Krepšinio pasaulyje itin gerbiamo Pedro Martinezo treniruojama Ispanijos komanda į Kauną atvyko išgyvendama trijų pergalių atkarpą. Visaip, kaip ir „Žalgiris“.
Tačiau ta pakili nuotaika labai greitai išblėso susidūrus su „Žalgirio“ trenerių štabo paruoštu planu, kurio tikslas buvo įvelti tipinį ispanišką krepšinį propaguojančią „Valencia“ į lėtą ir fizinėmis mikrodvikovomis paremtą krepšinį, kuriame kauniečiai yra geresni.
Tam tikslui įgyvendinti, pirmas sprendimas buvo centro poziciją starto penkete patikėti Ąžuolui Tubeliui. Su juo ir vėliau aikštėje pasirodžiusiu Mosesu Wrightu „Žalgiris“ keitėsi ginamaisiais, versdamas „Valencia“ gynėjus atakų baigtis spręsti po vieną, o ne kurti progas metikams.
Susikeitus ginamaisiais ir likus priešais vieną iš eilės techniškų „Valencia“ perimetro žaidėjų, svarbiausia buvo neleisti šiems lengvai žaisti į jiems parankią dešinę pusę. Ą. Tubelis ar M. Wrightas atsistodavo taip, kad varžovui belikdavo veržtis į kairę. Ten, kur jam nėra patogu užsibaigti tuos prasiveržimus rezultatyviai.