Mokykloje A. Landsbergienė pasakojo buvusi ypač aktyvi: ne tik stengdavosi dėl aukščiausių pažymių, bet ir dalyvaudavo visuose renginiuose, nebijodavo pasisakyti. Dėl to sulaukdavo atitinkamos reakcijos iš aplinkinių.
„Visi sakydavo: „Na, ji tai jau tikrai studijuos tarptautinius ryšius, teisę ar dar kažką rimto“. Aš tą puikiai prisimenu. Aš esu baigusi Salomėjos Neries gimnaziją. Mano tėtis, kuris buvo tėvų taryboje, kartą grįžo iš mokyklos jubiliejaus ir sako: „Žinai, viena mokytoja mane pasigavo ir sako: „Austėja galėjo būti Lietuvos prezidente! O va, nuėjo į pedagogiką ir dar keturis vaikus prisigimdė“. Ir aš jam sakau: „Bet kaip tie vaikai rinksis pedagogiką, jeigu patys pedagogai taip kalba?“ Man tai buvo labai asmeniška ir net skaudu.
Tada, turbūt, manyje ir įvyko lūžis – aš sau ir savo vaikams sakiau: šitos profesijos prestižas yra tavo galvoje. Jei tu pats nusprendi, kad renkiesi šią profesiją, nes nori keisti vaikų gyvenimus – tu ateini į klasę, ir jie tai jaučia. Tai jaučia ir tėvai. Ir tada tu iš tiesų keiti gyvenimus. Po truputį žmonės pradėjo vis garsiau kalbėti, kokia nuostabi yra ši profesija. Šiandien jau turiu daugiau nei dvidešimt laiškų ar žinučių savo paskyroje, kur žmonės rašo, kad pasirinko pedagogiką dėl to, kaip aš apie ją kalbu. Man tai – didžiulis džiaugsmas“, – kalbėjo Austėja.
Ji džiaugiasi, kad pavyko bent šiek tiek atkurti balansą tarp pedagogų požiūrio ir visuomenės vertinimo – parodyti, kad ši profesija iš tiesų reikalauja pašaukimo.
Skandinavistikos studijos
A. Landsbergienė po mokyklos įstojo į skandinavistikos studijas. Vis dėlto, kadangi dar besimokydama savanoriavo „UNICEF“, širdyje vis tiek kirbėjo noras dirbti su vaikais.
„Kadangi nežinojau, kur noriu stoti, pasirinkau tiesiog tą kryptį, kur daugiausia stojančių – nerekomenduoju niekam taip daryti. Pasižiūrėjau, kad tais metais populiariausia buvo skandinavistika, ir ten stojau. Kadangi dar turėjau sąsajų su Švedija, pagalvojau – įstosiu, o jei tais metais nebus švedų kalbos, peršoksiu kursą. Žodžiu, planų buvo visokių.
Taigi įstojau į skandinavistiką, o antrame kurse išvykau į Norvegiją. Ten toliau savanoriavau – dirbau Raudonajame Kryžiuje. Dar anksčiau, būdama šešiolikos, kai gyvenau JAV, savanoriavau vienoje ligoninėje. O mokykloje po pamokų mokiau vaikus matematikos. Mane visada lydėjo savanorystė, ypač susijusi su vaikais.
Pirmame kurse, kai jau studijavau skandinavistiką, man paskambino buvęs mokyklos direktorius ir pasakė: „Žiūrėk, mokykloje trūksta anglų kalbos mokytojų. Kai tik atsirado daugiau galimybių, daugelis anglų kalbos mokytojų išėjo dirbti vertėjais. Tad, jei tu neateisi, tavo sesers klasė neturės mokytojos“.
Kadangi buvau praleidusi laiko JAV ir laisvai kalbėjau angliškai, jis pasiūlė pabandyti. Aš sakau: „Bet man dar net nėra aštuoniolikos!“ O jis atsako: „Nieko, palauksim, kol sueis, tada pasirašysim sutartį.“
Sakau jam: „Bet aš juk nieko nežinau! Nesimokiau, neturiu pedagoginio išsilavinimo.“ O jis ramiai: „Viskas bus gerai, ateik, išmoksi.“ Ir aš nuėjau“, – pasakojo pašnekovė.
Ji teigia būtent tada supratusi, kad myli darbą su vaikais. Austėjai visuomet buvo lengva su jais bendrauti, tuo tarpu suaugusiųjų pokalbiai jai atrodydavo neįdomus.
„Net prisimenu, kai per giminės susibūrimus kiti vaikai sakydavo: „Eime pas tėvus, paklausysim, ką jie kalba.“ O man daug įdomiau būdavo su jaunesniais – sugalvoti jiems veiklų, užimti, žaisti „mokyklą“. Nors niekada negalvojau, kad pati tapsiu mokytoja.
Tuos metus pabuvau mokytoja, vėliau išvažiavau į Norvegiją ir toliau savanoriavau. Ir, turbūt, mokslo metų pabaigoje, būdama toli nuo Lietuvos, galėjau ramiai apmąstyti, ko iš tiesų noriu. Ir tada supratau: noriu pedagogikos. Noriu dirbti su vaikais. Man buvo nesvarbu, ką žmonės kalba – kad nebus karjeros, kad atlyginimai maži, kad nėra prestižo. Aš tiesiog jaučiau, kad žmogus turi daryti tai, ko labiausiai nori.
Grįžau į Lietuvą visiškai apsisprendusi. Pradėjau lankyti daug papildomų paskaitų pedagogikos srityje. Eidavau į medicinos fakultetą klausyti paskaitų apie vaikus, turinčius specialiųjų poreikių, po to – į matematikos fakultetą mokytis apie matematinį mąstymą, paskui – į Baltupiuose buvusį Edukologijos fakultetą. Vakare grįždavau į savo Filologijos fakultetą, nes reikėjo pabaigti bakalauro studijas.
Trečiame ir ketvirtame kurse viskas buvo aišku – žinojau, kad baigusi bakalauro studijas stosiu į edukologijos magistrą. Kai tiksliai žinai, ko nori, viskas tampa daug lengviau“, – savo istorija dalijosi A. Landsbergienė.
Užsnūdo prie vairo
Nors nuo vaikystės buvo pratusi intensyviai mokytis, o paskui ir dirbti, kartą atsidūrė padėtyje, kuri privertė iš esmės perkratyti vertybes.
„Su komanda buvome atidarę „Vaikystės sodo“ padalinį Latvijoje, tai buvo labai sunkus laikotarpis. Išvykdavau iš Vilniaus apie ketvirtą valandą ryto, kad spėčiau į Rygą. Ryte ten vesdavau mokymus mokytojams, apeidavau viską, per pietus – susitikimai mieste, vakare – susitikimai su tėvais. O tada vėl sėsdavau į automobilį ir važiuodavau atgal į Vilnių, kurį pasiekdavau maždaug pirmą nakties.
Po kurio laiko vieną dieną tiesiog užsnūdau prie vairo. Tik akimirkai, bet to pakako, kad labai išsigąsčiau. Supratau, kad taip galiu ne tik sukelti avariją, bet ir žūti pati. Tada suvokiau, kad kažką būtina keisti. Nusprendėme parduoti Rygos padalinį.
Iki šiol į tą patirtį žiūriu kaip į nesėkmę. Nes nesuvaldžiau procesų, neįvertinau visko iki galo. Galvojau, kad mano energijos ir gebėjimo nemiegoti pakaks. Bet ne. Nenorėjau kelti grėsmės nei sau, nei kitiems, todėl pripažinau, kad geriausias sprendimas – pasitraukti.
Vis dėlto tai nebuvo pabaiga. Visada stengiuosi klausti savęs: ką išmokau, ką galėčiau padaryti kitaip, jei vėl tektų pradėti? Po Rygos patirties gimė ir Pagalbos vaikams centras, ir „LearnED“ mokymo akademija. Iš tos nesėkmės kilo naujos idėjos, naujas ryžtas. Supratau, kad nesėkmės nesustabdo – jos duoda postūmį. Jos išmoko, kad niekas neateina lengvai ar iš pirmo karto. Tiesiog reikia bandyti dar kartą, daryti, mokytis, taisyti, ieškoti sprendimų“, – atviravo pašnekovė.
Žinomumo kaina
Sulaukusi 22-jų, Austėja ištekėjo už pirmuoju atkurtos Lietuvos valstybės vadovu pripažinto politiko Vytauto Landsbergio anūko, Gabrieliaus Landsbergio. Priimdama bene geriausiai šalyje atpažįstamą pavardę, o jos vyrui žengus į politiką, ji turėjo susitaikyti padidėjusiu visuomenės dėmesiu.
„Mūsų šeimos situacija turbūt yra labai unikali. Ir ji unikali, nes susijusi su pavarde. Aš labai retai sutinku žmogų, kurio požiūris į mane būtų neutralus. Labai retai. Dažniausiai būna taip – vos žmogus pamato, ir tu iš karto jauti arba simpatiją, arba stiprią antipatiją. Tada galvoji – aš gi pirmą kartą tave matau, kodėl tu akimis iškart vartai?
Žinoma, kai reakcija teigiama, tai labai džiugina. Tada pagalvoju – vadinasi, viskas, ką darau, turi prasmę, kad žmonės mato šviesą, o ne tik triukšmą. Bet būna ir kita pusė. Aš, tiesą sakant, niekada neskaitau komentarų, nuoširdžiai. Bet vis tiek kas nors pažymi, atsiunčia, pasidalina. Kartais tai būna mokytoja, kartais visiškai nepažįstamas žmogus. Tada pamatai, kaip apie tave rašo – negražiai, piktai.
Aš nesakau, kad mes išskirtiniai, bet tikrai esame tarp tų žmonių Lietuvoje, apie kuriuos labai daug kalbama, dažnai ir labai bjauriai. Ir tada visą dieną vis prisimeni. Atrodo, užsimiršti, dirbi toliau, paskui prisimeni ir vėl… gal net sustabdai kažkurioje vietoje save, nepasakai kažko. Dėl to labai daug dirbau su savimi. Supratau vieną esminį dalyką – tai nėra apie mane. Tai yra apie tą žmogų, kuris rašo. Apie jo savivertę, charakterį, kultūrą“, – pasakoja Austėja.
Ji neslepia, kad su tuo susigyventi – tikras iššūkis. Retas kuris geba viešą kritiką priimti neutrauliai. Austėja netikėtai rado terpę, kurioje tarsi išsilaisvino nuo visų neigiamų emocijų.
„Man padėjo visai netikėtas atradimas – vienuolynas. 2017-ieji buvo labai sunkūs – buvo didelis puolimas į mano pusę. Buvo dienų, kai mūsų komunikacijos vadovė įeidavo į kabinetą, ir aš jau iš jos veido matydavau: kažkas blogai. Ir vis tiek dirbi toliau – juk niekas nesustoja. Yra vaikai, tėvai, programos, svajonės, atsakomybės. Bet ji ateina ir aš žinau, kad visas pusdienis – sprogs. Nes reikia galvoti, kokį atsakymą pateiksi, kaip komentuosi. Ateina geltonoji žiniasklaida, slankioja aplink tvorą. Aš esu važiavusi iš mokyklos atsigulusi mašinos apačioje.
Ir tada atradau vienuolyną Japonijoje. 2018 metais sužinojau, kad vienas japonų vienuolis renka tarptautinę grupę iš įvairių šalių mokytis atidos. Čia buvo mokoma darbo su vaikais, tėvais, savęs pažinimo. Parašiau jam ir buvau priimta.
Ten, Japonijos kalnuose, susitikau žmones iš Australijos, Šveicarijos, JAV. Mes daug reflektavome, kalbėjome apie vertybes, apie tikrąją prasmę. Ir man ten įvyko tikras vidinis lūžis. Grįžau į Lietuvą jausdama, kad galiu atsakyti į bet kokį klausimą.
Tai buvo tarsi akmuo, kuris visą laiką spaudė krūtinę – o ten aš jį iškėliau. Ne todėl, kad tapau nenugalima, o todėl, kad supratau: niekas manęs nebegali sunaikinti. Nuo tada, grįžusi į Lietuvą, niekada nebejaučiau, kad kažkas gali mane sužlugdyti“, – atviravo A. Landsbergienė.