Kėdainiuose pastaraisiais metais vis labiau įsiplieskia kova dėl gydytojų. Privačios klinikos čia dygsta kaip grybai po lietaus, o viešosios gydymo įstaigos priverstos varžytis ne tik dėl pacientų, bet ir dėl pačių specialistų. Kaip pripažįsta Kėdainių pirminės sveikatos priežiūros centro (PSPC) direktorė Joana Kleivienė, ši konkurencija ne visada būna sąžininga, o viešajam sektoriui dažnai tenka kautis nelygiomis sąlygomis.
Kad neliktų be gydytojų, viešosios gydymo įstaigos dalyvauja įvairiose programose
„Konkurencija labai jaučiama. Deja, būna visko – kartais darbuotojai tiesiog viliojami iš viešųjų įstaigų, siūlant jiems geresnes finansines sąlygas. O mes konkuruojame ne tik dėl pacientų, bet ir dėl gydytojų bei slaugytojų, nes jų trūksta visur, – sako J. Kleivienė. – Tenka pripažinti, kad kartais toje nelygioje kovoje viešasis sektorius pralaimi.“
Vis dėlto ji pabrėžia, kad viešajame sektoriuje motyvacija nėra vien tik piniginė.
„Labai gerbiu ir esu dėkinga lojaliems mūsų įstaigos darbuotojams. Tai įrodo, kad ne visada geriausia motyvacija yra didesnis uždarbis“, – teigia ji.
Joana Kleivienė: „Mūsų įstaigoje visi sprendimai priimami atsižvelgiant pirmiausia į tai, kas geriausia darbuotojams. Užtikriname, kad jie gautų viską, kas priklauso“./Asmeninio archyvo nuotr.
Kėdainiuose konkurenciją tarp viešųjų ir privačių klinikų jaučia ir Kėdainių ligoninės direktorė Asta Šakickienė. Pasak jos, sąžininga konkurencija gali būti naudinga visiems, tačiau svarbu, kad ji išliktų pagarbi ir skaidri.
„Jeigu ligoninė turėtų pakankamą sutartį dėl paslaugų apmokėjimo iš Valstybinės ligonių kasos (VLK), galėtume suteikti daugiau paslaugų ir išlaikyti daugiau specialistų. Dabar turime sutartyje nustatytas ribas – už suteiktas paslaugas virš sutartinių ribų ne visada apmokama arba apmokama tik 30 proc. paslaugų vertės, todėl viešasis sektorius iš tiesų pralaimi, – aiškina A. Šakickienė. – Pavyzdžiui, 2024 m. VLK ligoninei nesumokėjo per 400 tūkst. Eur už stacionare ligoniams suteiktas aktyvaus gydymo (ne slaugos) paslaugas. Ir šios sumos mums niekas nepadengs, einame į minusą. Tokia situacija yra ne tik Kėdainiuose, bet ir kitose rajono ligoninėse.“
Šioje kovoje dėl baltų chalatų viešosios įstaigos stengiasi atsilaikyti – ieško naujų motyvavimo būdų, glaudžiai bendradarbiauja su savivaldybe ir dalyvauja nacionalinėse bei Europos Sąjungos finansuojamose programose, kad Kėdainiai neliktų be gydytojų.
Net 66,46 proc. gydytojų ir 14,12 proc. bendrosios praktikos slaugytojų yra atvykstantys į ligoninę dirbti iš kitų rajonų.
Aut. past.
Savivaldybės pagalba – esminis raktas pritraukti naujų specialistų
Pasak J. Kleivienės, jau keletą metų Kėdainių rajono savivaldybė skiria lėšų naujų gydytojų ir kitų specialistų pritraukimui. Tokiu būdu pripažįstama, kad gydytojų trūkumas – ne tik pavienių įstaigų, bet viso rajono bendruomenės problema.
„Savivaldybė parodė, kad ši problema – ne vien vadovų rūpestis, o visų mūsų siekis, kad gyventojai gautų prieinamas ir kokybiškas paslaugas. Mūsų įstaigai ši pagalba yra gyvybiškai svarbi – be jos pritraukti jaunus specialistus būtų labai sunku. Jie tikrai pasirinktų didmiesčius, kur karjeros galimybės platesnės“, – pabrėžia PSPC direktorė.
Iš šios programos lėšų naujiems specialistams kompensuojamos kelionės išlaidos ir skiriami priedai prie darbo užmokesčio. Tai, anot vadovės, skatina jaunus gydytojus drąsiau rinktis darbo vietą Kėdainiuose.
„Vien 2024 metais šiomis priemonėmis pasinaudojo 10 naujai atvykusių specialistų – penki šeimos gydytojai, keturi odontologai ir vienas medicinos psichologas. Be to, net 40 mūsų darbuotojų buvo kompensuotos kelionės išlaidos“, – vardija J. Kleivienė.
Kėdainių rajono savivaldybės finansuojama programa yra parama ir Kėdainių ligoninės sveikatos specialistų pritraukimui – pagal ją yra dengiamos tik atvykstančių specialistų kuro sąnaudos. Lėšų poreikis yra didesnis ir didės toliau, nes net 66,46 proc. gydytojų ir 14,12 proc. bendrosios praktikos slaugytojų yra atvykstantys į ligoninę dirbti iš kitų rajonų.
Turėdama nemažai patirties su suaugusiųjų švietimu, A. Šakickienė dar prieš prasidedant ES finansuojamam projektui „Sveikatos priežiūros specialistų rengimas, pritraukimas Kėdainių rajono savivaldybėje“, numatė, kaip ligoninė gali „užsiauginti“ daugiau slaugos darbuotojų.
„Tiek Užimtumo tarnyba, tiek ir profesinio rengimo centrai ruošia slaugytojų padėjėjas, kurias mes priimame praktikai. Dauguma iš jų, įgiję kvalifikaciją, tapo mūsų darbuotojais ir labai gerai užsirekomendavo, todėl dar prieš prasidedant ES finansuojamam projektui, mes, kaip ligoninė, nusprendėme, kadangi trūksta slaugytojų, kasmet išsiųsime mokytis bent tris slaugytojų padėjėjas, – apie savo užmojus pasakoja ligoninės direktorė. – Sunkiausia dalis buvo įkalbėti mokytis, nes sunku pradėti, kai esi padaręs nemažą pertrauką. Įrodėme, kad 40 ar daugiau metų – tai ne riba, kad ir vaikai netrukdo, kai vieni kitus palaikome, sudarome sąlygas. Didžiuojamės – šiuo metu pagal ES finansuojamą projektą mokosi 11 studenčių ir deriname sutartis su 6 studentėmis, kad po studijų atvyktų dirbti į mūsų ligoninę.“
Astos Šakickienės teigimu, sąžininga konkurencija gali būti naudinga visiems, tačiau svarbu, kad ji išliktų pagarbi ir skaidri./„Rinkos aikštės“ archyvo nuotr.
Konkurencija su privačiu sektoriumi – vis labiau jaučiama
Kėdainiuose, kaip ir daugelyje šalies miestų, sparčiai daugėja privačių klinikų, todėl viešosios įstaigos vis dažniau susiduria su dvigubu spaudimu – konkuruoti tenka tiek dėl pacientų, tiek dėl specialistų.
„Konkurencija labai jaučiama. Deja, kartais viešasis sektorius šioje nelygioje kovoje pralaimi. Esame netekę vienos šeimos gydytojos ir kelių bendrosios praktikos slaugytojų. Šiuo metu taip pat girdime apie aktyvų mūsų darbuotojų „viliojimą“ į privačias įstaigas“, – sako PSPC vadovė.
Kėdainių ligoninės direktorė Asta Šakickienė teigia, kad konkurencija tarp privačių ir viešųjų įstaigų – ne tik iššūkis, bet ir galimybė augti.
„Sąžininga konkurencija yra sveika – ji verčia visus pasitempti. Paslaugų teikimo prasme viešasis sektorius nuo privataus skiriasi tik vienu dalyku – maloniu aptarnavimu ir išskirtiniu dėmesiu pacientui, kad šis pasijustų ypatingas. Kai prieš dvejus metus atėjau vadovauti, sakiau kolektyvui: aptarnavimo kultūra – tai sritis, kurioje galime tobulėti labiausiai. Naujų įrenginių, diagnostikos ar paslaugų mes turime tiek pat, kiek ir privatūs, tad belieka pasitelkti kantrybę, mandagumą ir pagarbą pacientui. Tai – didelė darbo dalis, o viešasis sektorius anksčiau savo darbuotojų ugdymui, palaikymui neskyrė tiek dėmesio. Dabar tai keičiasi“, – teigia A. Šakickienė.
„Mūsų įstaigoje dabar apie 20 procentų gydytojų ir 10 procentų slaugytojų jau yra pensinio amžiaus. Per artimiausius dešimt metų dar apie 20 procentų gydytojų ir 40 procentų slaugytojų taip pat sulauks pensijos. Tai labai aiškus signalas – specialistų trūkumas tik didės“.
