Pasak žinomos moters, ši tendencija ne tik iškreipia realybę, bet ir atitolina žmones nuo tikrų jausmų bei autentiškų patirčių.
Po kelių dienų stebėjimų „Instagram“ ji pasidalijo savo apmąstymais apie šį reiškinį, kuris, anot jos, vis labiau tampa šiuolaikinės visuomenės norma.
Šiuo įrašu ji leido pasidalinti ir su „Delfi“ skaitytojais.
„Akimirkų klastojimas. Ar esate tai darę?
Šį ramų sekmadienio vakarą naršydama socialiniuose tinkluose vėl pastebiu vieną tendenciją, kuri mane ne pirmąkart sustabdo ir priverčia susimąstyti. Pavadinau tai „akimirkų klastotėmis“.
Mama ar tėtis nori parodyti, kokie jie nuostabūs tėvai. Telefonas paslepiamas taip, kad vaikai nežinotų, įjungiamas filmavimas ir fiksuojama, kaip visi „nuoširdžiai“ žaidžia, juokiasi, būna kartu. Atrodo tarsi natūrali akimirka, nors iš tiesų ji suplanuota ir kontroliuojama.
Kitas, daug skaudesnis pavyzdys. Įvyksta tragedija. Netenki artimo žmogaus. Skausmas toks gilus, kad kartais nebežinai, kaip kvėpuoti. O tuo metu kažkas renkasi ne pabūti su jausmu, o įsijungti kamerą ir fiksuoti save verkiančią(-į), kad tuo pasidalintų socialiniuose tinkluose.
Abiem atvejais pasirenkama ne būti akimirkoje, o ją inscenizuoti. Ne išgyventi, o paversti turiniu.
Ir tai, tiesa, labai žiūrima. Tokie video traukia kaip avarija kelyje: žvilgsnis pats krypsta, nes vyksta kažkas nemaloniai tikro, skausmingo, neįprasto. Bet ar tikrai viskas gyvenime turi būti tik dėl peržiūrų?
Aš pati dalinuosi tam tikromis savo gyvenimo akimirkomis socialiniuose tinkluose. Nesigailiu to. Man svarbu tik tiek, kad jos būtų tikros. Jei filmuoju laiką su sūnum, tai ne slapta kamera, o kartu, su jo žinojimu, dalyvavimu ir įsitraukimu. Jei noriu pasidalinti skausmu ar liūdesiu, darau tai žodžiais, prisiminimais, istorija, o ne savimi verkiančia kadre.
Savęs filmavimas tokiose jautriose situacijose man kelia klausimą: kam tai skirta? Ką norima įrodyti? Kokį poreikį užpildyti?
Video su tokiom akimirkom man atrodo kaip suklastotos rankinės: iš pirmo žvilgsnio gal ir primena originalą, bet įsižiūrėjus atidžiau, pamatai, jog tai – viso labo pigus padirbinys.
Tiesiog akimirkų imitacijos. Pigus pakaitalas tam, kas iš tiesų yra brangu.
Bet gal aš kažko tiesiog nesuprantu. Gali būti, jog tai nauja realybė, kurioje dalis žmonių nebeatskiria intymios patirties nuo viešos.
Ką jūs apie tai matote?
P.S. Nuotrauka – tikra. Nesuklastota, graži emocija, pagauta nuostabios fotografės Lauros“, – rašė V. Poderytė-Bernatavičė.