Tyrimo iliustracijai naudojamos fotografo Alexander Vasukovich nuotraukos iš projekto „Smurto artefaktai“. Nuotraukos atkuria tikras smurto artimoje aplinkoje istorijas ir liudijimus.
Tai — antroji tyrimo teksto dalis.
Pirmąją tyrimo teksto dalį skaitykite čia:
Globaliame pasaulyje žmonės apsigyvena ir sukuria šeimas toli nuo tėvynių. Tačiau kaip ir gimtojoje šalyje, taip ir užsienyje žmonės patenka į smurtinius santykius. Smurtas artimoje aplinkoje vis dar yra problema, nuo kurios didžiąja dauguma atvejų kenčia moterys. Jei jos pasiryžta pasiimti vaikus ir bėgti iš šalies ar grįžti į gimtinę, sutuoktiniai joms iškelia „Hagos bylas“ ir apkaltina vaikų pagrobimu.
„Hagos byla“ — pagal 1980 metų Konvencijos dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų nuostatas iškelta byla žmogui, kuris su vaikais išvyko į kitą šalį be kito tėvo leidimo. Dokumentas įpareigoja kuo greičiau grąžinti vaiką į jo įprastą gyvenamąją vietą. Konvencija numato ir išimtis. Viena jų, 13b straipsnis, neleidžia grąžinti vaiko, jei grįžus kyla didelė rizika jam patirti fizinę ar psichinę žalą.
Tokia rizika psichologai vadina ir smurtą prieš mamą. Bet teismuose žiūrima kitaip. Žurnalisčių surinktos istorijos rodo, kad vaikai grąžinami ne tik prieš mamas smurtavusiems vyrams, bet ir tarptautinės kriminalinės policijos organizacijos „Interpol“ ieškomų asmenų sąrašuose esantiems žmonėms.
Airė „Hagos mama“ Christa (vardas pakeistas) yra „strigusi mama“. Jai vyras „Hagos bylos“ neiškėlė. Tačiau ji aštuonerius metus priversta gyventi svetimoje šalyje ir kentėti skurdą, kad galėtų būti šalia savo vaikų. Jos aštriu airišku humoru persunktoje kalboje vis dar girdisi tylus meilės tonas. Ir nuovargis bei susitaikymas su tuo, kad kai kurių dalykų ji negali pakeisti, net kai tai susiję su žmogumi, kurį kadaise labai mylėjo.
Pora — airė ir belgas — gyveno ir dirbo Airijoje. „Mūsų santykiai buvo lygiaverčiai ir labai demokratiški. Abu dirbome puikius darbus, buvome atviri vienas kitam, turėjome nuostabų draugų ratą. Mūsų santykiai su partneriu trunka 33 metus.“ Santykiai pradėjo keistis, kai gimė vaikai. Airijoje moterys, turinčios mažus vaikus, tuo metu negaudavo pakankamos pagalbos (lopšelių, darželių). Nebuvo mokesčių lengvatos už vaikų priežiūrą. Christos partneris susirado darbą Europos Komisijoje. „Paskaičiavome, kad galėtume neblogai gyventi, jei persikeltume į Nyderlandus. Galėčiau likti namuose su vaikais.“
Su vyru Christa sutarė, kad ji padarys penkerių metų karjeros pertrauką, o jei Olandijoje nepatiks, šeima grįš į Airiją. Ji tapo namų šeimininke Nyderlanduose, įsitikinusi, kad čia gyvena laikinai. „Aš kilusi iš patriarchalinės visuomenės. Airijoje esame auklėjami įtikti žmonėms. Ir moterys, ir vyrai. Katalikiška visuomenė, kurioje pataikaujama. Štai kodėl žmones taip šokiruoja airių draugiškumas. O olandai toli gražu ne tokie,“ – aiškina Christa, neslėpdama juodo humoro.
Apie Christos patirtą smurtą jau rašėme pirmoje tyrimo dalyje. Jis dar labiau sustiprėjo, kai COVID pandemijos metu vyras patyrė perdegimą, depresiją ir ėmė vartoti vaistus, kurie jį pakeitė. Keičiantis jo asmenybei, keitėsi ir elgesys su šeima. Smurtas smarkėjo. Tačiau gydytojai nepastebėjo blogėjančios jo psichinės sveikatos būklės. Paciento ilgametė partnerė tą matė. Christa atsisakė pasiduoti. „Bandžiau gauti savo vyrui 30 skirtingų terapijos formų, kad jis pasveiktų. Jis beveik visų jų atsisakė. Bendravau su jo profesinės sveikatos gydytoja. Pasakiau jai, kad mums reikia pagalbos. Jis mus marina badu“, — prisimena Christa.
