O dabar, nepraėjus nei metams nuo mano paminėto pastarojo filmo, jis sugrįžta su dar vienu patraukliu darbu – psichologiniu siaubo trileriu „Laimikis“. Ar šįkart režisierius taip pat nustebins savo lakia vaizduote? Atsakymą sužinosite netrukus.

Apie ką mes čia…

Nutarę praleisti laiką dviese atokioje miško trobelėje, sutuoktiniai Liza ir Malkomas net šiurpiausiame košmare nesapnavo to, kas netrukus jiems atsitiks. Keistos mintys, neprognozuojamos situacijos ir visišką nerimą keliančios vizijos palaipsniui paverčia jų iš pažiūros laimingą gyvenimą į tikrą pragarą. Pragarą, iš kurio jiems bus labai sunku ištrūkti.

Kūrinio turinys

Prieš pradėdamas trumpą šios juostos aptarimą be „spoilerių“, noriu dar sykį pasidžiaugti, kad šie metai tapo originalių siaubo filmų metais – žiūrovai buvo nuolat lepinami naujais ir netikėtais kūriniais. Ir nors ne visiems filmams buvo lemta pateisinti žiūrovų lūkesčius, vis dėlto už pastangas sukurti kažką naujo ir originalaus galima tikrai padėkoti, nes bent jau siaubo žanras įgavo savotiškos įvairovės ir turime ne vien filmus sukurtus pagal vieną ir tą patį šabloną. Prie tokių originalių, į tradicinio siaubo kino rėmus netelpančių darbų galima priskirti ir naujausią Osgoodo Perkinso filmą.

Ir aš puikiai suprantu, kad Osgoodo Perskinso siaubo filmai nėra skirti masėms, nes tai gana specifiniai projektai su labai specifinėmis vizijomis ir savitu pasakojimo stiliumi, bet būtent tas jų kitoniškumas mane žavi, nes režisieriui pavyksta savo kuruojamuose projektuose sumiksuoti kelis man patinkančius žanrus taip, kad iš to gautųsi visiškai unikalus rezultatas.

Filmas „Laimikis“ apjungia savyje ir trilerį, ir psichologinę dramą, ir siaubą, kurie grakščiai vienas su kitu koreliuoja, todėl juosta suteikia ne vieną šiurpią, netikėtą ir kartu ryškią akimirką peržiūros metu. Tačiau yra ir kita medalio pusė – labai klišinė idėja. Žinote, filmai apie žmones, kurie išvažiuoja praleisti savo laisvalaikį kur nors atokiau, o toje atokioje vietoje jų tyko koks nors blogis, yra be galo daug. Tad siužetinio pamato prasme filmas nedovanoja mums jokio originalumo, be pačios šiurpios priežasties, kuri veda iš proto pagrindinius veikėjus. Aišku, įtampos filme netrūksta, todėl bent jau man šis pasakojimas susižiūrėjo pakankamai žvaliai, nepaisant fakto, kad pats pirmas aktas vystomas itin lėtai.

Veikėjai yra bene esminis šios istorijos siaubo variklis, nes būtent per juos, jų matomas vizijas ir baimes ši filmas leidžia pamatyti pakankamai svarbius žmonių santykių niuansus. O taip, tai šiek tiek primena ir šių metų filmą „Mudu“, kuriame taip pat iš dalies nagrinėjamos esminės porų problemos, galinčios nuvesti iki išsiskyrimo. Tik šiuo atveju jos pateikiamos per labiau metaforišką prizmę — vis dėlto nepamirškime, kad kalbame apie siaubo filmą. Personažai atsiskleidžia palaipsniui, kas irgi tampa svarbiu siužeto elementu, nes iki tam tikros vietos mes nežinome, kas iš jų turi didesnę paslaptį, o kai ji paaiškėja, viskas atsistoja į savo vietas. Skamba intriguojančiai? Taip ir yra.

Tačiau, kaip jau minėjau anksčiau, tai nėra filmas skirtas eilinei pramogai ir jis nėra skirtas masiniam žiūrovui, kuris eina žiūrėti siaubo filmų dėl lengvos pramogos. Nepamirškite, kas yra šios juostos režisierius. Todėl jeigu jums nepatiko 2024 m. „Sielų kolekcionierius“, nes šis naujas filmas savo atmosfera ir pateikimu yra jam artimas, galimai irgi patirsite nusivylimą.

Asmeniškai – ne pats geriausias Osgoodo Perkinso darbas, bet užtat toks pat kraupus kaip ir kiti jo režisuoti projektai.

Techninė juostos pusė

Šis filmas įgavo kraupų pavidalą ne vien dėl visokiausių „siaubo šoklių“, bet ir dėl jo itin šiurpiai atrodančio produkcijos dizaino bei originalumu alsuojančios meninio apipavidalinimo. Tad dekoracijos, kostiumai ir grimas čia aukštumoje. Baimę sukelianti muzika taip pat tampa vienu iš šios juostos kozirių, nes visos peržiūros metu vyrauja itin nemaloni, siaubingai slegianti atmosfera, kurią paryškina fone skambančios savotiškos muzikinės kompozicijos.

Operatoriaus darbas puikus, nes visi siaubo elementai nufilmuoti labai tvarkingai ir grakščiai, o vaizdo montažas kažkiek chaotiškas ir nevientisas, kaip ir ankstesniuose Osgoodo Perkinso filmuose.

Aktorių kolektyvinis darbas

Smagu ekrane matyti aktorę Tatianą Maslany’ę, kuri prieš kelis metu šiek tiek nusidegino nusifilmuodama niekingame „Marvel“ kino visatos seriale „Ji – Halkas. Teisininkė“. Čia visai kitas reikalas, nes jai buvo duota galimybė pademonstruoti savo tikrą aktorinį talentą ir su tuo Tatiana susitvarkė kuo puikiausiai. Taip pat įtikinamai suvaidino Rossifas Sutherlandas, nuo kurio pasirodymo tam tikrais momentais nebuvo įmanoma atitraukti akių.

Trumpai tariant, abu aktoriai suvaidino puikiai, o ir jų tarpusavio chemija taip pat leido man patikėti viskuo, kas vyko ekrane.

„Laikimis“ – siužetu gal ir ne pats originaliausias, tačiau vis tiek dovanojantis šiurpų, nenuspėjamą ir nuolatiniame įtampos lauke laikantį siaubo reginį, naujasis Osgoodo Perkinso projektas, kuriam reikia tinkamo nusiteikimo ir įsijautimo. Ir nors tai nėra ryškiausias šio kūrėjo darbas jo karjeroje, jis vis dar išlieka kokybišku autorinio kino pavyzdžiu, kuris tikrai nedaro gėdos siaubo žanrui.