Vyras vos kalbėjo, beveik nejudėjo — skausmas buvo 9 iš 10. Ir, kaip vėliau parodė diagnozės, jis tikrai nemelavo. Skausmas buvo mirtinas.
Medicinos kateriu Andrius buvo nugabentas į kitą salą, kur buvo ligoninė. Dvi valandos kelio greitosios automobilyje su tokiais skausmais atrodė amžinybė. Stebėjau, kaip jis geltonuoja man akyse ir nieko negalėjau padaryti — tik laukti.
Pagaliau atvykome į Saint Gabriel Medical Center. Tūkstančiai kilometrų nuo namų, svetima kalba, baimė, nerimas — ir milžiniškas skausmas mano vyrui. Bet būtent čia prasidėjo tikra magija. Baimės ir ašarų išpūstos akys ieško pagalbos ir ją randa su kaupu.
Asmeninio arch. nuotr./Andriaus kova už gyvybę Filipinuose
Mus su didžiausia šiluma pasitiko ligoninės direktorė Dr. Rachelle Mae D. Legaspi. Jos ramus balsas ir rūpestis suteikė vilties, kad viskas bus gerai. Išties buvo net dvi seserys Legaspi, viena už kitą malonesnės ir rūpestingesnės!
Ir štai likimo dovana — daktarės teta yra lietuvė. Pajutau ypatingą rūpestį mumis abiem. O ir teta Egle L. vėliau pati mus aplankė. Buvo neišpasakytas jausmas bendrauti su kažkuo artimu sau, savo kalba. O Dr. Rachelle ir visi būsimi Andriaus daktarai tapo mūsų antra šeima.
Diagnozės sekė viena po kitos, vis liūdnesnės. Bet medikai niekada neatėmė iš manęs vilties, nors jos per daug taip pat nesuteikė.
Kažkelintadienis. Nebežinau, diena ar naktis, bet mano vyras po kelių dienų reanimacijoje ir jam blogėja. Sunku kvėpuoti, pilvas išsipūtęs. Pamačiusi tai, seselė iškvietė konsiliumą. Nuspręsta atlikti drenavimą — išleisti susikaupusius skysčius. Pasirašau dokumentus, kartais net nesuprasdama, už ką.
Nemiegojau kelias paras. Prieš pat mini chirurginę procedūrą, susižvalgę daktarai palieka palatą. Po kelių minučių jie grįžta — sprendimas pasikeitė. Intervencijos nebus. Diagnozė buvo aiški: trūkusi skrandžio opa (12 pirštės žarnos pradžioje), rūgštys užliejo vidaus organus, kasą — sukeldamos cheminį pankreatitą. Sepsio rizika milžiniška. Be to, dėl intubacijos išsivystė ir plaučių uždegimas. Būtina skubi operacija. Po 5 dienų reanimacijoje nuspręsta skubiai operuoti.
Tarsi dozę adrenalino gavusi, pradedu gaudytis, kas vyksta, ir girdžiu, kad operacijai atlikti turime 2 valandas. Bet reikalingi specialistai išvykę — Maniloje vyksta konferencija. Stebuklingai įvykių seką numatęs Andriaus būsimas chirurgas Dr. Sarabia į konferenciją nevyko. Numatė galimas komplikacijas. Tačiau vis tiek ne visi specialistai vietoje. Ir štai vėl magija daro stebuklus — reikalingi specialistai kaip mat parskrido vietiniu skrydžiu atgal!
Asmeninio arch. nuotr./Andriaus kova už gyvybę Filipinuose
Dr. Sarabia su savo žmona atliks mano vyrui taip reikalingą operaciją. Ieškos skylės ir ją „sutaisys“. Daktaras perspėja — pjūvis didžiulis. Pilnai atversime pilvą (tuomet dar nebuvo aišku, kur yra ši skylė, sukėlusi mirtiną pavojų mano vyrui). 22 valandą Andrių kartu su seselėmis lydime į operacinę. Laukiu už durų. Nežinau, ar mano vyras liks gyvas, ar ne. Bet neleidžiu sau galvoti blogai. Tikiu.
Trindama reanimacijos skyriaus sienas, per tas dienas raudojau ir dėl trijų kitų žmonių, gulėjusių šalia Andriaus. Visi jie, lygiai taip pat kaip ir mano vyras, išvyko į operacinę. Tik nebegrįžo gyvi. Bet tik ne mano vyras. Neleisiu jam čia numirti, pasakiau sau.