Kaip tokioje situacijoje moteris galėjo gyventi ilgiau nei dešimtmetį? Christos atsakymas buvo toks, kaip ir kitų smurtą patyrusių moterų. „Tu esi tarsi po truputį verdama varlė. Tik taip galiu tai paaiškinti. Padėtis darėsi vis keistesnė. Bet kadangi permainos vyko mažais žingsneliais, laipsniškai ir struktūriškai, buvau bejėgė.“ Pagalbos iš teisėsaugos Christa pasakojo nesulaukusi.
Kai sutartas jos karjeros pertraukos laikas artėjo į pabaigą, ji su vaikais norėjo grįžti namo. „Sūnaus mokykloje mokytojas smurtavo prieš vaikus. Mano sūnus tapo informatoriumi. Todėl jį išmetė iš mokyklos. Tuomet paklausiau vyro, gal jau galėtume grįžti namo? Juk toks buvo susitarimas. Aš noriu grįžti.“ Vyras neleido šeimai išvažiuoti.
Vasarą Christai su vaikais pavyko išvykti atostogauti į Airiją. Ji ryžosi dėl smurto kreiptis į policiją. „Man buvo išduotas dvejų metų saugumo orderis.“ Christa sako: jei ne atsakingas pagalbos organizacijų Airijoje darbas ir draugų parama, ji nebūtų išsivadavusi.
Tai skausmingas paradoksas, kurį patiria smurtą išgyvenę žmonės. Jie nebenori gelbėtis. „Ji [pagalbos smurto artimoje aplinkoje aukoms organizacijos darbuotoja] vyko su manimi į teismą, kartu sėdėjo posėdžiuose. Airijoje turėjau draugę, kuri man nuolat rašė žinutes: „Ar jau krauniesi daiktus? Ar turi bilietą? Ar eini į stotį? Ar jau lipi į traukinį? Žinote, jei nebūčiau turėjusi žmogaus, kuris kas penkias minutes sakytų „Tu gali tai padaryti“, nebūčiau susitvarkiusi. Tikrai. Nes smegenys išsijungia ir tu nieko nebedarai dėl savęs. Esi išvirta varlė.“
Kokį vaidmenį šioje istorijoje atlieka Hagos konvencija? Ji veikia kaip bauginanti priemonė ir laiko Christą Nyderlanduose. Kaip parodė kitos surinktos istorijos, galime nuspėti, kad jei Christa išvyktų į Airiją ir pasiimtų vaikus, ji, sulaukusi „Hagos bylos“, turėtų juos grąžinti į Olandiją. Vaikai čia gyvena 13 metų ir nėra beveik jokių abejonių, kad Nyderlandai teismo būtų įvardyti vaikų nuolatine gyvenamąja vieta.
Christos vaikai tėvo nematė nuo tada, kai jis, gavęs orderį, išsikraustė iš namų. Savivaldybės apsaugos pareigūnas nusprendė, kad tėvas gali susitikti su vaikais kartą per savaitę vienai valandai. Tačiau tai nepavyksta, nes, pasak Christos, jis negali planuoti iš anksto, o apie savo planus praneša paskutinę minutę. Tai, pasak moters, taip pat šalutinis vaistų poveikis. Christa stengiasi sukurti situacijas, kad vaikai galėtų pamatyti tėvą, bet kai kuriais atvejais ji jaučiasi bejėgė.
„Pavasarį su dukra lankėme kursus vaikams, kurių tėvai turi psichikos sutrikimų ar priklausomybes. Vaikai kelias savaites kūrė klausimus, kuriuos ruošėsi užduoti savo tėvams. Tą dieną, kai vaikai turėjo susitikti su tėvais ir užduoti tuos klausimus, pas vaiką atvyko net nuo heroino priklausomas tėvas. Jam ką tik buvo sprogęs pūlinys, buvo atlikta skubi operacija. Jis vis tiek atvyko dėl savo sūnaus. O mano vyras negalėjo. Turėjau dalyvauti renginyje vietoje jo. Ir nebuvau vienintelė tokia mama.“
„Įstrigusios motinos“ pavadinimą naudoja Hagos konvencijos taikymą nagrinėjantys mokslininkai ir nevyriausybinės organizacijos. „Įstrigusiomis“ tampa tos, kurios išsikėlė iš savo gimtosios šalies ir sukūrė šeimą užsienyje, o dabar su vaiku norėtų grįžti. Tam, kad išvežtų vaiką, joms reikia turėti arba tėvo, arba teismo leidimą. Jei nė vieno negauna, mama „stringa“ užsienio šalyje.
Kita „įstrigusios mamos“ situacija – kai motina jau pabėga iš šalies su savo vaiku (tarkime, gelbėdamasi nuo patiriamo smurto), o tėvas pasinaudoja Hagos konvencija, kad priverstų mamą grąžinti vaiką. Tokiais atvejais paskui vaikus grįžta ir mamos ir lieka gyventi svetimoje šalyje. Taigi, „stringa“.
