„Burevestnik“ yra vienas iš šešių „naujos kartos“ strateginių ginklų, kuriuos Rusijos vadovas Vladimiras Putinas pristatė 2018 m.
„The Kyiv Independent“ pažymi, kad šios sistemos suteikia naujų būdų paleisti branduolinius užtaisus iš sausumos, oro ir jūros, taip pat apima ir lazerinę platformą.
Tarp V. Putino ginkluotės – tarpžemyninė balistinė raketa „Sarmat“, iš oro paleidžiama hipergarsinė raketa „Kinzhal“, hipergarsinis slydimo blokas „Avangard“, lazerinė sistema „Peresvet“, branduoliniu varikliu varomas povandeninis dronas „Poseidon“ ir branduoliniu varikliu varoma sparnuotoji raketa „Burevestnik“.
Tačiau tuo metu, kai Rusijos puolimas Ukrainoje yra įstrigęs, o tarptautinė parama Kyjivui vis dar išlieka tvirta, ekspertai teigia, esą tikrasis šių pranešimų tikslas – pirmiausia politinis.
„Pastarasis šių ginklų demonstravimas yra bandymas vykdyti kognityvinį karą.
„Tai skirta sukelti emocines reakcijas. Pirmiausia – baimę, siekiant paveikti Vakarų šalių sprendimų priėmimą Rusijos ir Ukrainos atžvilgiu ir sukurti intelektines prielaidas, kurias rusai galėtų išnaudoti ateityje“, – „The Kyiv Independent“ teigė JAV įsikūrusio Karo studijų instituto (ISW) ekspertas George’as Barrosas.
„Poseidon“ ir „Burevestnik“
Du iš šių ginklų – „Poseidon“ ir „Burevestnik“ – neseniai vėl atsidūrė dėmesio centre.
Per oficialią Kremliaus ceremoniją lapkričio pradžioje V. Putinas apdovanojo abiejų projektų mokslininkus. Tuomet jis paskelbė apie „Poseidon” ir Burevestnik” parengtį dislokavimui.
„Burevestnik“ ir „Poseidon“ yra varomi branduoline energija ir neskirti naudoti mūšio lauke – jų tikslas yra tarnauti kaip branduolinio atgrasymo priemonės.
Abu žada neribotą veikimo nuotolį ir gebėjimą apeiti Vakarų raketų gynybos sistemas.
Vis dėlto, kaip pažymi Vakarų gynybos analitikai, patikimai patvirtintos informacijos apie tikrąjį šių ginklų veikimo statusą beveik nėra. Dauguma žinomų duomenų kyla iš Rusijos politinės komunikacijos.
Anot Ženevoje įsikūrusio branduolinių ginklų eksperto Pavelo Podvigo, „Burevestnik“ veikia kaip įprasta sparnuotoji raketa, tačiau turi esminį skirtumą – ją varo miniatiūrinis branduolinis reaktorius.
Tai leidžia jai skristi žemai ir lėtai tūkstančius kilometrų, išvengiant radarų ir raketų gynybos sistemų.
Maskva teigė, kad raketa nuskrido 14 tūkst. kilometrų per 15 valandų. Teoriškai ji galėtų išbūti ore valandų valandas, apskriedama Žemę.
Tačiau P. Podvigas abejoja jos praktiniu naudingumu.
„Sparnuotąsias raketas galima perimti. Jei ji skrenda lėčiau nei garso greitis ir ore laikosi 10 ar 15 valandų, jūs turite laiko ją aptikti“, – „The Kyiv Independent“ teigė jis.
P. Podvigas taip pat teigė, kad tokios sistemos karinė vertė yra maža – todėl nė viena kita šalis nemėgino sukurti nieko panašaus.
„Daugiausia todėl, kad tokios sistemos karinis naudingumas yra labai mažas“, – kitų šalių pasirinkimą paaiškino jis.
Tuo tarpu „Poseidon“ veikia po vandeniu. Tai autonominis branduoliniu varikliu varomas dronas, skirtas leisti iš tokių povandeninių laivų kaip „Belgorod“, priklausančių itin slaptam Rusijos karinio jūrų laivyno padaliniui.
„Tai iš esmės tolimosios distancijos povandeninis dronas. Jis gali keliauti dideliu greičiu – apie 100 km/val. – ir nugabenti branduolinį užtaisą prie pakrančių taikinių, potencialiai sukeldamas cunamius ar radioaktyvų užterštumą“, – „The Kyiv Independent“ teigė Karinio jūrų analizės centro (CNA) analitikas Dmitrijus Gorenburgas.
Tačiau, kaip ir „Burevestnik“, tikrosios „Poseidon“ galimybės išlieka neaiškios.
D. Gorenburgas teigė, kad nors jį gali būti sunkiau aptikti nei pilotuojamus povandeninius laivus, jis nėra neaptinkamas.
„Jis patiria tuos pačius apribojimus kaip ir kitos povandeninės sistemos. Jis nėra tylus ar nematomas“, – pareiškė jis.
