„Norėdami nustatyti, kas yra „normalu“, žvelgiame į kitus, o tada ko tik su savimi nedarome (tam praktiškai ribų nėra), kad jaustumės normaliai, kad tik nejaustume vienatvės ir gėdos dėl to, kad mūsų kūnai ne tokie kaip regimų aplinkinių moterų. Nesaugumo ir atskirties jausmas randasi dar jaunystėje, o man jis vėl atgimė prasidėjus menopauzei – it kokia gėdinga knygos pabaiga“, – rašo Naomi Watts.
Kodėl moterys gėdijasi daugybės dalykų? Kaip pabandyti susidoroti su šiais jausmais? Ar Naomi Watts tai pavyko? Apie tai – ištrauka iš knygos „Išdrįsiu pasakyti“.
Naomi Watts „Išdrįsiu pasakyti“
Gėda
Gėda tokia plati tema. Nuo ko čia pradėjus?
Nuolat lygintis su kitomis pradėjau brendimo laikotarpiu. Kai man buvo 12 metų, mudu su broliu mokėmės internatinėje mokykloje. Nuo ryto iki vakaro gyvendama tarp trisdešimties kitų mergaičių labai gerai mačiau, kaip lėtai bręstu. Tarp mergaičių vyko ir žodinė, ir nebyli konkurencija: kurios papai didžiausi? Kuri į liemenėlę ko nors prisikiša? Kuriai prasidėjo mėnesinės? Kuri ėjo į pasimatymą? Kurios gakta jau apžėlusi? Buvome it detektyvės, mėginančios išsiaiškinti žmogžudystės paslaptį. Apie visa tai kalbėdavomės valandų valandas, nekantraudamos to sulaukti ir pačios. Visus brandos etapus įveikdavau paskutinė ir gyvenau kraupdama, kad tik to nesužinotų kitos.
Man jau buvo 14 metų, o mėnesinės dar nebuvo prasidėjusios. Be manęs, mėnesinių nebuvo tik vienintelei mano draugei. Ir štai vieną gražią dieną ji pribėgo prie manęs:
Mano širdis nusirito į kulnus – tai ką, lieku vienintelė tokia?
– Ne, negali būti! – sušukau. – Tik ne tai! Nepalik manęs vienos!
– Tai kad taip, – atitarė draugė. – Eikš, žiūrėk!
Ji nusitempė mane į vonios kambarį ir parodė savo permirkusį higieninį rankšluostį – taip juos tada vadinome.
– Dievulėliau, tikrai, – suvaitojau, tarsi išgirdusi baisią žinią. Išvydusi tą įklotą puoliau į paniką – jau dabar tai būsiu atstumtoji, kad vis dar netapau moterimi! Suaugusiųjų puota jau buvo pačiame įkarštyje, o aš vienintelė dar buvau negavusi kvietimo. Trūks plyš turiu kaip nors ten patekti, – pagalvojau.
Tad padariau tai, ką maniau padėsiant man tapti klubo nare, – nusipirkau dėžutę tamponų. Tada užsidariau vonios kambaryje ir geras 45 minutes grūdausi tamponą į savo atsiliekančią makštį. Mėnesinių man dar nebuvo, bet norėjau, kad man persirenginėjant ar išėjus iš dušo bet kuri į mane pažvelgusi mergina išvystų virvelę ir žinotų, jog esu Viena iš Jų.
Iš patirties žinau – ko tik mergaitės ar moterys nesigėdija! Gali gėdytis, kad dar neprasidėjo mėnesinės arba kad jos pernelyg gausios; kad jai buvo atliktas cezario pjūvis ar epidurinė nejautra; kad nežindo krūtimi, kad neturi vaikų ar kad turi per daug vaikų; kad dirba per mažai arba per daug; kad pernelyg mergaitiška, kad pernelyg baugšti; kad per drėgna ar per sausa, per smulki ar pernelyg moteriška; kad per ambicinga ar per tingi, pernelyg ištvirkusi ar per šalta; kad per daug suka galvą dėl savo išvaizdos ar kad ja rūpinasi nepakankamai. Vienos bėdos!
