Rudeniui vis labiau įsibėgėjant, o dienoms trumpėjant, leidykla VAGA pristato įkvepiančią naujieną – psichologės ir tyrėjos Kari Leibowitz knygą „Kaip prisijaukinti žiemą“ (angl. How to Winter: Harness Your Mindset to Thrive on Cold, Dark, or Difficult Days).
Žiemos mąstysena
Tai nėra dar vienas patarimų rinkinys apie vitaminą D ar vilnonius megztinius. Ši knyga – tai kvietimas permąstyti savo požiūrį į tamsųjį metų laiką. Autorė remiasi ne tik asmenine patirtimi, bet ir moksliniais tyrimais, supažindina, kaip mūsų mąstysena (angl. mindset) gali nulemti savijautą šaltuoju metų laiku.
„Nuostatos žiemos atžvilgiu – tai ne kokie stebuklai, ir juolab ne vien Skandinavijoje užaugęs žmogus gali jų laikytis. Aš daugiau nei dešimtmetį tyriau, kaip žmonės keičia požiūrį į žiemą ir mokosi ją prisijaukinti. Mėgindama perprasti žiemojimo niuansus, aš savo kaip psichologės žinias derinau su asmeniniais potyriais ir kultūrinės aplinkos stebėsena, kalbėjausi su žmonėmis iš viso pasaulio. Gyvenau ar bent lankiausi kraštuose, kur žiemos tokios, kad ekstremalesnių mūsų planetoje reta. Kartais kelias savaites neregėdavau pakylančios saulės. Atsakinėjau į dešimtyse valstybių dirbančių žurnalistų klausimus. Su tūkstančiais žmonių kalbėjausi apie tai, kaip aktyviai gyventi visus metus, – tereikia pakeisti požiūrį, ir nauji keliai atsivers savaime. Reaguodama į mokymo įstaigų, verslo organizacijų ir švenčių organizatorių prašymus, sukūriau interaktyvų „Žiemiškų nuostatų“ seminarą, kuriame pristatau konkrečias strategijas, kuriomis siekiama formuoti adaptyvesnes vidines nuostatas žiemos atžvilgiu“, – apie žiemos tyrimus kalba autorė.
Kari Leibowitz, mokslų daktarė ir sveikatos psichologė, ištyrė, kodėl kai kurios Šiaurės šalys, pavyzdžiui, Norvegija, nepaisant ilgų tamsių žiemų, išlieka tarp laimingiausių pasaulio šalių. Jos išvada aiški – priežastis nėra tik klimatas ar ekonomika, o požiūris į žiemą. Kai žiemą imame vertinti ne kaip iššūkį, o kaip galimybę – sulėtėti, įsiklausyti į save, susikurti jaukumą – mūsų psichologinė būsena keičiasi iš esmės.
„Kasmet tekdavo bendrauti su žmonėmis, nusiteikusiais prisijaukinti žiemą ir iš pradžių ieškojusiais pagalbos, o vėliau galiausiai atradusiais joje daugiau prasmės ir malonumų, nes jiems pavyko pakeisti asmenines nuostatas. Tad aš ne sykį tiesiogiai įsitikinau, kad pakeisti su žiema susijusį mąstymą ne tik įmanoma, bet ir naudinga. Nes mūsų požiūris į žiemą – tai visai neblogas lakmuso popierėlis, leidžiantis nustatyti, kaip mes elgiamės įžengę į kitus niūrius ar sudėtingus tarpsnius“, – įžvelgia mokslininkė.
Autorė neskatina ignoruoti realių iššūkių, kuriuos atneša šaltasis sezonas. Vis dėlto, ji kviečia priimti žiemą tokią, kokia ji yra, ir rasti joje vertę bei grožį. Tai požiūris, kuris skatina gyventi, ne priešintis, o bendradarbiauti su gamtos ritmu.
Knygoje „Kaip prisijaukinti žiemą“ rasite ne tik įkvepiančių istorijų ir praktinių patarimų, bet ir moksliškai pagrįstų metodų, kaip pakeisti savo požiūrį į tamsųjį sezoną. Autorė moko, kaip sąmoningai ugdyti „žiemos mąstyseną“ – atvirumą, smalsumą ir gebėjimą pastebėti, kas žiemą gali būti gražu, vertinga ar net malonu.
Leidykla VAGA kviečia atrasti žiemą iš naujo – kaip laiką ne tik išgyventi, bet ir klestėti. Ši knyga ypač aktuali Lietuvos skaitytojams, kuriems ilgos, tamsios žiemos dažnai tampa išbandymu emocinei sveikatai. „Kaip prisijaukinti žiemą“ kviečia kiekvieną iš mūsų pažvelgti į žiemą ne kaip į varginantį sezoną, o kaip į galimybę augti, ilsėtis ir atrasti naują santykį su savimi bei aplinka.