Tokiose situacijos teisėtai išvykti namo gali padėti relokacijos procedūra. Tačiau praktika rodo, kad smurto aukoms ji nepadeda. „Relokacija yra vienintelis teisėtas būdas išvykti iš šalies su vaiku“, – sako dr. Nishat Hyder—Rahman, post doktorantūros mokslo darbuotoja iš Briuselio plėtros, valdymo ir įgalinimo tyrimų instituto (Vrije Universiteit Brussel) Privatinės ir ekonominės teisės katedros. Ji bendradarbiauja ir su organizacija „GlobalArrk“. Kartu su kolegomis ji atliko kokybinį tyrimą apie tėvų, kurie siekia tarptautinio perkėlimo (relokacijos), patirtį.
Kliūtys kenčiantiems nuo smurto
2025 metais mokslininkai atliko 165 interviu (160 apklaustųjų buvo motinos ir 5 – tėčiai. Šie skaičiai atspindi lyčių pasiskirstymą nagrinėjamame klausime). 153 žmonės įvardino save „įstrigusiais“. Daugiausiai „įstrigusiomis“ save laiko ir relokacijos siekia motinos – iš viso 148. Respondentai nurodė, kad yra įstrigę 32 šalyse.
Dr. Nishat Hyder—Rahman pasakoja, kokias relokacijos procedūros problemas parodė tyrimo rezultatai. Jų ne viena. „Pirmiausia, ne visos šalys, net jei yra pasirašiusios Hagos konvenciją, taiko perkėlimo procedūras. Kanada yra tikrai geras šalies, turinčios aiškius teisės aktus, nustatančius tarptautinio perkėlimo tvarką, pavyzdys. Anglija ir Velsas taip pat turi gerai išvystytą perkėlimo sistemą. Yra šalių, kuriose nėra jokio perkėlimo mechanizmo,“ – sako mokslininkė.
Mokslininkų tyrimas parodė didelius relokacijos procedūros trūkumus, jei perkėlimo reikia bėgant nuo patiriamo smurto. Pirmiausia, daugumoje šalių teismui reikia parodyti, kad perkėlimas yra labai gerai suplanuotas. Žmogus, prašantis relokacijos, turi pateikti itin išsamią informaciją apie numatomas gyvenimo sąlygas persikėlus. Mokslininkė pasakoja, kad teismai prašo įrodymų apie mokyklos lankymą, gyvenamąją vietą, socialines išmokas, pajamų, darbo perspektyvas, pragyvenimo išlaidas, sveikatos priežiūros įstaigos registraciją, santykių su liekančiu šalyje tėvu tvarką ir netgi tokią informaciją kaip gyvenimo sąlygų šalyje palyginimas su gyvenimu „strigimo“ šalyje.
Dauguma respondentų patyrė, kad surinkti reikiamus įrodymus sunku arba neįmanoma. „Darbdaviai [relokacijos šalyje] nenorėjo pateikti laiško su darbo pasiūlymu. Sunku gauti įrodymų, pavyzdžiui, apie studijų vietą ar darbo pasiūlymus, kol negali darbdaviams tiksliai pasakyti, kada persikelsi.“ „Nepaprastai sunku suderinti darbą, mažylio auginimą bei papildomų pajamų uždarbio galimybes,“ – tai tik keli mokslininkų tyrime dalyvavusių moterų komentarai.
Įrodymus surinkti dar sunkiau, jei gyvenama smurtinėje aplinkoje. Paprastai, jei nukentėjęs nuo smurto bando išsivaduoti iš smurtinių santykių, smurtautojas dar labiau sustiprina kontrolę, ir smurtas paprastai sustiprėja. 85 respondentai (daugiau nei 50 % relokacijos siekiančiųjų) nurodė patyrę įvairių rūšių partnerio smurtą. Viena iš dažniausiai nurodomų priežasčių, kodėl siekiama relokacijos, buvo baimė dėl tolesnių partnerio veiksmų.
Apklausos dalyvių buvo paklausta, kiek jiems kainuoja relokacijos procesas. Žmonės įvardijo sumas nuo 3 000 € (Vokietija), 7 000 € (Meksika), 9 300 € (JAV) iki 372 000 € (Singapūras), 153 000 € (Švedija), 100 000 € (Nyderlandai, paminėta kelis kartus). Vidutinė respondentų nurodyta suma buvo nuo 10 000 € iki 35 000 €. Atsakydami į klausimą apie teisinių paslaugų kainą procese, žmonės įvardijo tokias sumas: nuo 500 € Belgijoje, 4 500 € Portugalijoje, 5 650 € Japonijoje iki 491 000 € Naujojoje Zelandijoje, 169 620 € Škotijoje, 135 300 € Singapūre. Vidurkis vėlgi telpa intervale nuo 10 000 iki 35 000 eurų.
Vaiko perkėlimo procese reikalingi labai specializuoti tarptautinės šeimos teisės advokatai, kurių nedaug ir kurie dažnai labai užsiėmę. Ilgai trunka ir pats perkėlimo procesas. Tai — taip pat didelė kliūtis kenčiantiems nuo smurto, nes jie nori išvykti kuo greičiau. Daugiau nei pusė iš 40—ties respondentų, kurių relokacija kaip tik vyko apklausos metu, sakė, kad procedūros trunka jau ilgiau nei vienerius metus. 8 respondentų relokacija vyksta jau ilgiau nei 3 metus.
„Labai svarbu suprasti, kad relokacijos paprastai siekia asmuo, kuris nėra šalies pilietis. Čia atsiranda didelių kliūčių, trukdančių pasiekti teisingumą,“ – pabrėžia dr. N. Hyder—Rahman. Jos įžvalgą ne kartą patvirtino įvairių institucijų tyrimai. Jie rodo, kad migrantės moterys dažnai bijo kreiptis dėl skyrybų ar apsaugos nuo smurto, nes bijo prarasti leidimą gyventi šalyje. Ypač jei jų teisinis statusas priklauso nuo vyro (pvz., sutuoktinės viza).
Migrantės motinos dažnai susiduria ir su neproporcingu teisiniu pasipriešinimu. Jungtinėje Karalystėje, Nyderlanduose ir Vokietijoje atlikti tyrimai rodo, kad teismai labiau linkę palaikyti tėvą, kuris lieka gyventi šalyje, nei tą, kuris nori išvykti (dažniausiai tai yra migrantė motina). Motinos be pilietybės ar socialinių ryšių laikomos kuriančiomis „mažiau stabilią aplinką“ vaikams, nei piliečiai tėčiai. Migrantėms sunkiau patekti į mamų ir vaikų prieglobsčius, skirtus bėgantiems nuo smurtautojų. Tokia patirtimi pasidalino trys mūsų tyrimo pašnekovės.
Grąžina vaikus į karą
Tikriausiai labiausiai šokiravusi šio žurnalistinio tyrimo metu gauta informacija — Hagos konvencija leidžia vaikus grąžinti į šalį, kurioje vyksta karas. Čekijoje tyrimą atlikusi žurnalistė Barbora Janauerová tokią informaciją gavo iš Hagos konvencijos taikymą šalyje kuruojančios valstybinės įstaigos UMPOD. Įstaigos atstovai teigė turėję atvejų, kad ukrainiečiai vaikai pagal Hagos konvenciją buvo grąžint į Ukrainą.
Tokios situacijos nėra naujiena ir Oregono universiteto (JAV) Teisės mokyklos profesorei Merle Weiner, Hagos konvencijos tema rašančiai ir bylose dalyvaujančiai nuo 1999 metų. „Kiek mačiau, teisėjai, nagrinėjantys tokias bylas, atsižvelgia į galimą karo žalą vaikams. Tačiau jie dažnai sako: jei vaikas gali būti perkeltas į šalies dalį, kurioje nėra pernelyg didelio bombardavimo ar karo, tai rizika nėra rimta,“ — komentuoja ji.
Hagos konvencija naudojama prievartinei kontrolei
Kalbintos Lietuvos teisės specialistės prisiminė lietuvių istorijas, parodžiusias dar daugiau pasikartojančių probleminių Hagos konvencijos taikymo praktikų. Advokatė V. Gečaitė — Olišauskienė pasakoja: „Ji buvo lietuvė, vyras australas. Jie gyveno Lietuvoje. Pora išsituokė ir jis liko gyventi Lietuvoje, nes jau sukūrė čia kitus santykius. Vaiko gyvenamoji vieta buvo nustatyta su mama. Ji išvažiavo į Portugaliją, nes vaikas turėjo specialių poreikių ir jam geriau ten, kur šviesu, šilta. Moteris pagyveno ten gal pusmetį, kol vyras ėmė reikalauti grįžti į Lietuvą, grasindamas „Hagos byla“. Jis ją šantažavo. Jis gyveno Lietuvoje, turėjo kitą šeimą ir norėjo, kad ir tas vaikas būtų šalia. Kam dabar jam skraidyti į kažkokią kitą šalį?“ Advokatė sako, kad nors teismas porą jau išskyrė ir nurodė, kad vaikas gyvens su mama, ji vis tiek negali laisvai judėti.
Kitoje situacijoje buvęs sutuoktinis moteriai taip pat grasino „Hagos byla“ jau po jų skyrybų. Moteris turėjo „išsipirkti“ savo teisę kurti naują gyvenimą kitoje šalyje, tačiau tai nepadėjo. Advokatė Vilma Gečaitė — Olišauskienė: „Lietuvė motina buvo sukūrusi šeimą Amerikoje. Lietuvoje buvo sprendžiamas ginčas dėl leidimo jai išsivežti vaikus į Ameriką, reikėjo [lietuvio] tėvo sutikimo. Ji po skyrybų turėjo teisę gyventi name, kuris priklausė tėvui, kol vaikai sulauks pilnametystės. Buvęs sutuoktinis jai sakė: „Pabandyk vaikus išvežti, tau bus grobimo byla.“ Taigi ji atsisakė teisės į turtą, kad nebūtų ginčų. Vaikai išvažiavo su ja. Tuomet jis nuvažiavo į Ameriką ir įkalbėjo vieną iš vaikų grįžti su juo. Ji liko ir be vieno iš vaikų, ir be turto“.
Situaciją, kai buvo galimai spaudžiama atiduoti dalį savo turto mainais į teisę auginti savo vaiką, pasakojo ir lietuvė Sandra. Jos istorija atskleidžia dar mažiau atpažįstamo smurto formos — apleistumo — dinamiką ir moters pastangų išlikti kainą.
Ji su sutuoktiniu, taip pat lietuviu, kūrė gyvenimą Norvegijoje. „Lietuvoje turėjau darbą, karjerą, mėgstamą hobį, veiklų. Esu baigusi finansus, dirbau su Europos Sąjungos projektais, atlyginimas buvo geras. Man nieko Lietuvoje netrūko.“ Sandra sako, kad jos meilė, sutikta šeimos šventėje, buvo stebuklinga ir rožinė. Su būsimu vyru greitai užsimezgė draugystė. Sandra prisiminė jį kalbant apie savo neigiamas patirtis, kurias ji norėjo padėti užmiršti. „Žmogus buvo labai nusivylęs moterimis. O aš turbūt tuo metu buvau tokioje pozicijoje, jog norėjau įrodyti, kad ne visos moterys kiaulės, naudos ieškotojos. Jos gali mylėti nuoširdžiai“.
Vyras gyveno Norvegijoje jau daugiau nei penkerius metus. Sandra prisimena, kad jis pasakojo turįs pagrindą po kojom, galįs viską jai suteikti, ji galinti ramiai atsikraustyti. „Sakė, kad uždirba tiek, kiek Lietuvoje uždirba Seimo nariai, kad gyvena puikiai ir finansiškai yra stabilus. Bet jo atlyginimas iš tikrųjų tuo metu buvo 17 tūkstančių kronų, apie pusantro tūkstančią eurų. Klausiau, kur mes gyvensim. Man buvo parodyta visai kita vieta. Gyvenome garaže, kur jis dirbo. Atidariusi virtuvės duris, matydavau padangų montavimo stakles. Toks buvo mūsų startas.“
Sandrai šie neatitikimai netapo įspėjimu. Moteris buvo pripratusi savarankiškai kurti gyvenimą ir turėjo tvirtą tikėjimą santykių idėja. „Mes dviese. Mes galim užsidirbti, galim viską pasiekti kartu. Jeigu du žmonės nori, tai yra jėga.“ Ji keldavosi penktą — šeštą ryto, paruošdavo pusryčius savo meilei, važiuodavo mokytis kalbos, grįždavo paruošti pietų, jiedu pavalgydavo kartu ir ji išvažiuodavo dirbti. „Dirbdavau iki devynių — dešimtos vakaro, kad susidarytų bent šešios — septynios valandos per dieną ir gaučiau normalų atlyginimą. Grįždavau namo ir vėl mokydavausi kalbos“.
Santykiai su vyru, pasak Sandros, buvo „amerikietiški kalneliai“, tačiau Sandra tikėjo, kad pora „apsišlifuos“. „Mūsų santykyje didžiausia problema buvo tai, kad mes nekalbėjome ir iki galo neišsiaiškindavome, kas buvo blogai. Jis visą laiką sakydavo, kad reikia gyventi draugiškai. Na, susitaikykim, pasibučiuokim, apsikabinkim ir gyvenkim toliau. Jis absoliučiai nėjo į pokalbius. O jau vėliau nekalbadieniai buvo savaitėmis.“
Pora daug dirbo ir netrukus galėjo gauti paskolą ir įsigyti namą. Pradinį įnašą abu sumokėjo po lygiai, o Sandra stengėsi sukurti jaukius namus ir toliau dirbo. Namas reikalavo papildomo laiko ir pykčių ėmė daugėti. Ėmė daugėti ir reikalavimų Sandrai. „Sulūžta žoliapjovė — jis man skambina visas piktas. Sakau, reikia važiuoti į garantinį. Grįžtu iš darbo — jis manęs laukia, nenuvažiavo. Jei važiuojam pas gydytoją, aš turiu aiškinti, kas jam skauda, kokius vaistus jis gėrė, kiek kartų. Jo mama skambino kiekvieną dieną. Turėdavau atsiskaityti, ką mes veikiam, ką valgėm.“ Sandra nesijautė kontroliuojama. „Man iš pradžių tai atrodė labai šeimyniška, kad šeima labai artima. Pati esu kilusi iš labai mažos šeimos, tėvelio net neatsimenu, jis mirė.“
Tačiau emocinis smurtas stiprėjo. Tuo pačiu Sandra pasijuto nėščia. „Tada jau buvo ir negražių dalykų. Jei konfliktas, aš jau ne tik dūra. Galėjau būti ir bl**, ir s**a. Pasirodė agresijos apraiškos. Ir aš pradėjau tylėti. Prisitaikiau. Žmogus grįžta iš darbo, aš pažiūriu per langą ir iš jo veido galiu suprasti, ar mes kalbėsime, kai jis užeis į namus, ar ne. Bet vis tiek atsikeliu ryte, paruošiu pusryčius, išverdu arbatą. Po to, kai sužinojau vaiko lytį, jis su manim nekalbėjo savaitę. Jis pasakė, kad aš neišpildžiau jo gyvenimo svajonės, nes jis norėjo dukros. Man buvo labai didelis šokas.“
Moteris niekam nepasakojo, kaip iš tiesų gyvena. „Blogiausia, kad tu nori visuomenei parodyti, kad turi idealią šeimą, kad pildosi tavo svajonės. Štai įsigijai namus, viską pasiekei nuo nulio pati, būdama iš mažos šalies. Gali susikurti gerą gyvenimą užsienyje, susilaukti vaiko. Bet kas vyksta už uždarų durų, niekas nežino. Niekam nepasakoji. Net geriausioms draugėms. Tai iš mano pusės buvo neatsakinga. Nes kai dabar pasakoju, niekas netiki. Nes niekas to nematė, negirdėjo, tai visiems buvo staigmena.“
„Meldžiaus, kad vaikas gimtų natūraliai,“ — toliau pasakoja moteris. „Nes žinojau, kad jei turėsiu chirurginį pjūvį, pagalbos nesulauksiu.“ Sandra sako, kad tokia jos baimė turėjo pagrindą. Ji jau buvo atsidūrusi situacijose, kai jos pažeidžiamumas keldavo partnerio pyktį. „Buvau nėščia ir darbe nualpau, nes buvo labai karšta. Tai buvo greito maisto restorane. Darbdaviai neleido man vairuoti, nes pagal taisykles turi atvažiuoti lydintis asmuo ir mane parvežti. Paskambinau jam. Kai jis atvažiavo, su manim jau nekalbėjo. Parvežė namo. Supratau, kad ir nebekalbėsim. Po tokių dalykų tu pasidarai išvadas ir stengiesi, kad jie nebepasikartotų, kad nepadarytų tau bėdų.“
Kai vaikui buvo dveji, moteris nusprendė važiuoti į Lietuvą. Ji pasakojo, kad vyras pats nuvežė ją į oro uostą. Ir iškėlė „Hagos bylą“ Lietuvoje. Bylos nagrinėjimas truko pusantrų metų, o vaikas visą laiką gyveno Lietuvoje. Procese buvo reikalinga Valstybės Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos išvada. Sandra sako, kad joks įstaigos tyrimas nebuvo atliktas. „Tas atstovas, kuris rašė išvadą teismui „Hagos byloje“, net nematė mano sūnaus.“
Lietuvis turi gyventi Norvegijoje
Moteris pasakoja, kad iš Tarnybos vadovės Ilmos Skuodienės sulaukė keisto patarimo. „Ji man pasakė: tu gal jam namą užrašyk, ir jis tada tave paliks ramybėj.“ Šios informacijos nepriklausomai patikrinti nepavyko. Tačiau apie tokius atvejus, kai moterys buvo spaudžiamos „išsipirkti“ vaikus, mums jau pasakojo advokatai ir kiti specialistai.
Teismas nusprendė, kad pagal Hagos konvenciją vaikas, Lietuvos pilietis, turi būti grąžintas į Norvegijos karalystę.
Dabar Sandra vėl gyvena Norvegijoje ir yra „strigusi mama“. Šeimos namo ji neteko, tačiau jau susikūrė gyvenimą iš naujo. Norvegijos teismas nurodė, kad vaikas turi gyventi su mama, ir tai ją labai džiugina. Kelias po smurtinių santykių buvo nelengvas tiek emociškai, tiek finansiškai. „Buvo dienų, kai skaičiavau pinigus maistui, kad tik užtektų vaikui. Aš galiu ir nevalgyti. Kaip buvo sunku, supratau tik šiemet, kai jau turiu stabilų darbą, kontraktą, namus, kuriuos išlaikau pati. Pati išlaikau ir vaiką. Be skolų įsigijau mašiną. Buvo sunku, tik tuo metu turbūt nepastebėjau. O dabar didžiuojuosi. Ir skauda, ir visi jausmai kartais grįžta. Bet vis tiek dabar daug geriau, nei buvo“.
