Vieni susitaupė, kitiems padėjo tėvai
Rūta reikiamą sumą pradiniam būsto įnašui sostinėje susitaupė per ketverius metus. Ji pakliūva į tą kategoriją žmonių, kurie pirmajam savo būstui įsigyti įnašą susitaupė patys iki 30-ies.
„Pradiniam įnašui susitaupiau pati, tačiau tėvai prisidėjo perkant automobilio stovėjimo vietą. Taupymas nebuvo nei varginantis, nei slegiantis, nes neturėjau konkretaus tikslo taupyti būtent būstui. Apskritai esu taupus žmogus, todėl visada turėjau poreikį taupyti, svarstydama, kad ateityje galbūt teks įsigyti būstą, gal neteksiu darbo ar sugalvosiu kur nors išsikraustyti, tad visada norėjau turėti pakankamą finansinį rezervą.
Ekonomistai rekomenduoja turėti bent šešių mėnesių atlyginimo sumą, tačiau aš visada siekdavau turėti daugiau, kad jausčiausi saugi. Žinoma, kadangi esu taupi, galbūt sau leidžiu mažiau nei aplinkiniai – nepirkioju nereikalingų daiktų ir drabužių, apgalvoju pramogas ir einu tik ten, kur tikrai noriu ir tikrai verta.
Kalbant apie nebūtinąsias išlaidas, neatsisakau kelionių, koncertų ir kitų kultūrinių renginių, kurie man visada buvo ir yra prioritetas, o visa kita stengiuosi apgalvoti“, – pasakojo pašnekovė.
Paprašyta pasidalyti patarimu kitiems, Rūta sakė, kad pagrindinis būtų – visada aiškiai žinoti savo būtinąsias ir nebūtinąsias išlaidas ir stengtis šio plano laikytis: „Labai svarbu susidėlioti prioritetus ir neleisti sau klysti iš kelio. Žinoma, visi esame žmonės, ir retsykiais pagauna pagundos, tačiau kuo tų pagundų mažiau, tuo taupyklė storesnė.“
Vidutinį mėnesinį atlyginimą gaunantis Tomas su antrąją puse taupyti būstui Šiauliuose pradėjo jau perkopę 30 metų slenkstį. Taupė apie šešerius metus, kiekvieną mėnesį atsidėdami tam tikrą sumą. Per tą laikotarpį pora susilaukė ir vaiko. Paklaustas, kaip sekėsi, vyras teigė, kad, nors ir teko gyventi iš mažesnių pajamų, nesijaučia, lyg būtų tekę ko nors svarbaus atsisakyti:
„Kai atsidedi pinigų, matai, kiek lieka, ir iš to gyveni. Visada, kai turi daugiau, leidi sau laisviau gyventi, ko nors daugiau ar brangiau nusipirkti.
Šiuo atveju konkrečiai nieko neatsisakėme, tiesiog turėjome tikslą taupyti būstui. Jei tokio tikslo nebūtų buvę, galbūt būčiau įsigijęs naujesnę mašiną. Iš esmės reikiamą sumą susitaupėme patys, kelis tūkstančius eurų teko pasiskolinti, bet greit tą skolą grąžinome.“
Paklaustas, ar turėtų kokį patarimą, kurie dar tik tauposi būstui, pašnekovas sakė: „Porą metų geriau pagyventi skrumniau ir kuo daugiau atsidėti – taip greičiau ir būstą įsigysite. Žinoma, sunku tai padaryti, ypač, jei žmogus įpratęs geriau gyventi, daugiau sau leisti, dažniau keliauti ir pan. Bet turint tikslą, daug kas įmanoma, net, jei tai reikštų, kad vienus ar kitus metus teks tam tikrų dalykų ir atsisakyti.“
Ieva pasidalijo, kad pirkti bendrą būstą Vilniuje kartu su antrąja puse nutarė neturėdami užtektinai lėšų pradiniam įnašui: „Bet žinojome, kad galime tai planuoti, nes tėvai iš anksto buvo pranešę, kad norės prisidėti. Tuo metu taupyti būtų tekę bent keletą metų, nes būstų kainos sparčiai kilo. Aišku, sumanėme pirkti savo ir būtume tam taupęsi, jei nebūtume turėję kitos galimybės, už kurią esame labai dėkingi tėvams.“
Apskaičiavo, kiek metų reikia kaupti
Ką mano apie galimybę jaunam žmogui susitaupyti pradiniam būsto įnašui, pasikalbėjome su „Luminor“ vyriausiuoju ekonomistu Žygimantu Mauricu.
Pasak jo, nenuostabu, kad žmonės iki 30 metų nesusitaupo, nes tai padaryti tik savo jėgomis, ekonomisto teigimu, nėra lengva – todėl, kad būsto kainų ir pajamų santykis, ypač Vilniuje, bet taip pat ir Kaune bei Klaipėdoje, yra didelis:
„Vilniuje santykis yra praktiškai vienas didžiausių Europos Sąjungoje. Mūsų sostinę stipriau lenkia tik megapoliai Londonas, Paryžius – miestai, kuriuose žmonės iš darbo užmokesčio praktiškai nelabai ir įperka būsto. Bet, jeigu palyginsime Vilnių su regioniniais miestais – mūsų sostinė neatrodo labai gerai.“
Ž. Mauricas pasidalijo savo skaičiavimu, kiek metinių pajamų kainuoja butas didžiuosiuose Lietuvos miestuose:
„Preliminariai iš skelbimų paėmiau vidutinę kvadratinio metro kainą, ji galėtų būti ir mažesnė, bet, tarkime, 3800 eurų už kvadratinį metrą perkant būstą Vilniuje. Vidutinis būsto plotas – Europos standartas yra 90 kv. metrų, Lietuvos – 60 kv. metrų. Atlikau abiejų skaičiavimus.
Jeigu 90 kv. metrų būstą Vilniuje norime įsigyti iš vidutinio darbo užmokesčio, reikės beveik 12 metinių pajamų. Tai yra daug, nes vidurkis istoriškai būdavo apie 5 didesniuose miestuose, sostinėse – 8, galbūt 10. Norint tokį būstą įsigyti Kaune, reikės 9 metinių pajamų, Klaipėdoje – 8, Šiauliuose – 6.
Net norint įsigyti mažesnį – 60 kv. metrų – butą iš vidutinio darbo užmokesčio, Vilniuje reikia beveik 8 metinių pajamų, Kaune situacija kiek geresnė – reikia 6, Klaipėdoje – apie 5,5, Šiauliuose – 4 metinių pajamų. Taigi Šiauliuose įsigyti būstą pigiausia, nes atlyginimai tiek stipriai nesiskiria, kiek būsto kainos.
Norint susikaupti pradiniam įnašui, reikia nusistatyti taupymo normą. Lietuvoje tikimasi, kad ji sieks 12–13 proc. – tai yra labai mažai. Aišku, čia vidurkis. Aš padariau prielaidą, kad galima skaičiuoti 12 proc., bet galima ir 20 proc. Tad, jeigu asmuo atsideda penktadalį pajamų, Vilniuje netgi tam 60 kv. metrų butui įsigyti pradiniam įnašui jam reikia kaupti beveik 9 metus.
Išvada – jeigu žmogaus pajamos yra vidutinės ir jis nori įsigyti vidutinės kainos butą Vilniuje, pačiam sukaupti pradiniam įnašui yra labai sudėtinga.
Jeigu pradedi kaupti po bakalauro, tai iki 30-ies net nesutaupysi. Ir čia jau labai optimistinis variantas, nes 20 proc. jaunam asmeniui yra sudėtinga taupyti – gyvenimo ciklo pradžioje taupymo norma būna labai maža, ji išauga vėliau, o labiausiai išauga, kai vaikai užauga. Jeigu paimame 12 proc., kaupti reikia 14 metų. Taigi išvada – jeigu žmogaus pajamos yra vidutinės ir jis nori įsigyti vidutinės kainos butą Vilniuje, pačiam sukaupti pradiniam įnašui yra labai sudėtinga.“
Ar siejasi su finansinio raštingumo stoka?
Paklaustas, ar dėl to, kad žmogus nesusikaupia pradiniam įnašui iki 30-ies, įžvelgtų ir finansinio raštingumo stokos, Ž. Mauricas sakė: „Kuo žmogus yra jaunesnis, tuo jo pajamos ir išlaidos gyvenimo pradžioje yra nestabilesnės. O ta pradžia ilgėja, sakyčiau, gal net jau ir iki 30 metų galima ištęsti. Finansinis raštingumas nemaža dalimi turėtų ateiti iš šeimos, iš aplinkos. Pačiam žmogui pradiniame gyvenimo etape, ypač, jeigu tai nėra labai didelės pajamos, tą raštingumą nėra paprasta iš nieko susikurti.
Reikėtų užsivesti „Excelį“ arba kokioje knygoje susirašyti pajamas, išlaidas. Bet, kai jos karjeros pradžioje yra mažos, kintamos, nelabai kas mato ir prasmės jas rašyti. Didelė dalis gyventojų, ypač 25, gal net 28 metų, apskritai per daug negalvoja apie taupymą būstui, nes jis nėra vienintelis pirkinys, kurio norisi jaunam žmogui.
Link to reikia judėti, bet, kaip minėjau, ir patirtis rodo, ir pačiam tenka dėstyti, tyrimus skaityti, kad tas pajamų ir išlaidų balansas vis tiek labiau ateina su branda, arčiau 30 metų.“
Ž. Mauricas dar palygino, kad įsigyti butą Vilniuje yra beveik trečdaliu brangiau nei Rygoje, pasak jo, net Kopenhagoje lengviau sukaupti būstui nei Vilniuje: „Europoje praktiškai mus lenkia tik Paryžius, Londonas. Taip pat Lisabona, bet ten kainas labai sukėlė skaitmeniniai klajokliai. Netgi Berlynas turi labai panašų rodiklį, kur jau skundžiasi žmonės, kad yra brangu.
Kitaip tariant, netgi ir asmuo, kuris turi didelį finansinį raštingumą, bet neturi kokių nors išskirtinai didelių pajamų, jo pajamos yra vidutinės arba esančios arti vidurkio, vis tiek pamatys, kad jam yra sudėtinga sukaupti pradiniam įnašui Vilniuje. Sakyčiau, čia yra nemenkas iššūkis jaunimui.“
Kas padėtų sukaupti lėšų
Paprašytas pasidalyti patarimais, kas galėtų padėti jaunam žmogui sukaupti pradiniam būsto įnašui, ekonomistas teigė, kad sprendimų yra įvairių:
„Vienas variantas – galima ieškoti, kaip pasididinti pajamas. Reikia investuoti, įdarbinti pinigus. Žmonės Lietuvoje to labai neišnaudoja. Ir kuo anksčiau pradedama, tuo geriau, tuo labiau nebijoma prisiimti rizikos. Tarkime, jei žmogus būtų investavęs į bendrą akcijų indeksą, jau nekalbant apie JAV akcijų indeksą, tai tikrai kur kas mažiau reikėtų sukaupti, nes ten kilimai per pastaruosius 10 metų yra 3–4 kartai.
Taip pat visada galima didinti taupymo normą. Pavyzdžiui, Kinijos gyventojų taupymo norma didžiuosiuose miestuose siekia apie 40 proc., o jų pajamos panašios į lietuvių. Aišku, kainų lygis kiek mažesnis. Jeigu skaičiuotume, kad taupymo norma yra 40 proc., tada susikaupti pradiniam įnašui realu per 4–6 metus, Šiauliuose – per 3. Bet 40 proc. yra nemažai, o norisi dar ir visų kitų dalykų.
Kitas variantas – manau, kad dabar vis labiau vaikams gali padėti tėvai. Nerekomenduoju nupirkti vaikui buto, bet prisidėti duodant įnašui ar bent 50 proc. sumažinti tą naštą. Apskritai tėvai po truputį turėtų suprasti, kad pinigus reikėtų kaupti ne tik mokslams, bet ir būstui įsigyti. Manyčiau, kad įsigyti būstą yra prasmingiau nei nuomotis, tuo požiūriu, kad būsto kaina ilgainiui vis tiek kyla ir būstas pats savaime yra kaip investicija.
Tėvai po truputį turėtų suprasti, kad pinigus reikėtų kaupti ne tik mokslams, bet ir būstui įsigyti.
Kartais tėvai nuperka automobilį, bet gal jis nėra būtinas, nes automobilio pirkimas yra išlaida, o būsto pirkimas yra investicija. Ne visi žmonės tai supranta, o čia yra didžiulis skirtumas. Taigi gal verta pagalvoti, ko galima atsisakyti ir kitaip suktis tose situacijose – kalbu apie automobilį, kad jį galima ir išsinuomoti, kai prisireikia, o būsto įnašui sukaupti, manau, verta. Juolab nuo kitų metų bus sumažintas pradinio įnašo reikalavimas nuo 15 iki 10 proc., tai visi tie skaičiai trečdaliu pagerės.“
Ž. Mauricas pridūrė, kad tai, jog žmogus turi savo būstą, prideda naudos ir miestui, ir valstybei, nes tada jis labiau linkęs domėtis savo gyvenamąja aplinka, miesto ir valstybės reikalais: „Nes kokie nors sprendimai taip pat daro poveikį ir jo turto kainai. Tarkime, kuo bus geriau valstybei, tuo, tikėtina, būsto kaina kils ir tavo būsto kaina pakils. Jeigu valstybei bus blogai, tada būsto kaina kris. Tai ir tavo paskata tampa, kad valstybei būtų geriau.“
Pasak jo, nuomos rinka reikalinga, ypač žmonėms iki 30 metų, asmenims, kurie trumpam atvyksta pagyventi į Lietuvą, tačiau mano, kad pagrindas vis dėlto turėtų būti būsto nuosavybė: „Būtent dėl tų paskatų suderinamumo. Tai yra labai svarbu. Dėl to mes turėtume stengtis skatinti, kad būstas, kiek įmanoma, būtų nuosavas. Tada ir žmogaus atsakomybė didesnė, tai turi įtakos ir demografijai, nes yra daug tyrimų padaryta, kad tie, kurie turi nuosavą būstą, turi daugiau vaikų negu tie, kurie nuomojasi.“
Pirma apsigyveni, paskui – kaupi
Tiems, kurie iš karto negali nusipirkti nuosavo būsto, bet turi būtent tokį tikslą, prieš šešerius metus veiklą pradėjusi įmonė „Numai“ pirmoji Europos Sąjungoje pasiūlė paslaugą „Nuomokis ir pirk“. Per savo veiklos laikotarpį įmonė yra įsigijusi ir išnuomojusi daugiau kaip 200 būstų, kurių bendra vertė viršija 35 mln. eurų, o per 100 klientų jau yra tapę savo namų oficialiais savininkais.
Įmonės vadovas ir įkūrėjas Aurimas Čiagus pasakojo, kad būtent toks modelis pasaulyje nėra naujas – jis sėkmingai veikia JAV, Jungtinėje Karalystėje.
„Šiandien matome, kad tokia paslauga tikrai aktuali – vis daugiau žmonių renkasi būtent tokį kelią į savo namus. Tai paprastesnis ir patogesnis būdas: žmogus iš karto gali apsigyventi savo būste, o pradinį įnašą kaupia pamažu, gyvendamas jame. Kitaip tariant, nebe laukiama, o veikiama – tai ir yra pagrindinė priežastis, kodėl šis modelis taip greitai populiarėja Lietuvoje“, – teigė pašnekovas.
A. Čiagaus teigimu, dažniausiai žmones rinktis šį kelią skatina du pagrindiniai dalykai – finansinis ir emocinis aspektas:
„Finansinis – nes mūsų klientai fiksuoja būsto kainą dar pasirašydami sutartį. Vadinasi, nuomos laikotarpiu, kai rinkoje kainos auga, jie iš anksto žino, už kokią sumą galės įsigyti savo namus. Tai suteikia aiškumo ir apsaugo nuo rinkos svyravimų – visas būsto vertės prieaugis lieka jiems.
Ne mažiau svarbus ir emocinis aspektas – žmonės iš karto gyvena savo namuose, su savo taisyklėmis, be nuomotojo ribojimų. Gali įsirengti būstą taip, kaip nori, pasikabinti paveikslus, turėti augintinį. Tai jau nebe laikina vieta, o savi namai – kurių oficialiais savininkais jie taps ateityje.“
Vadina patogesniu sprendimu pirkėjams
Pašnekovas taip pat pritarė, kad sukaupti pradiniam būsto įnašui iki 30-ies nėra lengva: „Visiškai normalu iki 30-ies neturėti sukauptų 20 ar 30 tūkst. eurų pradiniam įnašui. Tai nėra ženklas, kad žmogus yra finansiškai neraštingas – tiesiog realybė tokia, kad be tėvų pagalbos tokią sumą sutaupyti sunku.
Nors šiame amžiuje pajamos dažnai auga sparčiai, tuo pat metu atsiranda ir daug kitų prioritetų – kelionės, šeima, automobilis, vaikai. Kiekvieno kelias skirtingas, ir visi tie pasirinkimai yra vertingi.“
Pasak A. Čiagaus, Lietuvoje beveik nėra profesionalios nuomos rinkos, todėl būsto nuoma vis dar laikoma laikinu, nestabiliu sprendimu: „Nors daugelyje šalių tai yra įprastas pasirinkimas.
Kelias iki nuosavo būsto dažnai būna ilgas ir nepatogus, ir ilgą laiką šioje srityje nebuvo jokių realių inovacijų. Todėl tokie sprendimai kaip mūsų siūlomas modelis ir atsirado – jie suteikia galimybę gyventi savo namuose anksčiau, kaupti pradinį įnašą savo tempu ir jaustis saugiai viso proceso laikotarpiu. Tai tiesiog patogesnis sprendimas pirkėjams.“
Prognozė – būsto įperkamumas mažės
Paklaustas apie ateities prognozes, A. Čiagus sakė manantis, kad per artimiausius 5–10 metų požiūris į būsto įsigijimą Lietuvoje keisis: „Būsto įperkamumas, ypač didmiesčiuose, greičiausiai toliau mažės – kainos kyla greičiau nei pajamos. Tad tradicinis kelias, kai pirmiausia reikia sukaupti didelę sumą ir tik tada galvoti apie paskolą, taps vis sunkiau pasiekiamas.
Dėl to vis daugiau žmonių ieškos lankstesnių alternatyvų. Tokie sprendimai kaip mūsų siūlomas modelis tik populiarės, nes jie suteikia tiek finansinę, tiek emocinę naudą – leidžia apsigyventi savo būste iš karto, fiksuoti jo kainą ir kartu kaupti pradinį įnašą.
Jaunoji karta vis labiau vertina komfortą, aiškumą ir galimybę planuoti savo finansus be spaudimo, todėl būsto įsigijimas taps ne momentu, o procesu – keliu, kurį kiekvienas renkasi savo tempu.“