Kviečiame skaityti knygos ištrauką
Būk pasveikinta, tamsa, seniai tave pažįstu
Žiema Luiso saloje, pasak Jono, „primena jausmą povandeniniame laive. Beveik imi skaičiuoti, kiek liko iki totalios tamsos, nes negali patikėti – leidiesi vis žemyn ir žemyn, tamsa vis tirštėja, ir štai, kai ima atrodyti, kad tamsiau būti jau nebegali, dienos ima ilgėti“.
Tamsa – vienas rimčiausių išbandymų žiemą. Ji ypač vargina tuose kraštuose, kur žiemos nešaltos, – nesant sniego nėra kam atspindėti šviesą, o kadangi dienos trumpos ir dangų nuolat dengia debesys, ima atrodyti, kad žiema niekuomet nesibaigs. Kita vertus, tamsa laikytina pačiu patikimiausiu šio metų laiko atributu. Šaltis kaprizingas, sniego pasirodo ne visur, o kadangi klimatas šyla, šalčiai ir sniegai fiksuojami vis rečiau. Tačiau net ten, kur žiemos palyginti šiltos – Kalifornijoje, Floridoje, Ispanijoje, Australijoje, – dienos vis tiek tampa gerokai trumpesnės nei vasarą. Per žiemos saulėgrįžą diena visuomet bus pati trumpiausia.
Dėl ilgų žiemos naktų žmonės nepaliaujamai bėdoja: iš ryto sunku keltis, į darbą tenka eiti dar neišaušus, kelias savaites nemačius saulės apninka niūrios nuotaikos. Kadangi vakarais anksti temsta, daugeliui atrodo, kad tai trukdo bendrauti, sportuoti ar imtis kitos įprastos veiklos. Tačiau, nusprendus į tamsą pažvelgti kitomis akimis, pasimato kas kita – subtilūs ir smagūs malonumai. Tamsa savaime kuria intymumą ir jaukumą, tad labai tinka organizuoti vakarienes prie žvakių.
Ji kviečia ilsėtis, tad galima anksčiau gultis ir vėliau keltis. Ji ragina burtis draugėn, bendrauti ir pasakoti visokiausius nuotykius. Dar tamsa tinka ritualams, kad ir visai nedideliems, pavyzdžiui, Šv. Liucijos dienos, Chanukos, Divalio ir kitų Šviesos švenčių proga apeiti namus ir užžiebti žiburius. Galima rengti romantiškas vakarienes, Kalėdų laikotarpiu organizuoti pižamų vakarėlius. Ilgi vakarai atveria erdvių veiklai, kuri netiktų plieskiant saulei. Užuot grūmęsi su tamsa, paklauskite savęs – kas tokiu metu mane pradžiugintų? Nes atėjus vakarui šeimos rate savo pačių labui galima nuveikti labai daug ką. Žiūrėkite filmus. Kūrenkite laužus. Stebėkite žvaigždes. Tinka ir veikla, kurios dažniausiai imatės dienos šviesoje, nes tamsa teikia jai ramybės, skatina pamąstyti. Vakarais eikite pasivaikščioti – garsai dabar ryškesni, o šešėliai paslaptingesni. Galima imtis jogos, gimnastikos, šokių, juolab kad judėdami prietemoje geriau jaučiame kvėpavimą, raumenis ir kaulus. Tamsoje ar prie žvakių maudydamiesi vonioje arba duše atsiribojame nuo juslinių perkrovų ir visą dieną mus lydėjusių ekranų.
Tamsa – poetų, rašytojų, menininkų ir amatininkų terpė. Dienraštyje The Guardian publikuotame straipsnyje „Kodėl mane žavi naktis“ rašytoja Jeanette Winterson pasakoja apie mėnulio šviesoje gimstančias mintis: „Geriausios idėjos mane aplanko anksti ryte arba temstant, bet jei dega bent viena lempa, aš išsyk imu galvoti apie projektus, datas, reikalavimus, o visi namų šešėliai ir pavidalai iš užuominų tampa objektais – ne minčių fonu, o tuo, ką privalu padaryti“. Šią autorės mintį patvirtina ir mokslas: vieno tyrimo autoriai nustatė, kad kūrybiškumą skatina ir neryškus apšvietimas, ir galvojimas apie tamsą. Tamsoje žmonėms geriau sekėsi sugalvoti kūrybiškus atsakymus, jie pateikė daugiau unikalių sprendimų. Šio tyrimo rezultatai rodo, kad tamsoje žmonės pasijunta laisvesni, lengviau įveikia įprastus rėmus ir labiau linksta į riziką. Kitaip tariant, tamsa – puiki terpė meniniams ieškojimams. Saulėtą vidudienį mums sudėtinga pažaboti savo nerimą ir giluminius jausmus, o štai saugioje prietemoje sau patiems ir aplinkiniams leidžiame daugiau.
Kari Leibowitz, „Kaip prisijaukinti žiemą“, leidykla VAGA, iš anglų kalbos vertė