„Hagos bylose“ teismas kartais nusprendžia suteikti tam tikras saugumo garantijas grįžusiai į nuolatine vaiko gyvenamąja vieta pripažintą šalį mamai ir vaikui. Europos Sąjungos viduje veikia Briuselis II ter reglamentas, kuris papildo Hagos bylų sprendimus. Tai, pasak specialistų, kartais yra dar viena „veikiančios tvarkos iliuzija“, kuri iš tiesų kelia pavojų.
Tyrimui kalbėjusi amerikietė „Hagos mama“ Melissa pasakoja, kad jai teismas buvo suteikęs garantijas, tačiau partneris jų nesilaikė. Iki grįždama su vaiku namo į JAV, moteris su partneriu, buvusiu kariškiu, gyveno Danijoje. Manė, laikinai. Tik po vaiko gimimo vyras prisipažino, kad turi psichikos sutrikimo diagnozę. Iki to vyro nuotaikų svyravimus, agresiją ir patyčias Melissa „nurašydavo“ alkoholiui, tačiau po vaiko gimimo smurtas stiprėjo.
Sistemingas manipuliavimas, psichologinis, fizinis smurtas, bauginimas mirtimi. Ji daug kartų rašė pareiškimus policijai, informavo įvairias tarnybas ir Veteranų centrą, tačiau, pasak jos, pagalbos nesulaukė. Ji nusprendė grįžti su vaiku į JAV. Vyras iškėlė „Hagos bylą“ ir norėjo susigrąžinti vaiką į Daniją.
„Teismas įteikė man nutartį. Joje nurodyta, kad vaikas [grįžus į Daniją] neturėtų būti perduotas tėvui ir kad tėvas turi padengti visas pagrįstas išlaidas, tokias kaip maistas, namo nuoma ir kita. Tėvas turi suteikti man ir vaikui gyvenamąją vietą. Jis nieko to nepadarė,“ — pasakoja Melissa. JAV dirbusi gerai apmokamą darbą ir turėjusi nemažų santaupų, iš kurių išlaikė ir vaiką, šiuo metu ji yra „strigusi mama“ Danijoje ir dirba prastai apmokamus nekvalifikuotus darbus. „Teisiškai dirbti galiu, tačiau manęs nepriima, nes nekalbu daniškai, neturiu išsilavinimo Danijoje. Vienintelis darbas, kurį galiu dirbti, yra namų valymas,“ — pasakoja ji.
Melissos advokatai pabrėžė, kad Melissai suteiktos garantijos yra „iliuzinės ir neįgyvendinamos“ ir „peržengia [JAV Teismo] įgaliojimų ribas“. Pasak teisininkų, tokios garantijos ne tik netiesiogiai pripažįsta grėsmę vaikui, bet ir Melissą, JAV pilietę, ištremia į Daniją.
Teisėjų prognozės apie apsaugos priemonių veiksmingumą gali būti klaidingos. Viena tragiškiausių tą patvirtinančių istorijų nutiko Cassandrai Hasanovic Jungtinėje Karalystėje. Išgyvenusiai vyro smurtą šeimoje ir su vaikais į Australiją pabėgusiai Cassandrai sutuoktinis iškėlė „Hagos bylą“. Teismas nusprendė, kad jos vaikai turi grįžti į Jungtinę Karalystę, nuolatinės vaikų gyvenamosios vietos valstybę.
Jos vyras Hajrudin Hasanovic raštu pasižadėjo nesiartinti prie Hasanovic ir vaikų arčiau nei 250 metrų, nebendrauti su ja. Motina su vaikais grįžo į Angliją. Jungtinės Karalystės teismas skyrė jai vaikų globą, policija įteikė aliarmo mygtuką, sureagavo į kelis smurtinius vyro išpuolius prieš moterį. Tačiau policija atsisakė suteikti Hasanovic palydą, kai ji nusprendė persikraustyti į moterų prieglaudą, bijodama dėl savo gyvybės. Kai Hasanovic, jos motina ir du vaikai įsėdo į automobilį vykti į prieglaudą, tėvas ištempė mamą iš automobilio ir mirtinai ją subadė.