Abu ginklus jungia tai, kas juos daro skandalingais: jie yra stipriai politizuoti, ambicingi ir kariniu požiūriu abejotini.
D. Gorenburgas ir P. Podvigas buvo vieningos nuomonės – jie egzistuoja pirmiausia kaip politiniai signalai.
Kokia kitų keturių ginklų būklė?
Tarp šešių ginklų „Zircon“ ir „Kinzhal“ yra vieninteliai, kurie patvirtintai buvo panaudoti mūšyje. Abu – Rusijos plataus masto invazijos į Ukrainą kontekste. Nė vienas nebuvo panaudotas su branduoliniais užtaisais.
D. Gorenburgas pabrėžė, kad „Zircon“ raketa atitinka platesnę pasaulinę raketų technologijų raidą.
„Zircon yra hipergarsinė raketa – kita sparnuotųjų raketų technologijos iteracija. Tai nėra išskirtinai rusiškas dalykas. JAV ir Kinija dirba prie panašių sistemų. Tai daug praktiškesnis ginklas“, – teigė jis.
Tuo tarpu iš oro paleidžiama balistinė raketa „Kinzhal“ nuo 2023 m. buvo daug kartų naudojama prieš Ukrainą.
Nepaisant pirminių Rusijos teiginių, kad raketos „neįmanoma perimti“, Ukraina tai paneigė – tiek „Zircon“, tiek „Kinzhal“ buvo sėkmingai numuštos.
2025 m. lapkritį socialiniame tinkle „X“ pasirodė retas – galbūt pirmasis – vaizdo įrašas, kuriame matyti tikras „Kinzhal“ paleidimas iš MiG-31, filmuotas iš paties orlaivio kabinos.
Vaizdas suteikia retą vizualų patvirtinimą apie vieną iš labiausiai reklamuojamų Rusijos sistemų.
Kitos dvi – „Avangard“ ir „Sarmat“ – yra strateginio branduolinio smūgio sistemos. Anot ekspertų, jos neturi vaidmens Rusijos kare prieš Ukrainą.
„Tai ginklai, skirti padaryti žalos Jungtinėms Valstijoms visiško branduolinio karo atveju“, – „The Kyiv Independent“ teigė „Carnegie Endowment for International Peace“ branduolinės politikos programos vyresnysis ekspertas Ankit Panda.
Pasak jo, „Sarmat“ yra naujos kartos tarpžemyninė balistinė raketa (ICBM), galinti gabenti kelis branduolinius užtaisus.
„O „Avangard“ yra hipergarsinis slydimo aparatas, sukurtas apeiti ir apkrauti JAV raketų gynybos pajėgumus. Tai bendra šių sistemų tema“, – dėstė A. Panda.
Grėsmė pasauliui
Ekspertų teigimu, pagrindinė šių ginklų vertė šiuo metu slypi spaudime Vakarams permąstyti savo paramą Ukrainai, sukeliant eskalacijos baimę.
„Rusijos karo pajėgumai yra riboti. Ji nepajėgi laimėti karo Ukrainoje, jei tarptautinė koalicija, remianti Ukrainą, išlieka stipri. Todėl V. Putinas siekia to, kad mes patys pasitrauktume iš paramos, bijodami eskalacijos, rizikų ir branduolinių grėsmių“, – teigė G. Barrosas.
Jis pažymėjo, kad šie ginklai iš esmės nekeičia branduolinio atgrasymo logikos, susiformavusios Šaltojo karo metu.
Tarpusavio garantuoto sunaikinimo doktrina ir baimė gauti atsakomąjį smūgį toliau atgraso didžiąsias valstybes nuo pirmojo branduolinio smūgio.
„Jei atgrasymas nebeveikia, tuomet turime kur kas didesnių problemų nei bet kas, ką Rusija galėtų padaryti Ukrainoje“, – sakė G. Barrosas.
Grėsmė Ukrainai
Nors didelio masto branduolinis smūgis tebėra labai mažai tikėtinas, ekspertai teigia, kad realesnis pavojus slypi galimame taktinių branduolinių ginklų panaudojime.
„Tikras rūpestis yra tas, kad situacija žemėje tarp Ukrainos ir Rusijos ar tarp NATO ir Rusijos gali nuvesti į scenarijų, kuriame išvystume pirmąjį vadinamųjų nestrateginių ar taktinių branduolinių ginklų panaudojimą“, – pažymėjo A. Panda.
Vienintelė tokiai situacijai aktuali sistema yra „Kinzhal“ – dvigubos paskirties raketa, galinti gabenti tiek konvencinius, tiek branduolinius užtaisus. Tačiau net ir ribotas panaudojimas kelia didelę eskalacijos riziką.
„Taktinis branduolinis smūgis sukeltų įvykių seką, kuri galiausiai peraugtų į strateginį branduolinį karą“, – apibendrino A. Panda.