J. Kleivienė
Motyvacija – ne vien pinigai
Abiejų vadovių nuomone, išlaikyti darbuotojus padeda ne tik finansiniai priedai, bet ir pagarbus požiūris, lankstus darbo organizavimas bei galimybės tobulėti.
„Mūsų įstaigoje visi sprendimai priimami atsižvelgiant pirmiausia į tai, kas geriausia darbuotojams. Užtikriname, kad jie gautų viską, kas priklauso – tris sveikatinimo dienas per metus, savišvietos ir savanorystės dienas, galimybę dirbti nuotoliniu būdu ar pagal lankstų grafiką. Prisidedame prie kelionės išlaidų kompensavimo, organizuojame bendras veiklas, kad kolektyvas išliktų vieningas“, – pasakoja J. Kleivienė.
Kėdainių ligoninėje motyvacijos sistema paremta skaidrumu ir pasitikėjimu.
„Atlygis – viena jautriausių temų, todėl sprendimus priimame labai atsakingai. Pavyzdžiui, nusprendėme didinti atlyginimus visoms bendrosios praktikos slaugytojoms, nepriklausomai nuo jų darbo stažo ar priėmimo laiko (dauguma dėmesį skiria tik naujai priimamiems darbuotojams). Tai finansiškai sunkiau, bet teisingiau. Tokie sprendimai kuria pagarbos ir pasitikėjimo atmosferą – o būtent to mūsų ligoninei labiausiai reikia“, – akcentuoja A. Šakickienė.
Ji priduria, kad ligoninė nuolat peržiūri atlygio sistemą ir motyvavimo kriterijus.
„Turime būti sąžiningi, aiškiai pamatuoti, už ką skatiname papildomai. Negalime skubėti – žmonės turi suprasti, kodėl priimamas vienas ar kitas sprendimas. Tik taip išsaugosime darbuotojų pasitikėjimą“, – įsitikinusi pašnekovė.
Kėdainių ligoninėje situacija panaši: iš 562 darbuotojų net 12,8 proc. yra vyresni nei 65 metų, dar 15 proc. – tarp 60 ir 65 metų.
Aut. past.
Jauni medikai – tarp idealizmo ir emigracijos
Lietuvoje dažnai teigiama, kad universitetai paruošia pakankamai gydytojų, tačiau daugelis jų išvyksta dirbti į užsienį. J. Kleivienė sutinka, kad ši problema egzistuoja, tačiau situacija nėra vienareikšmė.
„Jauni kolegos dar studijuodami ruošiasi išvykti – mokosi užsienio kalbų, domisi kitų šalių sveikatos sistemomis. Tačiau tokių nėra dauguma. Dalis pasirenka likti ten, kur jau įleido šaknis – turi šeimą, namus, įsipareigojimų. Kai kurie pavargsta nuo nuolatinių kelionių į kitus miestus, pervertina savo laiką ir pasirenka artimesnę darbo vietą. Iš savo patirties galiu pasakyti – tai labai žmogiški ir suprantami sprendimai“, – sako PSPC direktorė.
A. Šakickienė savo aplinkoje stebi ir priešingą tendenciją – sugrįžimą.
„Negaliu pasakyti, kiek tiksliai specialistų išvyksta, tačiau savo aplinkoje matau jaunų šeimų grįžimą į tėviškę. Tai džiugina“, – teigia Kėdainių ligoninės vadovė.
A. Šakickienė įsitikinusi, kad būtina kurti ilgalaikę, visą rajoną apimančią motyvavimo strategiją. „Tokios programos turi būti ilgalaikės – ne mažiau kaip dešimčiai metų. Jos turi būti tvarios, skatinti specialistus įsikurti Kėdainiuose, o ne tik atvykti trumpam. Svarbu, kad abiejų pusių įsipareigojimai būtų sąžiningi – jei įstaiga suteikia paramą, specialistas turėtų įsipareigoti dirbti tam tikrą laiką. Tuo pat metu sistema turi būti lanksti – jeigu žmogus nori pereiti į kitą rajono viešąją įstaigą, tai neturėtų būti traktuojama kaip praradimas, o kaip vidaus judėjimas rajono ribose“.
A. Šakickienė
Artėjanti grėsmė – senstanti medikų karta
Abi vadovės atkreipia dėmesį į dar vieną rimtą iššūkį – medikų amžiaus struktūrą.
