Tarptautiniame aukščiausiojo lygio susitikime „Auginu Europą 2025“ pirmoji ponia Diana Nausėdienė pristatė kalbą, kuri akimirksniu buvo plačiai aptarinėjama socialiniuose tinkluose. Internete ėmė plisti pašaipos, memai ir bandymai iššifruoti, ką išsakytos mintys turėjo reikšti. Ne mažiau audringai diskutuojama, kas rašė šią kalbą, ar ji buvo suprasta pačios pranešėjos ir ar čia galėjo būti naudojamas dirbtinis intelektas.
I. Vasiliauskas pirmiausia pabrėžia, kad didžioji kalbos dalis buvo suprantama ir nuosekli. Tačiau būtent ta dalis, kuri sukėl pasipiktinimą, atrodė lyg įterptas iš visai kito konteksto – taip neįprastai, kad sugriovė visą bendrą kalbos ritmą.
„Keturi penktadaliai kalbos arba penki šeštadaliai kalbos buvo suprantama, bet atrodė toks jausmas, kad kažkas atėjo ir į kalbą įdėjo tam tikrą įskiepį ir kalba prarado savo temą, logiką, savo turinį ir formą. Ir klausimas dabar, jei mes išimtume šią dalį, dėl kurios diskutuoja socialinių erdvių pasaulis. Kalba kaip ir į temą suprantama ir aiški, bet didžiausias problematinis klausimas kyla – kas įvyko čia, kas ko padarė per daug, ar kas kažko apskritai nepadarė“, – svarstė jis.
Anot Igorio, pasiruošimas viešai kalbai yra būtinas, nepriklausomai nuo pareigų ar renginio svarbos. Net ir gerai parašytą tekstą reikia mokėti perskaityti taip, kad jis taptų savas: suprasti jo žodžius, ritmą, kvėpavimą.
„Yra du momentai: pirmas momentas – tu turi ruoštis kalbą, nepriklausomai nuo renginio rango ar lygio. Tai reiškia, kad tu ją paruoši, pasirašai, priderini prie savo kvėpavimo, artikuliacijos, minčių dėliojimo, suvokimo, ritmikos. Yra daug dedamųjų dalių viešajame kalbėjime.
Antras momentas, kai esi nepasiruošęs, bet gali gerai perskaityti arba perkalbėti parašytą kalbą. Bet tam reikia turėti labai platų matymo lauką, kai gali performuluoti, suprasti, ką sakai kai kuriose vietose. Man toks jausmas, kad pirmoji ponia pirmą kartą susidūrė su tam tikrais žodžiais, tam tikrais žodžių junginiais, ir nelabai pagavo, apie ką eina kalba. O kai nepagauni, apie ką kalbi, toliau labai sunku, nes logikos nebelieka. Ar kaltinti ją, ar tuos, kurie už jos yra? Priežastį pakeiskim ir pasikeis pasekmė“, – radijo laidoje kalbėjo I. Vasiliauskas.
L. Kontrimas laidos diskusiją pradedėjo nuo pozityvo. Jis kritikuoja lietuvišką įprotį mėgautis kitų nesėkme, tačiau atkreipia dėmesį, kad šis atvejis netikėtai išpopuliarino renginį.
„Pradėkime nuo pozityvo, nes man nepatinka, kad Lietuva, kaip buvo baudžiauninkų pasimėgavimo kito nesėkme šalis, taip ir toliau murkdosi tame. Bet šįkart du dalykai – renginys, apie kurį mes net nebūtume sužinoję, dabar žinome visi po šio pasisakymo.
Antras dalykas – aš irgi perklausiau visą kalbą ir pasakyčiau, nėra ten toks velnias juodas, kaip visi bando sakyti. Iš tikrųjų kalba buvo ir gyva, ir netgi, sakyčiau, dažnai kreipėsi į publiką, palyginti su tuo, kaip jai nesisekė pradžioje“, – pastebėjo ekspertas.
Pasak L. Kontrimo, pimoji ponia su laiku atsipalaidavo.
„Vėliau, įsivažiavusi ir įsijautusi į poziciją, ji dažnai keldavo akis į publiką ir netgi konkrečiai kreipėsi į kai kuriuos žmones. Ji net improvizavo tuo pat metu“, – pozityvesnę pusę įžvelgė L. Kontrimas.
L. Kontrimas iš savo patirties primena, kad visi, net patys žymiausi politikai, ruošdavosi kalboms, jas taisydavo, repetuodavo. Pasak jo, viešasis kalbėjimas yra įgūdis, kurį galima išlavinti.
„Aš pats daug kalbų rašęs žmogus galiu pasakyti: to, kas kalbose neištrinama, yra pats kalbėtojas. Čia sueina viskas: pasiruošimas, treniruotės, žiūrėjimas į veidrodį, skaitymas garsiai, bandymas ištarti žodžius, kuriuos būtina pasakyti. Nėra tokio kalbėtojo, bent aš nesutikau, kuris nesijaudintų prieš viešą kalbėjimą, ypač rimtame renginyje. Auditorija turi būti išanalizuota, kas, kaip ir kodėl. Trečias daiktas, kurį kalbi, ar pats pasirašai, ar kiti parašo. Šiuo atveju, ką pasakyčiau, nežinau, ar ji mūsų klausysis, bet nematau čia reikalo juoktis. Matau reikalą pasiųsti žinutę. Jos tembras labai geras, ji gali kalbėti, bet jai reikia pripažinti skirti daugiau dėmesio ir bent po truputį treniruotis kiekvieną savaitę. Aš joje išgirdau gerą mokinę, kuri galėtų tapti vieša kalbėtoja“, – laidoje kalbėjo jis.
Be to, prisiminęs žymiausius kalbėtojus, L. Kontrimas pabrėžė, kad kiekvieno proceso metu kalbos būdavo išanalizuojamos, o tik tada pristatomos auditorijai.
„Pavyzdžiui, Vytautas Landsbergis ruošdavo kalbas. Esu matęs juodraščių. Net V. Adamkus peržiūrėdavo, pabraukdavo ir tik tada kalbėdavo. Tad viskas išmokstama. O mums, kaip publikai, reikia padaryti taip: pasijuokti galime, aš irgi nebūčiau sąžiningas sakydamas, kad ta frazė nesukėlė akių papūtimo ir lengvos šypsenos. Bet vėliau tai užgniaužiau, nes supratau, kad čia mūsų valstybė. Geriau pasiųskime žinutę, kad yra išimčių“, – Žinių radijo laidoje ragino jis.
Visą laidą galite žiūrėti čia: