Kaišiadorių rajone, Stasiūnų kaime, veikianti bendrovė „Dinapolis“ 28 metus gamina žemės ūkyje naudojamas priekabas, gyvulių transportavimo gardus.
„Galime pagaminti nuo labai paprasto produkto iki sudėtingo. Pavyzdžiui, gardas kainuoja truputį daugiau nei tūkstantį eurų, o dabar pagaminome 30 tonų grūdų pervežimo priekabą, kuri kainuos daugiau kaip 50 tūkst. eurų“, – pavyzdžių pateikė V. Banevičius.
Pažadas – verslo neparduoti
Šį verslą įkūrė V. Banevičiaus uošvis Mindaugas Motiejūnas. Tuo metu pagrindinė įmonės veikla buvo žemės ūkio technikos remontas.
„Seniai mano uošvį susirado danai, paprašė sutvarkyti kelias priekabas. Jis suremontavo jas ir, dabar tiksliai neprisimenu, kažkokį akėjimo įrenginį. Taip gerai sutvarkė, kad danai paklausė: „O kodėl jūs negaminate?“. Patys pabandė užsisakyti kelias priekabas ir taip prasidėjo gamyba“, – tvirtino pašnekovas.
Įmonės įkūrėjas prieš metus mirė pralaimėjęs kovą su sunkia liga.
„Viskas, kas čia yra, tai jo nuopelnas. Žmogus visą gyvenimo dirbo, paaukojo daug metų ir sveikatos. […] Tada čia atsiradau aš, jis pasitikėjo. Pažadėjome, kad neparduosime įmonės, kad ji liks šeimos rankose, darysime tą patį – tik geriau. […] Uošvis iš tiesų labai mylėjo įmonę. Su žmona pasikalbame, kad jis turėjo dvi dukras ir sūnų – tai šitą verslą“, – jautriai apie įkūrėją kalbėjo V. Banevičius.
Bendrovė produkciją šiuo metu eksportuoja į į 12 šalių: Latviją, Estiją, Suomiją, Švediją, Norvegiją, Šveicariją, Austriją, Vengriją, Čekiją, Prancūziją, Daniją, pavienius gaminius į Italiją. Bandė patekti ir į Jungtines Amerikos Valstijas, tačiau iššūkių kėlė transportavimas, todėl minties atsisakyta.
Be to, pašnekovas įvardijo aktualų verslui iššūkį – Lietuvoje nėra nei vienos įmonės, kuri užsiimtų naujų pagamintų transporto priemonių legalizavimu.
„Artimiausia įmonė yra Lenkijoje arba Latvijoje. Labai gaila, kad to nėra Lietuvoje, nes išleisti naują daiktą į kelią yra labai brangu“, – pripažino jis.
Į Rusiją nesižvalgė
Vis dėlto įmonei užtenka Europos rinkos, nors joje konkurencija labai didelė, ypač agresyvūs yra lenkai.
„Jie moka įtikinti, kad jų produktas geras, nors tikrai ne visą laiką siūlo analogus mūsų gaminamai produkcijai, konkuruoja kaina. (…) Mus klientai yra pamėgę dėl konservatyvumo, nes dabar dažnai stengiamasi daryti gražų popierėlį, o vidus yra optimizuojamas ir piginamas“, – svarstė V. Banevičius.
Įmonė siūlo nestandartinius gaminius, kuriuos gali adaptuoti pagal kliento norus. Tarp jų yra ir pavieniai ūkiai, ir dideli žaidėjai, pavyzdžiui, „Agrokoncernas“. Vis dėlto produktai gaminami ir nebūtinai žemės ūkio bendrovėms. Pavyzdžiui, yra tekę gaminti pervežimo platformas elektrikams, parduotuvėms – statybines konstrukcijas, net bendradarbiauti su pirčių gamintoju.
Komponentus bendrovė perka iš Lenkijos, dirba ir su lietuviškomis įmonėmis, o iš Kinijos perka tik mažos vertės produktus, nereikšmingus tvirtinimo elementus, nes visi komponentai privalo turėti sertifikatus.
„Ašis perkame iš italų. Dabar jau pradėjome pirkti dalį jų tiesiogiai. Tada dar yra vengrai“, – sakė jis.
Detalių kainos šiuo metu yra stabilios, kamuoliukas, kaip įvardijo vadovas, dabar yra gamintojų pusėje, jie gali derėtis.
„Žinoma, ir su mumis derasi, kai kada pirkėjai labai stipriai mus remia prie sienos. Mums gerai, kad metalo kainos yra visiškose žemumose, nors ekonomikai tai nėra gerai. Reiškia, ji stagnuoja, nes nuolat gauname pasiūlymų pirkti“, – įžvelgė pašnekovas.
Jaunimas kartais nuvertina
O kokia situacija įmonėje su darbuotojais? V. Banevičius ją įvertino paprastai: „Jei ryte darbe pamatai tuos pačius žmones, vadinasi, diena bus gera“.
„Ši problema yra didžiulė. Jei šiandien gali įsigyti technologijų, įrenginių, įrankių, nes yra ko tik nori, klausimas – kur gauti žmonių, kad jie norėtų dirbti. 95 proc. žmonių mūsų įmonėje dirba ilgai. Nes žmogų čia turi užsiauginti, nėra taip, kad jį pastatei prie darbo, per kelias dienas ar savaitę apmokei ir viskas“, – kalbėjo jis.
Sunkiausia yra susirasti suvirintojų – jų paieškų procesą pašnekovas įvardijo kaip „baisinę, didelę problemą“.
Paklausus, kodėl, jo manymu, įmonės susiduria su tokiais sunkumais, direktorius svarstė, kad valstybė, ko gero, bus padariusi kažką ne taip.
„Kartais jaunimas pasako, kad tai yra purvinas darbas, paprastai sakant, ne lygis. Nors iš tikrųjų čia yra tas darbas, kur mes kuriame tai, kas yra apčiuopiama. Sėdint prie kompiuterio matai virtualų darbą. Čia mes džiaugiamės tuo, ką padarome. Kai į kelią išrieda naujas gaminys, jaučiame didelį pasitenkinimą“, – tvirtino jis.
Minimalų atlyginimą gauna dirbantys ne visą dieną
Paklausus, kokius atlyginimus moka, „Dinapolio“ vadovas sakė, kad jie siekia nuo minimalaus iki 3 tūkst. „į rankas“. Tiesa, minimalų atlyginimą, jo teigimu, gauna žmonės, kurie dirba ne visą darbo dieną.
„Kai kada žmonės, kurie tikrai palaiko tempą, uždirba gerokai daugiau už mane. O minimalų atlyginimą gauna tie, kurie dirba ne visą dieną. Turime pensinio amžiaus žmonių, kurie mums padeda“, – tvirtino V. Banevičius.
Kasmet vis didinamos minimalios algos efekto verslui jis nebuvo linkęs dramatizuoti – anot vadovo, atlyginimai ir taip kasmet po truputį kyla stengiantis išlaikyti darbuotojus.
O štai svarstymus trumpinti darbo savaitę iki keturių dienų vadovas įvertino kaip neatitinkančius šių dienų realybės.
„Tai tikrai neturi įvykti dabar. Mes, turiu omenyje gamintojus, esame apriboti laiko, o jei darbo dieną susitrumpinsime, nepagaminsime atitinkamo kiekio. Tai reiškia, kad jo neparduosime, nesusirinksime biudžeto.
Visada sakau, kad turime nuo švietimo pradėti, kad visi darbai yra reikalingi, visi darbai yra geri. Kartais vyrams pasakau, kad jei nebūtų valytojų, kurias turime dvi, mes čia skęstume šiukšlėse. Toks darbuotojas yra ypač reikalingas. Taip pat ir kitų lygių darbuotojai. Be stabtelėjimo prie gamybinės linijos niekas neįvyksta“, – mintimis dalijosi „Dinapolio“ direktorius.
Šis tekstas yra „Delfi“ tekstų ciklo apie regionų verslus dalis. Daugiau istorijų rasite čia: