iliustracija: infa.lt / DI
Spalio 30 d. įvykusiame posėdyje Europos Centrinio Banko (ECB) valdančioji taryba priėmė sprendimą nekeisti EURIBOR normos. Pagrindinis tarybos atstovų argumentas – infliacija išliks stabili, apie 2 procentus, rašo „Bigbank“ vyr. ekonomistas Raul Eamets pranešime žiniasklaidai.
Tai, kaip žinome, yra ECB tikslas. Buvo pabrėžta, kad infliacija vidutinės trukmės laikotarpiu yra stabili, todėl nėra priežasčių mažinti palūkanų normas.
Tačiau koks yra dabartinis infliacijos stabilumo lygis euro zonoje? Norint atsakyti į šį klausimą, verta pažvelgti į Europos Sąjungos (ES) valstybių narių skolos lygį.
Graikija vis dar turi didžiausią skolos ir BVP santykį, kuris šių metų antrąjį ketvirtį siekė 151 proc. Vis dėlto, Graikijos biudžeto pajamos ir išlaidos yra subalansuotos, o skolos ir BVP santykis, lyginant su praėjusiais metais, sumažėjo 9 procentiniais punktais.
Airija, patyrusi didelį biudžeto deficitą per pastarąją finansų krizę, taip pat sėkmingai sumažino savo skolos naštą. Airijos skolos lygis dabar sumažėjo iki 33%, palyginti su daugiau nei 120 proc. BVP 2013 m. Tai yra teigiami pavyzdžiai.
Dabar pažvelkime į didžiausias euro zonos ekonomikas. Nuo finansų krizės Italijos skola nuolat viršijo 130% BVP, o per COVID pandemiją pasiekė 155 proc. Šių metų antrąjį ketvirtį italų skola siekė 138% BVP.
Prancūzijoje skolos našta nuo finansų krizės lėtai didėjo ir šių metų antrąjį ketvirtį pasiekė 116% BVP. Ispanijoje ji buvo 103%, o Belgijoje – 106 proc.
Paskutinį kartą Ispanija ir Belgija subalansuotą biudžetą turėjo 2007 m.
„Eurostat“ duomenys, apimantys laikotarpį nuo 1995 m., rodo, kad per pastaruosius trisdešimt metų Prancūzijos ir Italijos biudžetai nė karto (!) nebuvo teigiami. Todėl suprantama, kad bendra skola toliau didėja.
Paskutiniai ketveri metai yra išimtis: skola smarkiai padidėjo dėl COVID krizės, po kurios sekė nedidelė korekcija. Deja, ilgalaikėje perspektyvoje matoma aiški augimo tendencija.
Kokie yra šios skolos krizės sprendimai? Klasikinėse ekonomikos vadovėliuose teigiama, kad reikia sumažinti vyriausybės išlaidas arba padidinti vyriausybės pajamas. Pastarasis sprendimas reikštų mokesčių didinimą. Bet ar šie sprendimai tikrai veiksmingi?
Žvelgiant į ganėtinai šviežius įvykius Prancūzijoje, kur struktūrinės reformos ir išlaidų mažinimo planai baigėsi politinėmis krizėmis, premjero keitimais ir atidėtomis reformomis, kyla abejonių. Kita vertus, Italijoje atrodo, kad jie net nebesistengia – jų protestų mentalitetas yra gerai žinomas.
Remiantis istorine patirtimi, taip pat nerealu manyti, kad ekonomikos augimas kompensuos viešųjų išlaidų padidėjimą. Tad kas lieka? Tik laisvesnė pinigų politika – skolos finansavimas didinant pinigų kiekį ir infliaciją.
Iki šiol Vokietija (ir Nyderlandai) bandė išlaikyti subalansuotą biudžeto politiką. Tačiau Vokietijos ekonomika šiuo metu patiria rimtų struktūrinių problemų, todėl ateinantį dešimtmetį planuojamos didelės investicijos į struktūrinius pokyčius ir gynybos sektorių.
Visa tai bus įmanoma tik skolinantis, o tai reiškia, kad Vokietijos skola artimiausiais metais sparčiai augs.
Jei visos didžiosios euro zonos šalys turi skolų problemų, anksčiau ar vėliau ECB neturės kito pasirinkimo, kaip tik atnaujinti turto pirkimo programą. Paprasčiau tariant, ECB vėl pradės „spausdinti eurus“.
Namų ūkiams ir įmonėms tai reiškia didesnę infliaciją vidutinės trukmės laikotarpiu. Kiti politiniai sprendimai tiesiog neveikia. Todėl klausimas yra ne „ar ECB vėl pradės spausdinti pinigus“, o „kada ECB vėl spausdins“.
Mažai tikėtina, kad tai įvyks per artimiausius dvejus ar trejus metus, bet neįmanoma prognozuoti, kas bus toliau. Vidutiniam žmogui tai reiškia, kad Lietuvoje infliacija tęsis – galbūt ne 4%, bet tikrai virš 2 proc.
Būtent todėl protinga laisvas lėšas investuoti į priemones, kurios apsaugo jas nuo infliacijos. Bet jei tikrai tikite, kad senosios Europos šalys pradės mažinti viešąsias išlaidas, tada drąsiai toliau taupykite pinigus kojinėje, įspėja „Bigbank“ vyr. ekonomistas.
infa.lt: straipsnyje kalbama apie infliacijos augimo pagreitį. Pati infliacija mažėja tik itin retais atvejais ir tik atskiroms prekių ar paslaugų grupėms. Paveikslėlyje tas iliustruojama. Pradinės kainos niekada negrįžta į tą lygį, kuris buvo, sakykime, prieš 5 metus.