„Mūsų įstaigoje dabar apie 20 procentų gydytojų ir 10 procentų slaugytojų jau yra pensinio amžiaus. Per artimiausius dešimt metų dar apie 20 procentų gydytojų ir 40 procentų slaugytojų taip pat sulauks pensijos. Tai labai aiškus signalas – specialistų trūkumas tik didės“, – teigia J. Kleivienė.
Kėdainių ligoninėje situacija panaši: iš 562 darbuotojų net 12,8 proc. yra vyresni nei 65 metų, dar 15 proc. – tarp 60 ir 65 metų.
„Didžiausia rizika – slaugytojų ir ūkio personalo amžiaus grupėje. Bet panaši padėtis yra visoje Lietuvoje, ypač regionuose. Didmiesčiai, turintys universitetus ir kolegijas, natūraliai turi pranašumą“, – sako A. Šakickienė.
„Laimei, pradėtos taikyti ir Sveikatos apsaugos ministerijos programos, kurių metu įstaigos gali pasirašyti sutartis su studentais, finansuoti jų studijas ar mokėti stipendijas, o baigę jie įsipareigoja dirbti įstaigoje. Tačiau šios priemonės dar nepakankamos – visos įstaigos dėl tų pačių studentų konkuruoja, o jaunimas bijo įsipareigoti ilgam laikui.
J. Kleivienė
Reikia ilgalaikės ir tvarios strategijos
J. Kleivienės nuomone, vien regioninių programų nepakanka.
„Laimei, pradėtos taikyti ir Sveikatos apsaugos ministerijos programos, kurių metu įstaigos gali pasirašyti sutartis su studentais, finansuoti jų studijas ar mokėti stipendijas, o baigę jie įsipareigoja dirbti įstaigoje. Tačiau šios priemonės dar nepakankamos – visos įstaigos dėl tų pačių studentų konkuruoja, o jaunimas bijo įsipareigoti ilgam laikui“, – sako Kėdainių PSPC direktorė.
A. Šakickienė įsitikinusi, kad būtina kurti ilgalaikę, visą rajoną apimančią motyvavimo strategiją.
„Tokios programos turi būti ilgalaikės – ne mažiau kaip dešimčiai metų. Jos turi būti tvarios, skatinti specialistus įsikurti Kėdainiuose, o ne tik atvykti trumpam. Svarbu, kad abiejų pusių įsipareigojimai būtų sąžiningi – jei įstaiga suteikia paramą, specialistas turėtų įsipareigoti dirbti tam tikrą laiką. Tuo pat metu sistema turi būti lanksti – jeigu žmogus nori pereiti į kitą rajono viešąją įstaigą, tai neturėtų būti traktuojama kaip praradimas, o kaip vidaus judėjimas rajono ribose“, – aiškina ji.
Vadovės sutaria, kad tokios programos rengimas – kompleksinis darbas, kuriam reikia strateginio mąstymo, bendradarbiavimo tarp savivaldybės, ministerijos ir gydymo įstaigų.
„Tik tada turėsime tvarią sistemą, kuri ne tik reaguos į šiandienos iššūkius, bet ir užtikrins, kad po dešimties metų mūsų ligoninėse netrūktų nei gydytojų, nei slaugytojų“, – pabrėžia A. Šakickienė.
„Konkurencija labai jaučiama. Deja, kartais viešasis sektorius šioje nelygioje kovoje pralaimi. Esame netekę vienos šeimos gydytojos ir kelių bendrosios praktikos slaugytojų. Šiuo metu taip pat girdime apie aktyvų mūsų darbuotojų „viliojimą“ į privačias įstaigas.
J. Kleivienė
Ateities prognozės – atsargios
Apibendrindama situaciją, J. Kleivienė sako, kad prognozuoti Lietuvos medicinos ateitį – nelengva.
„Sveikatos politiką formuoja Sveikatos apsaugos ministerija, mes, visos sveikatos priežiūros įstaigos, esame SAM suformuotos politikos vykdytojai. Pati esu ne tik šeimos gydytoja, bet esu įgijusi sveikatos politikos ir vadybos magistro laipsnį, dirbu administracinį, vadybinį darbą ir visapusiškai matau, kad į sveikatos politiką ir sveikatos sistemą žiūrima labai neatsakingai, nėra ilgalaikės strategijos ir nuoseklumo. Pasikeitus valdžiai – keičiasi ir sveikatos politika, o mes visi, dirbdami sveikatos sektoriuje, ir važiuojame tais ,,linksmaisiais kalneliais“. Tad prognozuoti Lietuvos medicinos ateities nesiryžčiau“, – „Rinkos aikštei“ pažymėjo pašnekovė.
1 627