Prabilo apie brangiausią gyvenimo žmogų

„Aš save daugiau priskiriu prie lietuvių – aš užaugau lietuvių šeimoje. Tik tiek, kad tas kraujas vis tiek yra romų. Tiesa, aš visiškai to nesigėdiju, man tai yra tik pliusas“, – laidos pradžioje, pristatytas kaip bene garsiausias Lietuvos romas, kalbėjo Radži.

Pasak jo, galima sakyti, kad jo kraujyje nuo pat gimimo buvo ir muzika: „Dabar aš kažkaip jau supratau, kad į šį pasaulį aš atėjau linksminti žmonių. Džiaugiuosi, kad viskas taip susiklostė su muzika, dėka, aišku, mano mamos, globėjos, Vidos. Aš ją vadinu dabar mama, anksčiau – globėja, o šiaip visi vadina Vidute. Jos dėka, manau, daugiau tą muziką pajaučiau ir supratau, kad tai galbūt bus mano ateitis“.

Radžis Aleksandrovičius

Prabilus apie R. Aleksandrovičiaus globėją Vidą, A. Valinskas dainininko dar pasiteiravo, kaip susidūrė jųdviejų keliai.

„Pas ją aš atsiradau per jos dukrą. Mane atvežė iš įkalinimo įstaigos Panevėžyje, perkėlė į vaikų namus, Algimanto Bandzos kūdikių skyrių. Buvo tokia auklėtoja Jorinta, jos dukra. Ji sako: mama, atvežė tokį mažą čigoniuką – einame pasižiūrėti. Kažkaip atvedė mus į aktų salę, tik uždėjo muziką ir aš pradėjau šokti – net nuotrauka yra užfiksuota. Man tuo metu buvo 2 metai. Aš turbūt joms patikau – buvau vienintelis vaikas iš romų, patekęs į kūdikių namus. Bet tai yra normalu, nes mama tada sėdėjo kalėjime ir kitaip negalėjo. Iki 2 metų aš augau kolonijoje“, – pasakoti istoriją pradėjo jis.

Radži ir jo globėja Vida Minevičienė

„Taigi, patikau, mane pradėjo globoti. Iš pradžių, ateidavo į grupę, palepindavo. Paskui dukra jau pati dėliojosi savo gyvenimą – išėjo iš tų vaikų namų ir ieškojo geresnio gyvenimo. Kaip mama sako: o šitą dovaną paliko man. Aš esu labai dėkingas jų šeimai“, – šypsojosi Radži.

Jis dar pridūrė, kad Vida visada viską darydavo tik iš savo geros širdies ir niekada už tai nereikalavo jokio atlygio: „Mano biologinė mama ją kaltindavo, kad ji neva už tai ima pinigus. Ji nežinojo šių dalykų. Vida nebuvo mano oficiali globėja, ji neėmė nei vieno lito. Iš tiesų, nebuvo jokių pinigų. Ji viską man pirkdavo iš savo pinigų“.

Santykis su biologiniais tėvais

Kaip toliau pasakota laidoje, atlikusi savo bausmę, biologinė Radži mama teisės į jo globą niekada ir nebesusigrąžino. Pats dainininkas pripažįsta – daugybės šios istorijos detalių nežino net ir jis pats.

„Kiek man buvo žinoma, ji gavo nemažai tų metelių, o išėjusi… Aš manau, kad ji neturėjo tokio stipraus motiniško instinkto. Ta įstaiga – ji vis tiek pakeičia žmogų. Manau, jai ten buvo gerai, patogu, ji mažiau galvojo apie mane, nes nebuvo kada. Pagalvodavo tik tais momentais, kai būdavo tie vadinamieji pasimatymai – nemanau, kad ji labai norėdavo pasimatyti, bet reikėjo, kad greičiau išeitų į laisvę. Suteikdavo tą greitesnį išėjimą, jeigu padarydavo susitikimą.

Vieną kartą buvo toks susitikimas. Bet aš taip bijodavau, kad slėpdavausi už Vidutės sijono. Man kažkaip atrodydavo tokie baisūs tie čigonai, kažkokie kitokie“, – juokėsi vyras.

Radži Aleksandrovičius

Užaugęs Radži teigė supratęs vieną esminį dalyką: „Aš supratau, kad nieko nereikia kaltinti. Jos tiesiog toks būdas, ji kitaip negalėjo gyventi. Jai taip buvo patogu, jai buvo gerai, o aš labai gerai gyvenau be jos“.

Vis dėlto, dainininko buvo teiraujamasi – ar niekada šis nejautė nuoskaudos dėl to, kad jo gyvenime biologinių tėvų niekada nebuvo?

„Nežinau. Aš apie mamą kažkaip neturiu susidaręs jokio vaizdo – nei blogo, nei gero. Žmogaus nėra jau šiai dienai, o ir viduje pas mane kažkokio jausmo, kad tai – mama, nėra. Tuščia. Tėvo pusė – kažkaip kitaip. Tėvas mane lankydavo, aš jį matydavau dažniau. Manau, gerai, kad nepatekau ir pas jį“, – teigė R. Aleksandrovičius.

Kone artimiausias ryšys giminėje Radži siejo su jo seneliu. Pasirodo, šis kartą netgi siekė, kad anūkas kartu su juo vyktų gyventi į Ukrainą. Deja, toks jo planas nebuvo įgyvendintas. Ir dėl to galima tik tyliai pasidžiaugti – kaip teigta pokalbio metu, priešingu atveju, Radži šiandien galbūt mes ir nepažinotume.

„Gal nebūčiau buvęs aš nei dainininkas, nei muzikantas, kažką kitą daryčiau. Manau, ir blogiau nebūtų buvę. Dėl senelio aš nebijojau“, – šyptelėjo jis.

Visą pokalbį su Radži žiūrėkite laidoje: