Didžiąją dalį žmonijos istorijos nuolatinis aštuonių valandų miegas nebuvo norma. Vietoj to, žmonės paprastai miegodavo dviem pamainomis per naktį, dažnai vadinamomis „pirmuoju miegu“ ir „antruoju miegu“.Kiekvienas iš šių miego epizodų trukdavo keletą valandų, o juos skirdavo valandos ar ilgesnis būdravimo laikotarpis vidury nakties. Istoriniai įrašai iš Europos, Afrikos, Azijos ir kitų žemynų aprašo, kaip po sutemų šeimos eidavo miegoti anksti, tada pabusdavo apie vidurnaktį ir vėl numigdavo iki aušros.Nakties padalijimas į dvi dalis tikriausiai reiškė kitokį laiko suvokimą. Ramus tarpas suteikė naktims aiškų vidurį, dėl kurio ilgos žiemos naktys atrodė ne tokios ilgos ir lengviau ištveriamos. O būdravimo tarpas vidurnkatį nebuvo „negyvas“ laikas: tai buvo laikas, kuris formavo nakties trukmės suvokimą.Kai kurie žmonės keldavosi atlikti buitinių darbų – pavyzdžiui, pakurti ugnį ar patikrinti gyvulius. Kiti likdavo lovoje melstis ar mąstyti apie ką tik sapnuotus sapnus. Iki pramonės laikotarpio laiškuose ir dienoraščiuose minima, kad žmonės ramų laiką skirdavo skaitymui, rašymui ar netgi ramiam bendravimui su šeima ar kaimynais. Daugelis porų pasinaudodavo šiuo vidurnakčio prabudimu seksui.
Literatūroje, siekiančioje senovės graikų poeto Homero ir romėnų poeto Vergilijaus laikų, randama nuorodų į „valandą, kuri baigia pirmąjį miegą“ – o tai rodo, kaip įprasta buvo dviejų pamainų naktis.
Kaip praradome „antrąjį miegą“
Antrasis miegas per pastaruosius du šimtmečius išnyko dėl gilių visuomenės pokyčių.
Vienas iš jų – dirbtinis apšvietimas. XVIII ir XIX a. pirmiausia aliejinės lempos, vėliau dujinis apšvietimas ir galiausiai elektros lemputės pradėjo paversti naktį labiau tinkamu būdravimui laiku. Vietoj to, kad eitų miegoti netrukus po saulėlydžio, žmonės pradėjo ilgiau likti vakare prie lempų šviesos.
Biologiškai, ryškus šviesos šaltinis naktį taip pat pakeitė mūsų vidinį laikrodį (mūsų paros ritmą) ir padarė mūsų kūnus mažiau linkusius pabusti po kelių valandų miego. Šviesos laikas yra svarbus. Įprasta „kambario“ šviesa prieš miegą slopina ir atideda melatonino išsiskyrimą, o tai atitolina miego pradžią.
O pramonės revoliucija pakeitė ne tik žmonių darbo, bet ir miego būdą. Gamybos grafikai skatino vieną ilgesnį poilsio laikotarpį. XX a. pradžioje idėja apie aštuonias nepertraukiamas miego valandas pakeitė šimtmečius gyvavusį dviejų miego laikotarpių ritmą.
Kelias savaites trukusiose miego tyrimuose, kuriuose imituojamos ilgos žiemos naktys tamsoje ir pašalinami laikrodžiai ar vakarinė šviesa, laboratorinių tyrimų dalyviai dažnai imdavo miegoti du kartus su ramiu prabudimo intervalu. 2017 m. tyrimas Madagaskaro žemės ūkio bendruomenėje be elektros parodė, kad žmonės vis dar daugiausia miegodavo dviem etapais, keldamiesi apie vidurnaktį.
Ilgos, tamsios žiemos
Šviesa nustato mūsų vidinį laikrodį ir daro įtaką tam, kaip greitai jaučiame laiko eigą. Kai šie signalai išnyksta – kaip žiemą ar dirbtinio apšvietimo sąlygomis – mes nukrypstame nuo laiko pojūčio.