Kaip netikėta — sutikti ir kunigą čia pat. Kartu meldėmės, kad operacija būtų sėkminga. Sąlygos ligoninėje buvo tarsi iš kito amžiaus — viskas priminė siaubo filmą ne tik dėl vykstančių remonto darbų ligoninėje, bet ir dėl to, kad čia buvo kovojama su mirtimi. Sveiko proto neprarasti padėjo ligoninės darbuotojai, seselės, daktarai.
Operacija truko dvi valandas. Skylė atrasta ir užsiūta. Liko tik kovoti su infekcija ir sepsiu, sustiprinti plaučius, atsikratant komplikacinio plaučių uždegimo. Dr. Legaspi ir dar keturi Andriui priskirti specialistai dieną ir naktį palaikė ryšį ne tik su manimi, bet ir su mūsų giminaičiais. Kadangi kritinės būklės buvau ir pati — man reikėjo pagalbos suprasti, ką sako daktarai, išversti ir paaiškinti, kokia yra Andriaus būklė ir rizikos.
Asmeninio arch. nuotr./Andriaus kova už gyvybę Filipinuose
Kantrybės kupini daktarai kiekvieną dieną, net po kelis kartus, informuodavo mane apie vyro būklę. O tuomet viską pakartodavo ir mano sesei bei vyro brolio žmonai. Jos buvo mano ausys ir laidas kitame pasaulio gale. Jos taip pat tvarkė draudimo reikalus. Atėjo laikas Andrių perkelti į geresnę ligoninę, nes čia jam jau padėti nebegalėjo.
Apėmęs siaubas drasko širdį. Dėka mūsų kelionių draudimo, prasidėjo pasiruošimas medicininiam pervežimui į geresnę ligoninę. Buvo svarstoma — Manila, Seulas ar Lietuva? Kadangi Andrius pats nekvėpavo, ilga kelionė būtų buvusi pavojinga, tad pasirinkta Manilos St. Luke’s Medical Center. Jis buvo vėl intubuotas, kad galėtų saugiai skristi.
Pirmas suplanuotas skrydis nepavyko — staigiai pablogėjusi plaučių būklė sustabdė kelionę. Naktis. Dr. Legaspi, tvirtai padėjusi ranką man ant peties, taria labai aiškius žodžius: „Kai pasakysiu, kad reikia skristi — vadinasi, reikia skristi.“ Suprantu, kad niekas negerėja. Viskas rimta.
Per naktį vėl suderinti nauji skrydžiai į Manilą. Į ligoninę atskrenda Dr. ManLuLu — būsima Andriaus daktarė naujoje ligoninėje. Atvyko susipažinti. Lydės mus skrydžio metu į naują ligoninę. Mus lydėjo medikų komanda. Atvykus į Manilą, laukė dar dvi savaitės intensyvios terapijos.
Asmeninio arch. nuotr./Andriaus kova už gyvybę Filipinuose
Naujoje ligoninėje mus pasitiko Dr. Legaspi suorganizuota nauja, nuostabi medikų komanda, kuri padėjo mano vyrui iš naujo išmokti kvėpuoti, judėti, net vaikščioti. Po mėnesio tarp ligoninės sienų jis jau savo kojomis galėjo nueiti kelis metrus. Skrydžiui namo gydytojai leido keliauti be medicininės palydos — pirmos klasės skrydis gulėjimo režime, vežimėlis, daug drąsos ir tikėjimo.
Ir pagaliau — mes grįžome į Lietuvą. Grįžome gyvi. Grįžome dėkingi. Didžiausią gyvenimo AČIŪ – aš ir mano vyras tariame „Saint Gabriel Medical Center“ ir „St. Luke’s Medical Center“ medikams– už profesionalumą, atsidavimą ir rūpestį. Širdingai dėkojame ir draudimo agentei Natalijai už atsidavimą sugrąžinti mus namo!
Ačiū visiems, kurie mus lydėjo šiame kelyje – šeimai, artimiesiems ir draugams, kurie dieną ir naktį buvo su mumis, rašė, skambino, meldėsi, stiprino ir laikė už rankos net iš toli. Jūsų palaikymas tapo mūsų jėga. Kas mūsų nepražudė — padarė stipresnius!
Pagarbiai – Ingrida Urbonė
Padėkos gydytojams projektą „Ačiū medikams“ globoja „Berlin Chemie“.