Inga neslepia – jai santykiuose svarbus ne tik saugus ryšys, bet ir aistra. „Jei nėra įtampos, nėra ir aistros“, – šypteli ji. Trijų vaikų mama pasakoja apie brandžią motinystę, kasdienybę, kūrybos niuansus ir ramybę, kurią atranda tarp paprastų dalykų – gaminimo, buities ir buvimo su šeima.
Ką Inga darė prieš savo tėvo valią? Kodėl nusprendė pasitraukti iš TV ekranų? Ko labiausiai bijo prieš išleidžiant albumą? Ir kaip kuria saugų ryšį su savo paaugliais vaikais? Skaitykite šiame „Delfi“ ciklo „Savaitgalis su žvaigžde“ interviu.
Inga, kaip gyvenate? Kiek žinau, turite kūrybinių naujienų.
Taip. Šiuo metu esu labai išdidi, nes visose muzikinėse platformose jau yra naujas albumas, pavadinimu „Nusuk objektyvą“, o mano internetinėje parduotuvėje www.ingajankauskaite.lt arba gyvai koncertuose galima įsigyti ir vinilinę plokštelę. Gražu, net skauda. Albumas jau penktasis, kas yra neįtikėtina! Ir aš tuo skaičiumi taip džiaugiuosi ne tik todėl, kad pasigirčiau, bet labiau, kad priminčiau žmonėms, jog viskas padaroma darymo būdu. Tik šitaip. Vienuolika dainų, apie tirštą, intensyvų, skaudų ir labai atvirą suaugusio žmogaus pasaulį. Šešėlinę gyvenimo ir (kas man yra visiškai tas pats) kūrybos pusę. Tam turi nusukti objektyvą į save, į vienintelį žmogų už kurį esi atsakingas ir gali keisti. O jei norite be metaforų, tai galima ir tiesiogiai – žmonės gerokai pakriko žiūrėdami į pasaulį ne savo, o telefono akimis. Net koncertuose, užuot patyrę „čia ir dabar“ momentą ir sugėrę į save tikrą, autentišką patirtį, nuolat lyg šydą laiko prieš save kamerą, tarsi tie įrašai paskui kam nors būtų reikalingi. Juk tiesa? Tiesa. Taigi. Ir tai yra pasirinkimas. Išmoktas, nesąmoningas elgesys, kurį gali keisti. Aišku, jei iš tiesų suvoki, kad tik tu esi už save atsakingas.
Ingos Jankauskaitės naujausio albumo pristatymas:
Kokie jumyse vyksta vidiniai procesai prieš išleidžiant albumą?
Visos premjerų šventės savyje talpina ir gerokai bjauresnį dalyką – tau viskas ima žiauriai nepatikti. O taip nutinka todėl, kad kūrybinio atradimo džiaugsmas jau nebejaudina, abejoji, ausys atbunka, esi stipriai užsiėmęs techniniais dalykais, o atgalinio ryšio iš publikos dar nėra, todėl tu pradedi save kritikuoti, ieškoti kabliukų. Nemoku apsakyti, kaip tai sudėtinga ir net baisu. Bet kai žinai, kad taip bus, kai jau ne kartą patyrei, jog tai irgi praeina, gali kažkaip sau padėti. Atsitraukti, duoti laiko, pasitikėti kolegomis.
Koks bus šis albumas?
Skirtas klausymui, labai įvairus ir sudėtingas muzikine prasme, ne tik tekstais. Man atrodo jame nėra nei vieno nereikalingo žodžio ar garso. Rašėm visai negalvodami apie formatus, trendus ar kokį kitą žudikėlišką smaugiantį šlamštą. Rašėm drąsiai, be pataikavimo, taip, ką patys norėtume klausyti. Muzika suaugusiems. Žodžiu, aš didžiuojuosi mūsų su Pauliumi darbu, o jūs kaip norit (juokiasi).
Esate minėjusi, kad dauguma dainų gimsta vairuojant. Kaip jas išsaugote: atmintyje ar stabdote mašiną ir įrašote į telefoną?
Į studiją tenka važiuoti į Šiaulius, kur gyvena ir dirba prodiuseris Paulius Jasiūnas. Tai man tiesiog tenka bent kelias valandas praleisti vienumoje į ir paskui iš studijos. Jauties lyg kokiam deadline sraute neišvengiamai, o visi kuriantys žino, jog produktyvesnės būsenos nėra. Tai va. Visada generuoju idėjas, rašau kasdien, bet tas kelias į studiją labai padeda išsigryninti. Pabaigti tekstą ir surasti melodiją. Tada įbaubiu į telefoną, kad nepasimestų, o ten paskui jau dviese krapštom. Tai taip ir yra, kad dainas rašau ne prie instrumento, o vaizduotėje. Stebisi visi kolegos, nesupranta, kaip taip. Ir aš nesuprantu, bet ir o kam man tai? Neduok, Dieve, suprasiu, o paskui nebegalėsiu nieko parašyt. Bet gal vis dėlto todėl, kad man daina visada prasideda nuo teksto. Aš turiu pirma žinot, ką aš noriu pasakyt ir tik po to kaip.
Vienas žymus dainininkas pasakė tokią frazę: „Laimingas šeimyninis gyvenimas yra peilis kūrybai. Kai esu laimingas, tai nieko neišeina sukurti“. Ar tai galioja jūsų gyvenime?
Bet juk kančia kyla ne tik iš santykių (šypsosi)! Man dažnai pilnai pakanka pažiūrėti žinias. Kad paprovokuotum savyje spyglį, nebūtinai turi įvykti atominis sprogimas tavo asmeniniame gyvenime. Kaip tik harmoningi santykiai, kuriuose du žmonės gali būti savimi, gyventi nemeluodami, kai partneriai priima ne tik gražias vienas kito savybes, bet ir šešėlinę pusę. Va tame yra tiek temų, dramos ir sudėtingumų, kad apie tai galima kurti ir kurti. Jei būtų tik linksma, tada būtų labai liūdna (juokiasi).
Dažnai gyvenime būna ne viską išsakome savo mylimiesiems ar draugams. Ar jums kūryba ir padeda išlieti tas užspaustas emocijas, kurių kartais ir nesinori pasakyti garsiai?
O, taip. Cituoju save: „Mano laisvė – mano kilpa“. Šiandien man atrodo, kad tai, jog galiu rašyti ir koncertuoti yra vienintelė sąlyga man neišprotėti šiame beprotiškame pasaulyje su savo padidintu jautrumu. Gyvenu be odos ir pati save kamuoju tuo jautrumu, ką jau kalbėt apie artimuosius. Bet bėda ta, kad negali būti selektyviai jautrus – arba viskam ir tuomet gali rašyti, arba atbunki ir cituoji P. Coelho ar „Mažąjį princą“. Reflektuoju savo gyvenimą, skausmą per kūrybą – man tai padeda gyventi, tikiuosi, ir klausytojams taip pat. Tai yra vienintelė prasmė ir motyvacija lipti ant scenos. Visada sakiau – vienam padėti yra svarbiau nei tūkstantį pralinksmint, nors darau ir tai. Tiesiog jei visa tai tik dėl aplodismentų, tuomet tai pernelyg sudėtingas, nedėkingas ir žiaurus užsiėmimas. Tada juk tu privalai patikti, o šitas virusas žudo bet kokią kūrybą. Tai aš remiuosi tuo – tikrieji atsivėrimai tik ten. Daina lyg akumuliatorius, sukaupęs tavo jėgą, kurią būtina realizuoti, kitaip ji ima griauti iš vidaus. Tu prasigeri ir išsikraustai iš proto, kas irgi neretai nutinka.
Kaip tas jautrumas jums pasireiškia kasdienybėje? Kaip tai savyje pastebite?
Linkus manyti, jog tai normalaus introverto kasdienybė: nuo žmonių pavargstu, prisibijau ir privengiu. Mėgstu būti viena, galiu savaitėmis neišeiti iš namų. Ne kartą esu girdėjusi, kaip čia scenoje tokie ferjerverkai, o gyvenime – tokie kontrastai. Bet viskas tikslu, nes tik taip tai ir veikia. Negali duoti, ko neturi, todėl yra laikas kaupti ir formuluoti, o yra laikas atiduoti. Dėl tų ribotų socialinių resursų ir mano aplinkoje yra laiko patikrinti, mylintys ir palaikantys žmonės. Daugybę metų nesikeičiantis ratas, kuriame „nenoriu“ yra didžiausia priežastis.
Jums kaip introvertei turėjo būti sunku televizijos serialuose, TV laidose, kur daug kolektyvo, sumaišties, šviesų, reikalavimų. Kaip tada dirbote su savimi?
