„Nepatogiuose klausimuose“ M. Ivaškevičius teigė prisimenantis, kokį ilgą kelią teko nueiti iki to laiko, kai pradėjo save vadinti rašytoju.
„Iš pradžių pradėjau dirbti žurnalistu, o, kai dirbi spaudoje, tarsi tą titulą jau turi. Kai reikėjo persiversti ir sakyti: „Aš – rašytojas“, porą metų buvo žiauriai sunku. Kažkaip nedrįsti, atrodo, esi nevertas to žodžio. Dabar, ačiū Dievui, tą kompleksą jau išsigydžiau, sakau drąsiai, tik visada pagalvoju, kaip sakyti, rašytojas, ar dramaturgas. Genijumi neprisistatyčiau“, – juokėsi laidos svečias.
Paklaustas, kokia buvo jo rašymo pradžia ir kiek tam įtakos turėjo tėvai, giminės, M. Ivaškevičius pastebėjo, kad artimoje aplinkoje nebuvo rašytojų ar humanitarų, priešingai, visi stipriai orientuoti į mediciną.
„Visi gydytojai. Tėvai – gydytojai, jų broliai, seserys taip pat, bet aš kažkaip jaučiau, kad manęs netraukia ši profesija, patraukė kita. Turbūt tai kyla iš to, kai vaikystėje pajauti, jog tam tikroje sferoje esi stipresnis nei kiti. Aš tai pajutau, turbūt, rašydamas rašinius. Parašai vieną, kitą, staiga mokytoja per pamoką pradeda juos skaityti visai klasei. Galvoji, o čia kažką tokio padariau.
Vaikystėje labai svarbus garbėtroškiškumas, nori, kad apie tave kalbėtų. Kai atrandi dalyką, kuriame tau sekasi, pradedi jį savyje vystyti. Pradėjau rašyti į „Lietuvos pionierių“, buvo tokia tribūna, kur tu galėjai pasireikšti. Čia nacionaliniu lygiu vaikai galėjo rašyti savo žurnalistinę ar grožinę kūrybą. Paskui, kai iš jos išaugdavo, buvo žurnalas „Moksleivis“. Kai viską užkariavai „Lietuvos pionieriuje“, „Moksleivyje“ vėl reikėjo iš naujo dėti pagrindus, pamatus, nes jau į kitą lygą perėjai. Kai išaugi iš „Moksleivio“, baigi mokyklą, tada jau, deja, reikia eiti į suaugusių lygą, o ten – jau ilgas kelias“, – šypsojosi M. Ivaškevičius.
Vis dėlto jis pastebėjo, kad jo laikais aplinka buvo geranoriškesnė, žmonės laukė talentų ir mielai juos priimdavo.
„Dabar aš matau tokią trintį, vieni kitų nemėgimą, pastovią kartų kovą. Manau, kad pasaulis labai stipriai pasikeitė. Tarkime, mano suaugusio gyvenimo pradžia – 1990-ieji, po nepriklausomybės atgavimo, visas grožis. Iš tikrųjų – grožis, nes visas baisumas, kuris buvo – mafijos, sprogdinimai, nueina į kitą planą. Žinoma, esi jaunas, pilnas jėgų, atrodo, tau visas pasaulis po kojomis, bet vis tiek buvo jaučiama laisvės ir bendrumo būsena, kuri, man atrodo, nepasikartos. Kažkas tokio labai stipraus, bent jau mūsų šalyje“, – teigė M. Ivaškevičius.
Jis pridūrė, kad dabar užaugo karta, kuri įsivaizduoja, jog prieš ją nebuvo nieko gero, ji yra pirmoji, kuri daro tikrai kažką vertinga. Tokia karta, kuri visiškai neigia autoritetus.
„Tai, galbūt, nėra blogai, bet, kita vertus, nėra jokio perėmimo. Vis tiek, tu augi kaip kūrėjas, augi skaitydamas, žiūrėdamas teatrą, kiną, turėdamas savo favoritus, akmenis, į kuriuos pradžioje bandai atsiremti, paskui lygiuotis. Vėliau perspjauti, aplenkti, bet ne iš tuščio tu augi, ne tuščioje dirvoje, pagrindas yra. O jei manai, kad nieko už tavęs nebuvo, tu esi pirmas daigas, nežinau, ar tikrai sudygsi iki to dydžio, kurio tikiesi?“ – svarstė laidos svečias.
Paklaustas, tai – stiprios, ar silpnos kartos požiūris, rašytojas svarstė, kad vertinti bus galima tik jos rezultatą.
