Su „Delfi“ apie tarptautinį sportinių šokių festivalį „Lithuanian Open 2025“ kalbėjusi E. Straleckaitė teigė, kad tai jau nuo vaikystės buvo jos vienos iš svarbiausių varžybų Lietuvoje, kuriose, kiek tik pavykdavo, sudalyvaudavo.
„Sportinių šokių atstovai jau nuo vaikystės dalyvauja visose įmanomose varžybose, kad būtų po truputį priprantama apie įtampos, priešstartinės būsenos, jaudulio. Faktas, kad pilnai niekada su juo taip ir nesusidorosi, bet įmanoma tvarkytis. Sportininkas privalo atrasti būdus, kaip tai padaryti. Vienam reikia pabūti ramiai, ramioje aplinkoje, be streso, tokioje visiškoje meditacinėje terpėje, kitam kaip tik riekia save užmotyvuoti, užvesti, pasikrauti energijos. Taip po truputį augdamas mokaisi, tau padeda treneriai, tėvai ir, galų gale, pats padedi suprasti, kas tau tinka.
Todėl aš, kaip trenerė, visada sakau, kad tokie išugdyti įpročiai vėliau gyvenime yra labai naudingi. Visiškai nesvarbu, vaikas tampa sportininku iki suaugusių grupės ar užsiėmimą lanko kaip būrelį, bet šios savybės – gebėjimas susidoroti su stresinėmis situacijomis – yra ypatingai svarbios vėliau, nes tų stresinių situacijų gyvenime yra labai daug“, – sakė E. Straleckaitė.
Ji neslėpė, kad kiekvienas sportininkas gyvena sezonų cikliškumu. Pirmiausia, anot jos, sportinių šokių sezonas yra netrumpas. Tokiu metu šokėjas yra aktyvus, ruošiasi, prieš svarbias varžybas didina krūvį ir treniruočių intensyvumą.
„Bet, iš esmės, visą laiką stengiesi išlaikyti fizinį aktyvumą, treniruotis kiek įmanoma ilgiau. Žinoma, viskas priklauso nuo to, kokio lygio sportininkas esi ir kiek tau metų. Vyresni, faktas, salėje jau praleidžia visą darbo dieną, jaunesni ne tiek ilgai. Labai individualu. Faktas, kad šokiuose reikia visko, tai nėra tik treniruotės, o ir choreografija, baletas, kitokie šokiai, kad būtum plastiškas, tempimo pratimai, sportas tam, kad raumenynas būtų išvystytas ir galėtų atlikti visus judesius, taip pat, kad mažiau būtų traumuojama nugara, stuburas.
Yra tikrai, ką veikti. Šokėjai yra juodadarbiai. Mūsų sportas nėra ypatingai dinamiškas ta prasme, kad tu turi nuolatos kartoti, šlifuoti tuos pačius judesius, techniką, kad galėtumei atlikti įdomesnes choreografijas. Būtent čia daug kas ir palūžta dar mažesniame amžiuje, nes mažiau įdomumo, riekia tiesiog įsisavinti daug taisyklių“, – pastebėjo garsi moteris.
Paklausta, ar jos pačios neužklumpa nostalgiški šokių konkursų prisiminimai, ji teigė tokio klausimo sulaukianti jau ne pirmą kartą.
„Mano dukrytę, kuri, beje, lanko kitą sporto šaką – gimnastiką, reikia kiekvienoms varžyboms šukuoti, ruošti. Sako: „Turbūt tai – tau pažįstama, nostalgiška, prisimeni, kaip pati ruošdavaisi, dabar dukrytę ruoši“, bet nepasakyčiau, kad būtų kažkas keisto, nes nedariau pertraukos po šokių karjeros, nebuvo taip, kad visiškai atsiribočiau nuo šokių.
Nuo 17-kos metų, kai pirmieji treneriai leido padirbėti, treniravau vaikus. Po to rinkau ir savo vaikučius, todėl ir nebuvo tokio jausmo, kad nebeliko šokio. Kai nuolat esi tame šokių pasaulyje, atrodo, kad viskas taip ir turi būti. Faktas, kyla prisiminimai iš ryškesnių varžybų arba stovyklų. Vis dėlto, ironiška, bet prisimenu tuos momentus, kai buvo sunku, kai galvojau: „Kodėl aš čia turiu būti?“, treneriai paspaudė. O dabar, kai pati esu trenerė ir noriu paspausti, prisimenu visus tuos pabambėjimus“, – juokėsi E. Straleckaitė.
Disciplina, anot trenerės ir sportinių šokių profesionalės, padeda valdyti įtampą ir tam tikrose situacijose labiau pažinti save, siekti užsibrėžtų tikslų.
„Bet tiems, kurie galvoja, kad sportiniai šokiai yra neva tuštybės mugė, nes ten neva tik blizgučiai ir netikros šypsenos, ryškios mimikos, makiažas, tai visų skeptikų nereikia įtikinėti.
Pirmiausia, sportiniai šokiai yra susiję su juodu darbu. Tai, kas vyksta treniruotėse ir tai, ką mes matome jau tik šokėjams pasirodant, savo visame grožyje, yra visai kas kita. Bet visas darbas salėje, su treniruočių rūbais, kraujuotomis pėdomis, nutrintais, pūslėtais pirštais, teipuotom nugarom… Kaip ir kiekvienas profesionalus sportas, sportiniai šokiai turi savo specifinių traumų ir skausmų“, – neslėpė pašnekovė.
Vis dėlto kalbant apie aukštą sportinių šokių lygį, anot E. Straleckaitės, ši kultūra yra labai graži, susijusi ne su blizgučiais, o savęs pateikimu, pristatymu.
„Galbūt ne visiems pavyksta tai padaryti estetiškai, bet estetika yra vienas pagrindinių dalykų, kuris šokyje turėtų atsiskleisti. Jame turi tilpti ir derėti energija, ritmas, nuotaika, o darbas ir yra tai, kas padaro šokį gražiu, profesionaliu, suspindinčiu tiek teisėjui, tiek žiūrovų akyse. Tai nėra tik paviršutinis dalykas, kitaip galima sakyti, kad visas paviršutiniška.
Be to, šokyje yra aktorystė, jausmų perteikimas. Kuo tai daroma aukštesniame lygyje, tuo atrodo gražiau ir geriau. Menas valdyti savo kūną, emocijas, parodyti jas per šokį, papasakoti istoriją, iš tiesų ir yra tikslas. Galbūt jis kartais pametamas, nes yra daug šalia gretutinių tikslų, kalbant apie techniką, greitį, bet šokyje telpa išties labai daug“, – pastebėjo E. Straleckaitė.
Šokio evoliucija
Ji teigė, kad šiuo metu dirba su sparčiai populiarėjančia solo latino šaka. Čia merginos šoka be partnerio.
„Labai džiaugiuosi, kad atsirado tokia atmaina. Turbūt girdėjome be galo daug istorijų, kuriose pasakojama, kaip metė partneris ar nerado tinkamo partnerio, moteris buvo per maža ar per aukšta, todėl turėjo nebešokti. Labai džiaugiuosi, kad šokiai evoliucionuoja“, – šypsojosi E. Straleckaitė.
Paklausta, kokį vaidmenį poroje tuomet atlieka partnerystė ir kiek yra svarbus pasitikėjimas šokio partneriu, pašnekovė neslėpė, kad reikalingas palaikymas, vienas kito supratimas, vedimas.
„Tai yra sudėtinga, nes komanda sudaroma iš dviejų žmonių ir jie yra skirtingos lyties. Su tuo reikia susidurti ir jau nuo pat mažens suprasti, kad su berniuku ar mergaite turite vienas kitą suprasti, palaikyti. Tai nėra paprasta, bet vėliau gyvenime padeda. Kita vertus, paminėčiau ne tik partnerių pagalbą vienas kitam, bet ir trenerio palaikymą. Manau, kad šokiuose vienas svarbesnių dalykų yra trenerio atrama, jo griežtas žodis, galvos paglostymas, kartais paskatinimas nesustoti. Aš esu dėkinga savo treneriams, nes jie prisidėjo prie to, kokia dabar esu.
Faktas, kad už trenerio ir partnerystės stovi tėvai. Vienareikšmiškai, jei tėvai nepadeda, nepalaiko… Kalbėdama apie palaikymą omenyje turiu ne tik mamos ar tėčio gailestį, paguodą, bet skatinimą nesustoti, raginimą siekti tikslų. Nors kartais aplanko nuovargis, sakymą: „Nieko, pailsėkime, bet toliau ženkime“. Tėvai padeda ir su logistika – nuveža, paima. Nieko be jų nebus, pats vaikas to nepadarys. Tai irgi labai svarbu. Visos komandos bendras tikslas ir rezultatas yra pagrindinis raktas. Jei nebūtų nors vienos iš šių dalių, nieko nepavyktų“, – pastebėjo E. Straleckaitė.
Anot garsios sportinių šokių profesionalės, nuolatinis ėjimas to tikslo link ir kuo mažiau blaškymosi kelyje keičiant trenerius, partnerius, tikslus, yra taip pat vienas pagrindinių sėkmės raktų šiame sporte.
„Kuo tolygiau, nesiblaškydamas eisi, tuo galimai tau geriau seksis, matysi rezultatus. O visiems „Lithuanian Open 2025“ dalyviams norėčiau palinkėti pasimėgauti akimirka. Kai esi jaunas, kai kažkas nesiseka, sunku tai įvertinti, bet visos tos akimirkos aikštelėje negrįžta ir yra visiškai vienetinės. Nesvarbu, varžybos sekėsi ar nesisekė rezultato prasme, bet visada yra bent vienas žmogus, bent vienas žiūrovas, kuriam labai patiks, kaip tu atlieki, kaip šoki ir jam patiksi dar prieš paskelbiant rezultatus. Vadinasi, turi parodyti save, nebijoti, pasimėgauti akimirkom kiek įmanoma labiau, nes niekada nežinai, kiek ilgai tęsis tavo šokio kelionė“, – šypsojosi E. Straleckaitė.