Tai ir sakau – remiuosi profesionalumu. Aš labai net komandiška ir tame nėra jokio prieštaravimo, bet būna visko. Nuovargio fonas gerai nulupa kaukes! Be viso įdomumo ir kūrybos, visa tai alina, nes vienintelis instrumentas, kurį turi – esi tu. Ir „palauk“ ten nėra, rezultato reikia dabar. Pavyzdžiui, praeitą rudenį kino filmavimo metu sužinojau, kad mirė mano šuo, o po kelių dienų – mano močiutė. Ir ką? Eini ir darai. Gal net ir gerai, kad gali darbe pasislėpti.
Seniai jūsų nebematome TV projektuose, filmuose. Kas atsitiko?
Atsitiko penki albumai, poezijos knyga ir begalybė koncertų (juokiasi). Praktiškai 20 metų su nedidelėm pertaukom dirbau televizijoje. Vedžiau didžiausius projektus tiesioginiame eteryje vieną po kito ir tai man nuoširdžiai patiko, maža to, aš tikrai jutau ir džiaugiausi, kad prodiuseriai ir kolegos vertina profesionalumą. Ne kartą girdėjau: „Bus sudėtingas eteris, reikia kviesti Ingą.“ Nesikuklinsiu, tai man labai svarbu ir malonu. Bet… Net profesinis pripažinimas savaime juk nesukuria pilnatvės ir kas man labai svarbu – įdomumo jausmo. Pajutau, kad man nuobodu ir tai mane gerokai išgąsdino. Tai ką – ir viskas? Nejaugi nebejausiu daugiau tokio jaudulio? O ko aš noriu iš tikrųjų? Tai yra pats svarbiausias klausimas, kurį nuolat turi laikyt įjungtą ir vis tikrintis. Jaunystė juk žiauriai inertiška – tu bėgi ir bėgi, kaip voverė rate – serialai, kinas, televizija, trys teatrai, o dar yra namai ir vaikai. Tie buitiniai dalykai niekur nedingsta ir nepasidaro patys bei galioja visiems. O į stalčių, sau, taip sakant, rašiau visada. Tokia terapija. Visada norėjau savo dainų, nes ir TV, ir teatre mane trigerindavo, kad esu siaubingai priklausoma. Pakvies-nepakvies. Išprotėti galima nuo to, jog tarsi nuo tavęs niekas nepriklauso. Tai va, galvojau: ai, spėsiu. Kada nors, taip sakant.
Ir kada įvyko tas „kada nors“?
Ir staiga sėdžiu per savo 40 gimtadienį su šampanu rankoje ir suprantu: o kas jeigu nespėsiu? Ir atsidarė kažkoks drąsos ir laisvės dangtis – nepratęsiau sutarties, išėjau rašyti dainų, nors neturėjau jokio pažado, kad kam nors dar tai bus įdomu. Bet ko vertas bus mano gyvenimas, jei aš net nepabandysiu? Beje, visi nepopuliarūs sprendimai mano gyvenime pasiteisino.
TV projektų vedimas garantuoja nemažas pajamas, iš kurių gyvenot ne tik pati, bet ir trys vaikai. Ar nebuvo diskomforto pereiti į ne tokią garantuotą profesiją? Ar neteko apmažinti poreikių?
Tai ne profesijos, o gyvenimo kelio ir pasirinkimų klausimas. Buityje aš gana racionalus žmogus. Lėktuvų, jachtų ir idiotiškų rankinukų ligomis nesirgau. Finansinę pagalvę užsidirbau. Be to, turiu tvirtą tikėjimą savimi: jei pavyko anksčiau – tai ir dabar pavyks. Pinigai yra pasekmė to, ką tu darai iš širdies ir kuo tiki.
Bendrai žiniasklaida yra sudariusi jūsų įvaizdį „lyriškoji, svajingoji“. Jūs esate toli nuo šitų apibūdinimų?
Aha, nedaug kas kelia sau bent minimalius profesinius reikalavimus, mieliau tiesiog kartoja tą pačią etiketę, nepriklausomai nuo to ar ji atspindi realybę, ar ne. Aš gyvas, intensyvų vidinį gyvenimą gyvenantis žmogus, manyje yra visko, nors deivių ir fėjų pasaulis man svetimas. Egzaltaciją ir poetizavimą, apskritai, laikau asmenybės sutrikimu, jei jau tiesiai šviesiai. Nemintu ryto žiedadulkėmis, moku meistriškai keiktis ir nužudyti žvilgsniu, jei reikia (juokiasi).
Jūs kaip ir dauguma žinomų žmonių gaunate ne tik gražių komentarų, žinučių. Ką darote su jais?
Jei spėju greičiau užblokuot, nei parašyt atsakymą, tai tada labai gerbiu save! Taip stengiuosi ir daryti. Bet tas, kas sako, kad galima nekreipti į tai dėmesio ir būti neva virš viso šito yra tiesiog durnas. Psichika veikia ne taip (juokiasi).
Esate ne tik dainininkė, bet ir trijų vaikų mama. Kaip auklėjate savo vaikus?
Neauklėju taip, kaip dauguma supranta. Aš gyvenu su jais, nemeluoju, kalbu, klausau ir labai juos gerbiu. Kostas jau suaugęs ir gyvena savo gyvenimą, o Jonui su Marija tuoj penkiolika. Man labai įdomu, kaip ir kuo jie gyvena. Domiuosi ir pasitikiu. Visada pabrėžiu – mano pasirinkimas jumis pasitikėti. Apgausit, būsiu priversta kontroliuot, o tai jums patiems nepatiks. Todėl kalbamės ir tariamės. Realiai paauglių tėvai turi tik du pasirinkimus: arba jie atviri su tavimi, bet tu normaliai reaguoji. Prikandi savo nuodingą visažinės liežuvį ir tada turi galimybę švelniai daryti įtaką, nukreipti, paauklėti, jeigu jau norit. Arba gausi paradinį paveiksliuką, bet net neįsivaizduosi, kas ten pelkėje veisiasi.
Su paauglyste ateina ir tam tikros tėvų baimės dėl netinkamų draugų kompanijos, dėl svaigalų vartojimo bei kitų pavojų.
Aišku, kad yra tų baimių ir tai neišvengiama tėvystės dalis. Lengviau ryšį išsaugoti, nei sukurti naują, jau prasidėjus paauglystei. Tad nepavėluokite, leiskite jiems būti savimi, neleskite proto, susipažinkite ir pagaliau mylėkite! Jie jums nieko neskolingi ir jau tikrai neprivalo būti jūsų lūkesčių tenkintojais. Aš žinau, kad daug kam nepatinka tai girdėti, bet tiesa dažnai nebūna patogi. Neduosit jiems besąlygiško priėmimo erdvės, atgal gausit tik maištą ir protestą. Ir jie bus teisūs. Tik jausdamasis saugus žmogus gali atsiverti, tik tada galėsit pastiprinti ir apginti. Man svarbu žinoti, kuo jie gyvena, kas svarbu, kas trendina, kuo domisi. Be to, ar galit sąžiningai savo vaikams pasakyti – gyvenk, kaip aš gyvenu? Ar patys padedate telefoną? Sportuojate? Skaitote? Tvarkingai valgote? Einat laiku miegoti ir nenešiojate paskalų? Baisiausia tai, kad vaikai visada užauga mumis. Kaip jums tai? Nejauku galvot apie tai, bet verta.
Vaikai jau paauginti, dabar turėtų būti jums, kaip mamai, daug laisvesnis laikas sau. Jaučiate tai?
Neįsivaizduoju, kas labiau yra sau, nei vaikai, nors suprantu apie ką klausiat. Iš tiesų aš labai naminė, man itin svarbūs naminiai ritualai. Aš super šeimyniška: ir tvarkau, ir gaminu su didžiausiu malonumu. Na ok, sakykim, dažniausiai su malonumu (juokiasi). Lyginimas, apskritai, meditacija. Tokia mano meilės kalba – tie maži veiksmažodžiai. Meilė taip veikia, visa esmė skaityti ją – juk nieko nėra savaime suprantamo, tai aš sau vis primenu. Kai randu iškrautus indus iš indaplovės (labiausiai nemėgstamas reikalas) ir panašiai – tai vaikų meilės kalba. Reikia tyčia už tai dėkoti – tai yra žiauriai svarbus įgūdis gyvenime, kurio mano karta neturi. Mano vaikystėje juk buvo visiška norma nuolatos akcentuoti blogą elgesį. Moralizuoti, barti, pūsti didžiausius burbulus, koncentruoti visą dėmesį ten, o gerus dalykus priimt kaip savaime suprantamą dalyką ir net savotiškai ignoruoti juos. O koks rezultatas – jei noriu dėmesio, turiu blogai elgtis arba dar blogiau – koks skirtumas, kaip aš elgsiuos, jei vis tiek bus blogai.
O pas jus jaunystėje buvo to daug iš tėvų?
Ne tik tėvai, visa sistema taip veikė. Nuo darželio iki mokyklos. Namie visko buvo, bet mano mama sugebėdavo kažkaip amortizuoti šį dalyką. Visada manim tikėjo ir palaikė net didžiausias mano nesąmones. Pasakodavau jai viską. Tikrai. Net dabar stebiuosi, nes nesu tikra ar pati atlaikyčiau. Bet todėl aš turiu aiškų pavyzdį, kokia mama noriu būt.