„Kai šiai kartai bus 50 metų bus galima atsigręžus pažiūrėti, ką ji padarė. Aš neįsivaizduoju, negaliu prognozuoti, gal tai bus labai stiprūs darbai. Kalbėjau su vienu lenkų režisieriumi apie labai įdomų dalyką. Jis sakė: „Kas antra karta ateina neigti autoritetus. Viena karta tarsi juos priima ir iš jų mokosi, kita ateina viską neigdama, daužydama aplink save“. Dabar panašu į tą laiką. Prieš tai buvo laikas tų žmonių, kuriems šiandien apie 70, gal ne Lietuvoje, nes gyvenome nelaisvės sąlygomis, tas toks laisvas, daužantis žmogus gal negalėjo išaugti, bet žiūrint į Vakarus, ko gero, taip“, – sakė M. Ivaškevičius.
Artimiausias apdovanojimas – pirmosios knygos išspausdinimas
„Nepatogiuose klausimuose“ domėtasi, kokį gautą apdovanojimą jis labiausiai vertina ir laiko sau artimiausiu. M. Ivaškevičius pastebėjo, kad svarbiausia jam buvo galimybė išleisti pirmąją knygą.
„Vėlgi, buvo konkursas, iš pirmo karto man nepavyko, nes rinko dvi poezijos ir vieną prozos knygą. Tai buvo valstybiniame Lietuvos kontekste. Bet, kai laimi ir supranti, kad turėsi knygą, o ji yra mažytė, plonais viršeliais, kai ta knyga galų gale išeina, ta laimė laikyti ją buvo beveik su niekuo nepalyginama. Gal dar buvo vienas momentas. Vėlgi, konkursas. Šiaip, reik motyvuoti žmones konkursams, reikia kuo daugiau konkursų. Skamba kaip, nežinau, tuštybė, bet jie yra reikalingi. Tu motyvuoji žmones, kad jie kažką darytų, o tie, kurie būna įvertinti, gauna spyrį į užpakalį gan ilgam laikui.
Taigi, 1998-aisiais, jei neklystu, buvo didžiulis nacionalinis konkursas dramaturgijos pjesės sukūrimui, kuriame dalyvavo absoliučiai visi, kas mokėjo rašyti, kas mokėjo vaidinti, režisuoti. Paskutiniu momentu nusprendžiau įšokti į šį traukinį. Ir laimėjau. Vėlgi, tai – laimėjimas, kuris pakeitė mano gyvenimo kryptį, nes iš prozininko, rašančio knygas, įšokau į teatro traukinį“, – prisiminė M. Ivaškevičius.
Rašytojas pastebėjo, kad nacionalinę premiją, kurią laimėjo – 30 tūkst., atidavė savo Niujorke tuo metu besimokiusiai dukrai.
„Dabar ji jau studijuoja universitete. Pasakiau jai: „Kai tik reikės šių pinigų, jie yra tavo. Aš juos užšaldau, galėsi pasiimti“. Jai tuo metu buvo 14. Tai buvo jos pirmi metai Niujorke, nežinojome šio miesto poreikių. Kai ji įstojo į Niujorko universitetą mokytis kino režisūros, labai užsinorėjo gyventi bendrabutyje. Kadangi pats esu gyvenęs bendrabutyje, žinau, ką tai reiškia, todėl sakiau: „Jokių kalbų, kiek?“ sako: „Visi 30 tūkst. 9 mėnesiams“. Tokios, deja, mūsų nacionalinių premijų vertės, kai jas konvertuoji į tokį miestą kaip Niujorkas“, – teigė M. Ivaškevičius.
Pažintis su Oskaru Koršunovu
Laidos metu domėtasi ir apie rašytojo pažintį su O. Koršunovu. M. Ivaškevičius, sulaukęs tokio klausimo teigė, kad tuo metu, kai jis susidomėjo teatru, režisierius jau buvo tikra žvaigždė.
„Aš buvau studentas ar ką tik baigęs universitetą, o jis buvo vunderkindas. Pamenu, vaikystėje mačiau gal 4 spektaklius, kurie man tikrai padarė didžiulį įspūdį, bet paskui tai nutrūko. Į teatrą nevaikščiojau ir studijų metais, bet paskui pagalvojau, kad reikia man tą teatrą pažiūrėti, kas tai yra. Ateinu į dabartinį Nacionalinį dramos teatrą, kuriame turėjo rodyti Jono Vaitkaus spektaklį, sako: „Žinot, deja, aktorius susirgo, spektaklio nebus“. Galvoju susiruošiau, po tiek metų atėjau į teatrą… Bet kasininkė tęsė: „Žiūrėkite, mažojoje salėje yra labai įdomus, jaunas režisierius – Oskaras Koršunovas, tikrai verta, nepasigailėsite“. Nepamenu, kuris iš jo pirmos trilogijos spektaklių buvo rodomas, bet paliko tokį įspūdį… Jis mane su tuo spektakliu įtraukė iš naujo į teatrą. Pradėjau vaikščioti, vaikščioti… Tokia buvo neakivaizdi mūsų pažintis.
O akivaizdi – to paties Nacionalinio dramos teatro bufete, kai pradėjau jame trintis parašęs savo pirmą pjesę, su kuria laimėjau konkursą. Vėlgi, aš į jį žiūrėjau, kaip į vyresnį kolegą, žvaigždę. Keistai tie metai paskui susilygino. Tarp mūsų skirtumas – 4 metai, bet kai tau yra 21, jaučiasi palyginus su tuo, kuriam 25“, – sakė M. Ivaškevičius.
Laidoje M. Ivaškevičius plačiau papasakojo ir apie savo pjesės „Išvarymas“ kūrybinį etapą. Vėliau jis prisiminė, kad perskaitęs ją O. Koršunovui, režisierius pateikė rašytojui neįprastą pasiūlymą.
„Aš jam iš pradžių skaičiau, kas buvo parašyta, o kas neparašyta – pasakojau Buvo labai įdomus dalykas, kai reikalas priėjo prie spektaklio pastatymo, jis bandė mane įkalbėti, kad aš pats vaidinčiau pagrindinį vaidmenį. Sakė: „Mariau, nerandu aš aktoriaus, taip, kaip tu papasakojai, niekas nesuvaidins“. Ačiū Dievui, tuo metu režisavau filmą, neturėjau laiko ir išvengiau šio nuotykio“, – juokėsi M. Ivaškevičius.
Vėliau O. Kuršunovas pagrindinio M. Ivaškevičiaus pjesės herojaus vaidmenį perskyrė į dvi dalis.
„Pakvietė vieną jauną aktorių ir vieną vyresnio amžiaus, nes kituose pastatymuose – ne Koršunovo, vieną vaidmenį vaidina vienas aktorius. Tai yra milžiniškas krūvis, tie aktoriai, kurie vaidina, sako, kad jau yra įvaldę sistemą. Dvi dienas iki spektaklio ilsiesi, nieko nedarai, kaupiesi, po to spektaklio dvi dienos vėl iškrenta, nes esi visiškai išsunktas“, – sakė M. Ivaškevičius.
Sulaukė grasinimų
„Nepatogiuose klausimuose“ rašytojas papasakojo ir apie anksčiau sulauktus grasinimus.
„Kai grasina tave užmušti… Sakiau: „Palauksiu aš tada čia, užmuškite, jei ne, grasinimas netikras“, nei aš kažkur būsiu pabėgęs… Ir toliau galvoju, jei būčiau Lietuvoje, ar tai būtų tas įvykę“, – užsiminė M. Ivaškevičius.
Paklaustas, kas jį gąsdino, rašytojas teigė, kad tai buvo anonimai, kurių tapatybės niekas ir neišsiaiškino.
„Aš tuo metu buvau Vokietijoje, kai tai išlindo. Priešistorė buvo tokia. 2016 metais suorganizavau Molėtų maršą. Buvo praėję 75 metai nuo to laiko, kai tą dieną buvo nužudyti Molėtų žydai. Aš sukviečiau visus, kas galėjo atvažiuoti į Molėtus, kad praeitų keliu nuo Molėtų centro iki duobės, kurioje gulėjo apie 2000 žmonių. Tikrai buvo didžiulis įvykis. Atvažiavo 3000 žmonių, įskaitant prezidentę, politinį, kultūrinį elitą. Bet, žinoma, buvo tokių, kuriems tai nepatiko. Pavadinkime juos neonaciais ar kažkaip kitaip. Jie išlaukė progos man atkeršyti.
Kai man buvo paskirta nacionalinė premija, jie pradėjo mane visaip kill’inti. Viskas prasidėjo nuo kažkokių straipsnių, paskui nuteisti mane bandė, į kalėjimą pasodinti. Žinoma, pretekstas buvo romanas „Žali“, kur jie net neskaitę įžvelgė, kad aš iš Lietuvos partizanų tyčiojuosi. Galų gale, kai visa tai nepavyko, išlindo grasinimas internete: „Mirtis Mariui Ivaškevičiui“, buvo rašoma: „Visi, kas žinote, kur jis gyvena, lankosi, siųskite informaciją“. Aš tuo metu gyvenau Vokietijoje“, – pasakojo M. Ivaškevičius.
Vis dėlto pamatęs tokią žinutę jis teigė labiausiai sunerimęs dėl savo tėvų, nenorėjo, kad jie jaudintųsi sužinoję apie tokius grasinimus.
„Staiga, tą pačią dieną, per panoramą rodo pirmą žinią, kad Mariui Ivaškevičiui anonimai grasina mirtimi. Žinoma, tėvai sėdi, žiūri panoramą, bet, ačiū Dievui, kad labai Stoiškai viską atlaikė. Tokie epizodai – jau ne kritika, tai – tiesiog karas, taip pavadinkime“, – sakė M. Ivaškevičius.
O prakalbus apie kritiką, jis sakė ją priimantis ir teigiamai vertinantis, tiesa, Lietuvoje jos labai pasigenda.
„Kritikos į viską: teatrą, literatūrą. Pats teatrinis procesas galbūt išliko toks stiprus, koks buvo, gal šiek tiek susilpnėjo, nes nebetekome Nekrošiaus, bet kritikos nėra. Žmonės negauna atgalinio ryšio, o tai labai svarbu šiame procese. Žinoma, turi žiūrovą, bet labai norisi profesionalo reakcijos. Kai jos negauni, nesivystai, neini į priekį.
Išnyko ji, manau, dėl pačių paprasčiausių priežasčių. Nebeliko medijų, kurios spausdintų ir mokėtų kritikos autoriams. Mūsų portalai, jei ir turi kultūros rubriką, tai ji taip toli nukišta, kad net aš – kultūros žmogus, jos nerandu. Ir viskas. Nyksta pagrindiniai laikraščiai, su jais išnyko šis žanras. Aš už kritiką, kol ji neperžengia ribų, kol ji tavęs asmeniškai neįžeidinėja, tegul ji būna blogų blogiausia, tegul suvaro kūrinį, bet, jei ji yra, nuostabu“, – teigė M. Ivaškevičius.
Atsakė, kodėl nedalyvavo kultūros proteste
Laidos metu kalbėta ir apie kūrėjo pareigas visuomenei, domėtasi, ar vienintelė rašytojo pareiga yra būvimas sąžiningu sau.
„O čia jau, man atrodo, pasirinkimo klausimas. Skolos aš nejaučiu tautai, bet aš negaliu nereaguoti į… Aš visiškai suprantu menininkus, kurie nereaguoja į karą Ukrainoje, į tą siaubą, kuris Rusijoje iškilo. Jie tiesiog toliau kuria amžiną meną ir respect’as, jei jūs taip galite. Aš taip negaliu. Kai pasaulis tampa aktyvesnis už tai, ką aš kuriu, aš į tai reaguoju. O dabar būtent taip ir yra. Tu net sufantazuoti negali, ką tas pasaulis išdarinėja“, – sakė M. Ivaškevičius.
„Nepatogiuose klausimuose“ aptartas ir įspėjamasis kultūros atstovų organizuotas protestas, į kurį rašytojas pats pasakojo nėjęs.
„Labai palaikau, kas vyksta, nes, iš tikrųjų, buvo pasiektas dugnas. Visoms partijoms kultūra atrodė paskutinėje vietoje, nereikalinga, ir labai dažnai buvo atiduodama nekompetetingiems žmonėms. Kartais vienam, kitam ministrui pavykdavo, bet čia buvo pasiektas absoliutus dugnas, ministerija atiduota belekam“, – teigė laidos svečias.
Jis svarstė, kad galimai šioje partijoje nebuvo žmogaus, kuris būtų bent įsigilinęs į kultūros sritį.
„Tai, kad kultūros bendruomenė sukilo, aš labai džiaugiuosi, bet tai ir buvo neišvengiama. O, kalbant konkrečiai apie mane, aš nėjau į tus protestus ir neisiu, nes manyje yra kažkoks keistas instinktas. Kai matau neteisybę, o visi tyli, jaučiu instinktą šaukti vienas, bet, kai matau, kad yra tikrai daug apie tai šaukiančių žmonių, ką aš čia pridėsiu į tą visą orkestrą. Aš – vienišius vilkas. Išvis nemėgstu būti minioje, nesvarbu, kokia kokybiška ji bebūtų. Nebent tai yra futbolas Londono „Premier“ lyga arba koncertas“, – juokėsi jis.
Mylimajai piršosi tris kartus
„Nepatogiuose klausimuose“ laidos vedėjas Rolandas Mackevičius domėjosi apie M. Ivaškevičiaus pažintį su žmona Aušrine bei jų vestuvių datą.
