Tuo metu prezidentai vaidina karvedžius ir kariauja, kaip sakė Dalia Grybauskaitė, „savo mažuosius karus“. Kodėl mažuosius? Todėl, kad kariauja vieni ir tik savo pačių politinėje vaizduotėje, kuriančioje jiems (joms) vanagiškus (angl. hawkish) „karvedžių“ įvaizdžius.
Šių vanagų ir vanagių paskirti ministrai, savo ruožtu, tampa prezidentų asmeninės užsienio ir saugumo politikos asmeniniais vėliavnešiais. Jie, kaip sakė vienas vėliavnešių, labai vargsta, nes ne tik laiko vėliavą aukštai iškėlę (o juk tai be galo sunku), bet ir rankioja „tai, kas pridaryta ant kilimo“. O kas pridarė? Rinkėjai ir jų politinė valia, kad ją kur.
Štai čia ir kyla esminis klausimas: koks mūsų užsienio ir saugumo politikos santykis su Konstitucijoje įtvirtinta demokratine politine santvarka? Ar demosas turi lemiamos įtakos tiems sprendimams, kurie priimami užsienio politikos srityje?
Atsakymas: ne, neturi. Lietuvoje veikia toks sprendimų priėmėjų atrankos ir ir kontrolės mechanizmas, kuris neleidžia rinkėjams pakreipti saugumo ir užsienio politikos jokia kita vaga išskyrus tą, kurios nori giluminė valstybė (angl. deep state). O ko nori giluminė valstybė ir kodėl jai pavyksta lengvai apeiti demokratinę santvarką?
Susideda keli veiksniai.