Žiemą vėlesnė ir silpnesnė ryto šviesa apsunkina cirkadinio ritmo suderinimą. Ryto šviesa yra ypač svarbi cirkadinio ritmo reguliavimui – nes joje yra daugiau mėlynos šviesos, kuri yra veiksmingiausias bangos ilgis, stimuliuojantis organizmo kortizolio gamybą ir slopinantis melatonino gamybą.
Laiką izoliuojančiose laboratorijose ir urvuose atliktuose tyrimuose žmonės kelias savaites gyveno be natūralios šviesos ir laikrodžių – o kai kurie netgi nuolatinėje tamsoje. Daugelis šių tyrimų dalyvių neteisingai apskaičiavo praėjusias dienas – o tai rodo, kaip lengvai be šviesos signalų susipainioja laiko pojūtis.
Panašūs iškraipymai pasitaiko poliarinę žiemą, kai dėl saulėtekio ir saulėlydžio nebuvimo laikas atrodo sustojęs. Žmonės, kilę iš aukštų platumų ir ilgalaikiai gyventojai, turintys stabilią kasdieninę rutiną, dažnai geriau susidoroja su poliariniais šviesos ciklais nei trumpalaikiai lankytojai – tačiau tai priklauso nuo gyventojų ir konteksto.
Pavyzdžiui, gyventojai geriau prisitaiko, kai jų bendruomenė turi bendrą reguliarų dienos tvarkaraštį. 1993 m. atliktas tyrimas, kuriame buvo tirti islandai ir jų palikuonys, emigravę į Kanadą, parodė, kad šie žmonės retai serga žiemos sezoniniu afektiniu sutrikimu (SAD). Tyrimas leidžia daryti prielaidą, kad genai gali padėti šiai populiacijai susidoroti su ilga Arkties žiema.
Kilio universiteto (Anglija) Kognityvinės psichologijos ir aplinkos laiko suvokimo laboratorijos direktorius Darrenas Rhodesas sako, kad jo įstaigos tyrimai rodo, kaip ryšys tarp šviesos, nuotaikos ir laiko suvokimo yra itin stiprus.
„360-ies laipsnių virtualioje realybėje suderinome Jungtinės Karalystės ir Švedijos kraštovaizdžius pagal aplinką, šviesos lygį ir paros laiką. Dalyviai peržiūrėjo šešis maždaug dviejų minučių trukmės vaizdo įrašus. Jie įvertino, kad dviejų minučių intervalai vakare ar prasto apšvietimo scenose truko ilgiau nei dienos metu ar ryškesnėse scenose. Šis efektas buvo stipriausias tiems dalyviams, kurie nurodė esantys prastos nuotaikos“, – teigia mokslininkas.
Naujas požiūris į nemigą
Miego klinikų specialistai pažymi, kad trumpi pabudimai yra normalu, jie dažnai pasitaiko pereinamuosiuose etapuose, įskaitant artimą REM miego etapą, kuris siejamas su ryškiais sapnais. Svarbu tai, kaip mes reaguojame.
Smegenų laiko pojūtis yra lankstus: nerimas, nuobodulys ar silpnas apšvietimas linkę prailginti laiką, o užsiėmimas ir ramybė gali jį sutrumpinti. Be to intervalo, kai atsikeliate ir kažką darote arba kalbate su partneriu, pabudimas 3 val. nakties dažnai priverčia laiką atrodyti lėtu. Šiame kontekste dėmesys sutelkiamas į laiką, ir praeinančios minutės gali atrodyti ilgesnės.
Kognityvinė elgesio terapija nemigai (CBT-I) pataria žmonėms po maždaug 20 minučių budėjimo išlipti iš lovos, užsiimti ramiu užsiėmimu pritemdytame kambaryje – pavyzdžiui, skaityti, ir grįžti į lovą, kai norisi miegoti.Miego ekspertai taip pat pataria, kad kai sunku užmigti, verta uždengti laikrodį ir pamiršti laiko matavimą. Ramus budrumo priėmimas, kartu su supratimu, kaip mūsų protas suvokia laiką, gali būti patikimiausias būdas vėl užmigti, teigia D. Rhodesas.
Parengta pagal „The Conversation“.