, o per kamerą – tada psichologiškai lengviau.“
Šiuo metu visos aktoriaus mintys – apie ruošiamą monospektaklį. E. Kvoščiauskas tikisi, kad suspės ir jau kitą vasarą žiūrovus pakvies į mišką, kur būta partizaninių bunkerių – būtent ten aktorius ketina papasakoti tikrą savo močiutės istoriją. „Noriu sukurti spektaklį apie savo močiutės partizaninę veiklą, apie jos brolių likimą. Manau, tai įdomi istorija, kurią verta papasakoti“, – naująjį savo darbą anonsavo E. Kvoščiauskas.
Viso pokalbio su E. Kvoščiausku kviečiame pasiklausyti laidos „Šeimų virtuvė“ įraše. Laidą žiūrėkite antradieniais, 20:00 val., per „Delfi TV“ ir bet kuriuo metu portale „Delfi“.