„Hagos tarptautinės privatinės teisės konferencijos Nuolatinis biuras (The Hague Convention’s Permanent Bureau — Hagos tarptautinės privatinės teisės konferencijos (HCCH) sekretoriatas, atsakingas už pagalbą valstybėms narėms įgyvendinant Hagos konvenciją) ir kai kurios valstybės pagaliau pripažino, kad smurtas artimoje aplinkoje kelia pavojų vaikams, o motinos saugumas yra susijęs su vaiko saugumu. Pagaliau jie tą supranta. Tačiau tuo pačiu metu jie kelia papildomas kliūtis moterims pasinaudoti 13b straipsniu,“ — sako prof. Merle Weiner.
„Hagos mamos“ Ingos Sala advokatė Vilma Gečaitė — Olišauskienė tą mato ir Lietuvoje: „Aš manau, kad į tai [vaiko saugumo garantijas grįžus] nėra per daug gilinamasi. Mes [Lietuvoje konvenciją] taikom paprastai: išsivežei vaiką be sutikimo — turi grąžinti. Viskas.“
Daugiau nei 25 metus „Hagos bylose“ dirbanti ir jas analizuojanti teisės profesorė Merle Weiner neslepia stiprios kritikos daugybei Konvencijos taikymo sisteminių trūkumų. „Jungtinėse Valstijose gynybą teisme reikia pagrįsti aiškiais ir įtikinamais įrodymais. Tai yra labai didelė įrodinėjimo našta, kyla klaidos rizika motinai, kuri ginasi. Atsiranda šalių nelygybė. Dažnai motinos šiose bylose nėra atstovaujamos. Vėl susiduriame su šalių nelygybe.“
Prof. M. Weiner išryškina ir tai, kad sprendimus priimantys žmonės nesupranta prievartinės kontrolės veikimo ir į smurtą žiūri epizodiškai. „Na, mama tik kartą buvo sumušta. To nepakanka, kad kiltų rimtas pavojus.“ Jie nesupranta, kad iki sumušimo ilgai buvo taikyta stipri prievartinė kontrolė. Ją sumušė tik kartą, bet ji jau visiškai priklausoma nuo savo skriaudėjo. Ir tas skriaudėjas naudoja daugybę kitų technikų, kad jos gyvenimą paverstų pragaru. Jie nesupranta, kad šis skriaudėjas yra labai pavojingas žmogus,“ – pabrėžia mokslininkė.
Problema, pasak profesorės, yra ir Europoje galiojantis Briuselio II reglamentas, saugiu būdu grąžinti vaikus laikantis saugumo garantijų taikymą. „Teisėjai juk neturi prognozavimo galios ar įžvalgos numatyti, ar priemonės bus įgyvendinamos. Teisėjas nežino visų būdų, kuriais smurtautojas taiko prievartinę kontrolę. Tų būdų nedraudžia jokios teisėjo skiriamos apsaugos priemonės. Daugelis jų yra teisėti, bet vis tiek kelia nukentėjusiems labai didelę baimę ir nerimą.“
Konvencijoje teigiama, kad sprendimai „Hagos bylose“ neturėtų daryti įtakos bendravimo su vaiku byloms. Bet praktikoje, pasak specialistės, taip nevyksta. Profesorė M. Weiner: „Teisėjai, sprendžiantys dėl globos, dažnai sako: juk ji yra pagrobėja. Ji nebendradarbiaujanti mama. Ji — žmogus, kuriuo negalima pasitikėti. Mes nesuteiksime jai globos, o bendravimo su vaiku tvarką padarysime tokią sunkią ir varginančią, kad mamos santykis su vaiku tiesiog nutrūks. Tai problema. Jų turiu visą sąrašą.“
Ingos Sala giminaičiai su žurnalistėmis pasidalino medžiaga, kurioje užfiksuoti į Italiją išvežto vaiko žodžiai pokalbiuose su mama. „Ar patvirtini, kad tėtis dažnai tave muša?“, — klausia Inga. „Muša mane, bet kada gali mane mušti, kaip sakoma“, atsako jai vaikas. „Kai jis labai supyksta, man daro labai skaudžiai“, sako kitame pokalbyje. Vaikas pasakoja, kad tėtis pasiklauso jo pokalbių su mama. Pirmojoje tyrimo teksto dalyje jau rašėme, kad teismo medikai patvirtino žalą Ingos sveikatai, kurią sukėlė sutuoktinio veiksmai gyvenant santuokoje.
Tuo tarpu Italijos Nepilnamečių ir bendruomenės teisingumo departamentas 2023 metais pateiktoje išvadoje teigia, kad vaikui negresia jokia rizika, nėra jokių žalingų jo gerovei veiksnių, jo integracija sėkminga, o tėvas turi gerus auklėjimo įgūdžius. Situaciją, kai vaikas gyvena atskirai nuo sesės ir mamos, tarnyba mato kaip Ingos pasirinkimų rezultatą.
Šis tyrimas buvo parengtas padedant „Journalismfund Europe“