Be to, buvome sukišti į kažkokią schemą: būk gera mergaitė, gerai mokykis, būtinai stok į universitetą, sukurk šeimą, gimdyk vaikus. Jaučiatės su gyvenimo patirtimi išsilaisvinusi iš to trafareto?
Aha. Po penkių metų terapijos (juokiasi). Nepaisant visokių kliūčių, vis tiek turiu pripažinti, kad iš esmės aš dariau, ką norėjau: dirbau radijuje, dainavau grupėje, įstojau mokytis aktorystės ir dariau daugybę dalykų, nors tai buvo prieš mano tėvo valią. Užtruko susitaikyti ir sutaikyti visus kaltės balsus savyje. Bet reikalas tas, kad mums tik atrodo, kad tie balsai mūsų. Dažniausiai tai toks kartojamų panetkių printas, kuris neturi nieko bendra su gyvenimo realybe. Tas balsas, kuris man viduje vis įsijungdavo: „Mergaitė turi būti, gera, paklusni, nuolanki, mandagi“. Atkasiau, kad čia mano močiutės balsas. Ne mano. Nes mano balsas žino, kad mergaitė turi būt savimi. Be terapijos tų mazgų neatpainiosim, o mes pirmoji karta, kuri turi įrankius ir galimybes nebetęsti normalizuoto emocinio smurto tradicijų. Nekaltinti, o suvokt, pažinti ir nebekartoti to savo vaikams. Ir tai bus didžiausia meilės išraiška.
Šnekant apie ribų brėžimą. Ar buvo taip gyvenime, kad nemokėjot jų brėžti, o tik vėliau išmokot pasakyti „ne“ arba atsitraukti, kai tave sužeidžia?
Aš visada agresyviai jutau savo asmeninę erdvę ir ją saugojau. Anksčiau gal norėjau pakeisti žmones, o dabar atsitraukiu ir viskas. Jei žmogus mane skaudina, nepalaiko, tada pasakykite nors vieną priežastį: kodėl jis turėtų likti mano gyvenime?
Skyrybos yra ne tik santykių pabaiga, bet ir kažko naujo pradžia. Besiskiriant, ar jums buvo nutikę, kad atrastumėt naują moterį savyje ar kažkokią naują teritoriją?
Turbūt labiau į kitą pusę. Aš esu atsakinga už viską, kas su manim buvo ir kam leidau vykti. Savo atsakomybės prisiėmimas yra vienintelė sąlyga gražiai atsisveikinti. Aš kalbu taip, nes turiu tokią patirtį.
Retai matome jus viešumoje kartu su mylimuoju Pauliumi. Kaip jums sekasi sugyventi?
Nežinau ar čia tinka žodis „sekasi“ (juokiasi). Mes gyvename įdomų, privatų, turiningą gyvenimą. Jaučiuos pilnavertėje sąjungoje su savo žmogumi. Labai myliu ir jaučiuosi mylima. O šiaip visko būna (šypsosi). Jei tarp vyro ir moters nėra jokios įtampos, tai nėra ir aistros. Jei nori, kad būtų trauka, tai būk malonus ir roges į kalną tempk. Be to, dirbame bendrame kūrybos lauke, kur nereikia daugelio dalykų vienas kitam aiškinti. Pavyzdžiui, turiu nueiti pasivaikščioti viena, kad parsineščiau dainą, bet tai nereiškia, kad nenoriu pasibūti dviese gamtoje.
O jūs santykiuose esate ta, kuri nusileidžia ar laikotės savo principų iki galo?
Aš esu kalbėtoja. Man daug svarbesnis yra kalbėjimo procesas nei aiškinimasis, kas teisus, o kas – ne. Šlovė tam vyrui, kuris tai supranta. Ir šiaip praktinis patarimas: niekada nesiginčykite su moterimi, kuri kalba emocionaliai, jai reikia tik išsiventiliuoti. Neaiškinkit nieko ir nekovokit su ja. Nelaimėsit. O jei laimėsit, tai ką? (juokiasi) Kol moteris kalba, tol jaučiasi saugi tai daryti, bus nepalyginamai baisiau, kai ji nutils. Išsiputos ir nurims. Tada apkabinkite, pabučiuokite ir pasakykit, kad mylite. Iš esmės viskas – po to jūs tikras karalius.
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį. Daugiau informacijos Taisyklėse ir info@delfi.lt 