Tuščioje ir žvarbaus vėjo perpučiamoje arenoje aidėjo tik kamuolio dūžiai ir žaidėjų šūksniai – dėl sustiprintų saugumo priemonių mačas vyko be žiūrovų.
Galiausiai šaltis tvyrojo ne tik tribūnose, bet ir švieslentėje. Skaičiai joje ir vėl nešvietė taip, kaip Lietuvos sirgaliai jau labai ilgai svajoja.
Du apskriti nuliai per 90 minučių taip ir nepasikeitė. Dėsningos lygiosios.
Pagal žaidimą E.Jankausko auklėtiniai ir vėl nebuvo prastesnė komanda, bet nelaimėtų rungtynių serija po ketvirtadienio prasitęsė iki šešiolikos. Po nepriklausomybės atkūrimo nacionalinė komanda niūresnes atkarpas yra turėjusi vos kartą.
Ilgiausios Lietuvos rinktinės serijos be pergalių
„Serija nenutrūko, bet šiame mače buvo ir nemažai gerų dalykų – nepraleidome įvarčio, turėjome debiutantą Motiejų Burbą, rekordines rungtynes už nacionalinę rinktinę sužaidė Fiodoras Černychas. Tai buvo draugiškos, bet labai kovingos rungtynės su geru ir labai technišku varžovu. Vien tai, kad visai neseniai jie Italijai įmušė keturis įvarčius, nemažai pasako apie jų atakuojantį potencialą. Pirmas kėlinys buvo geras, antrasis kiek sudėtingesnis, turėjome sunkesnę atkarpą. Vyrams kainavo daug jėgų „atstovėti“, bet tuo pačiu per ją susikūrėme ir 3-4 realias progas. Naudingos ir informatyvios rungtynės patirties prasme“, – dvikovą apibendrino Lietuvos rinktinės treneris Edgaras Jankauskas.
– Kaip aiškintumėte tą sunkesnę atkarpą po pertraukos?
– Kiekvienose rungtynėse būna atkarpų, kai dėl aplinkybių kombinacijos žaisti tampa sunkiau. Iš dalies ir mes patys kelis kartus nesugebėjome „išsivalyti“ baudos aikštelės, turėjome būti ramesni su kamuoliu, numušti ritmą. Bet vyrai tą atkarpą „atstovėjo“ garbingai. Mane kur kas labiau džiugina, kad atakoje buvome pavojingi, o to nebuvo prieš tai keliose rungtynėse. Šiandien kėlėme konkrečią užduotį, kad atakos turi pasibaigti smūgiais ir buvome arti įvarčio. Gvido Gineičio atliktas baudos smūgis, kelias progas turėjo Tomas Kalinauskas…
– Buvo ir antirekordas – žiūrovų skaičius tribūnose…
– Man dar geriau, nes vadovauti komandai tuščiame stadione yra lengviau – vaikinai girdi, ką sakai, tu girdi, ką komunikuoja žaidėjai. Girdi net jų kvėpavimą (juokiasi). Žinoma, fonas, kai gali būti išgirstas visai kitas. Iš komunikacinės pusės yra lengviau žaisti, kai nėra žiūrovų. Bet čia juokais… Žinoma, mums labai trūko palaikymo, to triukšmo, kuris daro futbolą išskirtiniu sportu. Nėra ką sakyti – didžiulis skirtumas žaisti prie tuščių tribūnų ir kai tave palaiko pilnas stadionas.
– Nors tai buvo kontrolinis mačas, pasirinkote beveik optimalią sudėtį. Ar tai reiškia, kad apie dvikovą su Nyderlandais dar negalvojote?
– Jau prieš rungtynes sakiau, kad čia bus tokios pačios svarbos rungtynės, kokias turėsime ir pirmadienį Amsterdame. Negalvojome apie tą dvikovą. Turėjome savo tikslus ir uždavinius šiame mače. Dabar jau pradėsime galvoti apie pirmadienį.
– Nors rungtynės ir buvo kontrolinės, kibirkščių aikštėje netrūko. Ne per daug šiurkštumo kaip draugiškame mače?
– Tas žodis draugiškos tikrai čia netinka. Rungtynės „ant labai plonos“ ribos. Negalėjome varžovams nusileisti, bet gerai, kad ir į jų tas pražangas ir veiksmus neatsakėme pertekliniais veiksmais.
Eriko Ovčarenko / BNS nuotr./Rungtynių akimirka
– Dvikova vyko ir jautriame geopolitiniame kontekste. Ar tai netrukdė?
– Važiuodami į stadioną net nematėme to protesto. Žaidėjai visiškai buvo susikoncentravę rungtynėms.
– Trenerį, šį kartą net pakeitėte atsarginių suolą. Kodėl?
– Pagrindinė priežastis yra ta, kad turint suolą šioje pusėje atsarginiai žaidėjai gali apšilti ant žolės. Tai yra pagrindinė priežastis.
– Kaip vertinate Edgaro Dubicko sugrįžimą į rinktinę?
– Manau, kad visi keitimai buvo gana sėkmingi. Intensyvumas nekrito.
– Rinktinėje debiutavęs Motiejus Burba prisipažino, kad jautė didžiulį jaudulį. Kokį įspūdį paliko jo žaidimas?
– Būtų keista, jei būtų jaudulio nejautęs. Jis buvo labai aktyvus, gerai įsijungė į rungtynes ir uždirbo pražangą, po kurios vos nepelnėme įvarčio. Jam kėlėme užduotį žaisti vienas prieš vieną, veržtis į baudos aikštelę ir su šiomis užduotimis susitvarkė neblogai. Pakvietėme jį tik vakar, turėjo vos vieną treniruotę, prieš tai sode dažė terasą… Žinant šias aplinkybes, jis stipriai pagelbėjo, ypatingai dėl to, kad šioje pozicijoje turime žaidėjų stygių.
Eriko Ovčarenko / BNS nuotr./Gvidas Gineitis
– Kalbant apie Gvidą Gineitį, čia yra antrasis rinktinės langas, kai jis atvyksta sumažėjus minutėms Italijos „Serie A“. Ar matote dėl to pokyčius jo sportinėje formoje?
– Būtų keista, jei sakytume, kad jokio pokyčio nėra. Žaidėjai jaučia žaidybinio ritmo sutrikimą, normalaus savaitinio ciklo nebuvimą. Ir Gvidas, ir Paulius (Golubickas), ir kiti žaidėjai… Tai turi įtakos jų žaidimui, jų kvėpavimui. Norėtųsi, kad minučių jie gautų daugiau, bet, deja, yra taip.
– Pirmadienį laukia akistata su Nyderlandais. Ar jaučiatės ramiai vykdamas į tokio futbolo milžino tvirtovę?
– Ką reiškia ramiai? Važiuojame… Žinoma, visada yra varžybinis jaudulys, bet su šia komanda patirties jau esame sukaupę, kad nedrebėtume. Aišku, žinome, kur važiuojame, suprantame, koks priešininkas ir kokie varžovai mūsų laukia. Į tuos iššūkius reikia žiūrėti drąsiai ir daryti tai, ką galime daryti geriausiai.