„Tą dieną prieš „n“ metų mes susipažinome. Žinai, tokie momentai įsimena. Jų nėra gyvenime tiek daug, kai tu pamatai žmogų, moterį, o tavo visas kūnas – ne tik smegenys, bet ir kūnas, reaguoja į kažką, ko tu labai ilgai ieškojai. Galbūt visą gyvenimą“, – sakė M. Ivaškevičius.
Jis neslėpė puikiai pamenantis akimirką, kai Vilniaus bare „Invino“ pamatė savo išrinktąją.
„Tą dieną su Oskaru Košunovu susitikome tam, kad aptartumėme vieną būsimą spektaklį, jo pastatymą. Užėjome į barą, bet jame buvo labai tuščia, sakom: „Einam į „Invino“, ten vis tiek bus smagiau sėdėti“. Įėjome į tą kiemą, visi staliukai užimti, eini ir dairaisi, kur kažkokie pažįstami, nors mums jų ir nereikėjo, mes darbo aptarti atėjome.
Staiga kažkas šūktelėjo: „Oskarai“. Atsisukame, o ten sėdi dvi labai gražios moterys ir viena ypatinga. Ji nežinojo, kas aš, žinojo tik Marių Ivaškevičių, bet nežinojo, kaip atrodau. Jos pakvietė atsisėsti prie jų. Oskaras sako: „Žinai, kas čia toks?“, sako: „Ne nežinau“, sako: „Čia kiečiausias Lietuvoje dramaturgas“, ji paklausė: „Ivaškevičius gal?“ Paskui prasidėjo labai intensyvus, slaptas bendravimas, nes abu buvome santykiuose. Tai buvo 2016 metai“, – sakė M. Ivaškevičius.
Savo vestuvių šventės vietą jie pasirinko būtent „Invino“ – tą patį barą, kuriame ir pamatė vienas kitą.
„Kaip tik sutapo, kad 29 diena pernai buvo šeštadienis, vestuvininkų diena. Žodžiu, viskas puikiai sutapo, ir oras, nelijo“, – šypsojosi M. Ivaškevičius.
Paklaustas, ar buvo sunku pasipiršti, jis prisipažino to niekada nedaręs, todėl sprendimo, kaip tai padaryti forma, buvo sunki.
„Kažkaip man tas žiedo dovanojimas… Vestuvėse taip, bet sužadėtuvėms su tuo žiedeliu… Man kažkaip per saldu. Aš tiesiog kaip žodžio žmogus bandžiau žodžiu. Teksto nebuvo, buvo tam tikri ypatingi momentai, kai jaučiau, kad dabar tai galima padaryti, bet nesuveikė.
Pirmas kartas buvo Venecijoje, žinau, kad buvo Vėlinių diena, o visa Venecija buvo rūke. Eini ir matai tik du metrus į priekį, žiauriai gražu. Labai labai gražu. Aš tokios gražios jos niekada ir nemačiau. Atsisėdome prie vieno iš kanalų, gondolos teliuškuoja, tikrai taip gražu, taip gera, sakau: „Aušrine, tekėsi už manęs“, ji: „Okey“. Supratau, kad ne, čia neįvyko tai, bet metus tada atsitraukiau. Tada išvažiavome į Mongoliją. Paskui ji paaiškino: „Man žiedo reikia“. Koks klausimas, toks atsakymas“, – juokėsi M. Ivaškevičius.
Antrą kartą savo mylimajai jis bandė pasipiršti kelionės Mongolijoje metu.
„Nuostabioje vietoje, kurioje buvo vienuolynas. Aš atsiklaupiau ant tiltelio sakau: „Aušrine, tekėsi už manęs?“, sako: „Baik juokauti, einam toliau“. Aha, galvoju, neveikia vis tiek. Piršausi be žiedo, Venecijoje tiesiog sėdėjau, rūkiau, čia jau priklaupiau.
Tada jau trečias, pavykęs kartas buvo, kai mes nuvažiavome į Gobio dykumą. Ten yra nuostabi didžiulė kopa, kaip mūsų Nidos, tik dar dvigubai paaukštinta ir tęsiasi 100 km. Stovi, žiūri, gražu, o užlipus išvis neįtikėtinas vaizdas. Užlipti yra reikalų, bet mes per tą smėlį, kuris bloškė atgal, užlipome, sakau: „Nežinau, kada mes dar būsime gražesnėje vietoje, noriu tavęs paklausti, ar tekėsi už manęs?“ Čia jau ji patikėjo“, – šypsojosi M. Ivaškevičius.
Visą pokalbį su Mariumi Ivaškevičiumi galite matyti straipsnio viršuje esančiame vaizdo įraše.