Pasak I. Pavlenko, kalbėjusio per 4-ąjį Ostrogiškių forumą, Baltarusija jau seniai yra praradusi savo karinį suverenitetą.
„Mūsų manymu, Baltarusija karinėje sferoje iš tiesų nebeturi savo suvereniteto, nes jau seniai vyksta vieningos valstybės su rusais kūrimo procesas“, – sakė generolas, kurio žodžius cituoja „RBC Ukraine“.
Šį faktą patvirtina bendros Baltarusijos ir Rusijos karinės pratybos, taip pat tai, kad Baltarusijos teritorijoje Rusijos kariuomenei nekyla jokių kliūčių. Pavyzdžiui, Ukrainos žvalgyba Baltarusijoje yra užfiksavusi civiliais drabužiais vilkinčių Rusijos karių keliones, kurių tikslas buvo ištirti kelių būklę, kad būtų galima greitai perkelti pajėgas, nurodė I. Pavlenko.
„Ypač po to, kai buvo pasirašyti bendri susitarimai, pakeista karinė doktrina ir sukurtos bendros karinės pajėgos – visa tai jau seniai liudija, kad, deja, šioje srityje Baltarusija faktiškai yra praradusi savo suverenitetą. Turiu galvoje karinę ir specialiųjų tarnybų veiklos sferas“, – pridūrė generolas.
„Baisiausias Lukašenkos košmaras“
Kaip pažymėjo forumo moderatorė Rena Marutian iš Nacionalinio saugumo instituto, šiuo metu Baltarusijos specialiosios tarnybos dalyvauja specialiosiose operacijose prieš Ukrainą.
„Tai gali būti kibernetinės operacijos ir IPSO. Apskritai, kiek šie hibridiniai iššūkiai yra pavojingi Ukrainos šiauriniams regionams?“ – klausė ji.
Pasak I. Pavlenko, Baltarusijos specialiosios tarnybos yra visiškai kontroliuojamos rusų, tačiau yra kur kas silpnesnės. Jų specializacija, visų pirma, yra ne atakos, o žvalgyba kibernetinėje erdvėje, įskaitant Europą ir Ukrainos pasienį.
„Grėsmė yra, bet ją kelia ne Baltarusijos režimas, o šalis agresorė“, – paaiškino buvęs Ukrainos vyriausiosios žvalgybos valdybos vadovo pavaduotojas.
Nepaisant to, Baltarusijos diktatorius A. Lukašenka neabejotinai turi silpnų vietų. Baisiausias jo košmaras – jei reikėtų priversti Baltarusiją tiesiogiai įsitraukti į karo veiksmus ar kokias nors provokacijas.
Dėl to jis bando sukurti tokias sąlygas, kurios nuolat Vladimirui Putinui demonstruotų, kad Baltarusija yra naudinga – pavyzdžiui, ji gamina raketas, radioelektroniką, važiuokles strateginėms pajėgoms ar kurą, ypač tuo metu, kai Ukraina rengia tolimuosius smūgius Rusijos energetikos pajėgumams.
Antra, V. Putinas kariauja ne dėl Ukrainos ar Baltarusijos teritorijų, o tam, kad sukurtų žaidimo taisykles kitiems, kurios leistų rusams gauti ekonominės naudos, pažymėjo I. Pavlenko. Net Baltarusijos specialiosios tarnybos buvo gavusios užduotį užsiimti ekonominiais klausimais, kad Baltarusija galėtų prakišti rinkose savo produkciją.
A.Lukašenkos režimas pateko į tokias sąlygas, jog dabar yra stipriai priklausomas nuo importo, eksporto ir kitų ekonominių veiksnių. Ir dabar jis vis labiau perima Rusijos praktikas.
„Todėl jam būtų baisiausias košmaras, jei sulauktų nurodymo pradėti eskalaciją. Dėl to jis verčiau renkasi plėtoti ekonomiką, kuri, ekspertų vertinimu, prarado pusę 2026 metams numatyto augimo, o tai tik pradžia“, – pridūrė I. Pavlenko.
Kodėl Ukraina nerengia atakų prieš Baltarusiją?
Nepaisant to, kad Rusijos kare prieš Ukrainą Baltarusija iš esmės yra Rusijos sąjungininkė, Ukraina nerengia atakų prieš objektus Baltarusijos teritorijoje, nors žvalgyba yra nustačiusi taikinius ir juos išanalizavusi.
„Čia kyla klausimas dėl tokių atakų tikslingumo. Dar Sovietų Sąjungos laikais buvo statomi raketiniai keliai iš Baltarusijos į Černivcių sritį Ukrainoje. Ar verta suteikti V. Putinui papildomą priežastį spausti Baltarusijos režimą, kad šis paskelbtų mobilizaciją ir visapusiškai įsitrauktų į karą? Kol kas manome, kad tai nėra tikslinga“, – paaiškino I. Pavlenko.
Tačiau A. Lukašenka bijo rusų buvimo ir militarizacijos, nes visuomenė palaipsniui prie to pripranta – būtent taip savo laiku nutiko Ukrainos Kryme. Ir jei Rusijos kišimas bus pernelyg didelis, jis tiesiog gali prarasti valdžią.
„Jis viską daro tam, kad išsaugotų valdžią, o ne dėl pagalbos V. Putinui. Laikas, žinoma, bėga ne mūsų naudai. Rusai moka ir žino, kaip tai daryti pamažu, kaip keisti tapatybę, priversti pamiršti kalbą. Mes viliamės, kad demokratija ten anksčiau ar vėliau nugalės“, – apibendrino generolas.