Jaunystėje tiek visko slėpėme viena nuo kitos – ir kam? Iš „Cosmopolitan“ išmokau masturbuotis ir visą vasarą skaičiau gašlias Sidney Sheldono knygų scenas, bet apie tai pasikalbėti su drauge man buvo pernelyg nepatogu. Kiek būtume galėjusios viena kitai patarti ar viena kitą paguosti, jei nebūtume taip sukusios sau galvos dėl vieno ar kito periodo, dėl to, ką mūsų romantiškoms perspektyvoms reiškia „anksti“ ar „vėlai“, jei nebūtume taip bijojusios. Dabar su ironija prisimenu tuos internato laikus. Pirmąją gyvenimo dalį skubame subręsti ir tapti vyresnės, o paskui kažkuriuo metu aktualus tampa toks klausimas: Kaip atrodyti jauniau? Kaip išlikti jaunatviškai?
Tas jausmas, kad visada esu netinkamo amžiaus, atsekė mane ir į Holivudą. Kažkodėl visada jausdavausi tai per jauna, tai per sena – ir niekada kaip tik. Ilgą laiką filmavimo aikštelėje buvau jauniausia – kol tapau viena iš vyriausių. Kodėl per visus filmavimosi dešimtmečius nė kartelio nesijaučiau per vidurį? Ilgą laiką bijojau kalbėti apie menopauzę ir slapčia vartojau hormonus, neužsimindama apie tai net artimiausiems žmonėms. Pamažu ėmiau stengtis apie tai kalbėtis, su draugėmis juokauti apie estrogenų mažėjimą ir panašius dalykus. Vis bandžiau sugalvoti, kaip čia grakščiau netiesiogiai pasakius, kad man prasidėjo menopauzė. Bet pamėginusi tai prisipažinti dažnai sulaukdavau nervingo juoko arba atsakymo: „Eik jau, ką čia kalbi! Tau tam dar gerokai per anksti.“ Patvirtinimo, kad mano kūnui jau viskas. Gėda tik dar labiau sustiprėdavo.
Toks gyvenimas nedžiugino. Man buvo labai sunku, nes neturėjau galimybės išsakyti savo jausmų ir baimių. Buvau vieniša. Kaip savo laiku nesijaučiau galinti atvirauti apie nevaisingumą, taip dabar, po kelerių metų, jaučiau turinti laikyti paslaptyje savo kovą su menopauze. Tai man tapo savotiška baisa pabaisa.
Kilo klausimų dėl savivertės: Ar vis dar galiu vaidinti pagrindines veikėjas? Menopauzė buvo ne tik menstruacijų pabaiga. Su ja tarsi baigėsi viskas: vaisingumas, seksualumas, gyvybingumas – ir mano gebėjimas sąžiningai prisipažinti kitiems žmonėms apie tai, kas su manimi vyksta.
Tokios naštos ilgai nepatempsi, bet ilgą laiką nemokėjau paaiškinti, kokia esu jautri ir kad vis dar nesuprantu, kas vyksta.
Man paskambinus menopauzės specialistei dr. Jenei Gunter ir paklausus, ką ji mano apie gėdą, ši atsakė, kad gėdijamasi visko, kas tik yra moteriška: „Beveik viską, su kuo susiduriu savo darbe, lydi gėda. Labai liūdna. Ateina moterys su makšties sveikatos bėdomis ir mano, kad jų makštis smirdi; ateina vulvos problemų turinčios moterys ir mano, kad jų vulva yra bjauri. Dar kitos jaučiasi visiškai nematomos arba gėdijasi, nes išgyvena menopauzę.
Mano galva, mūsų gyvenamoje visuomenėje taip bijoti yra visiškai normalu. Patriarchatui esi vertinga tik tada, jei esi veislinė. Baigei veistis – užsičiaupk ir eik sau! Beje, dar turi būti ir veislinė su stangria makštimi, nes vyrai apie makšties darbą nieko nesupranta. Jei tokioje sistemoje užaugo ir jūsų motina, ir jos motina, ir jos motinos motina, tada mes joje mirkstame jau šimtus metų. Ne ką geriau ir mudviem su jumis.“
Sutinku. Mano darbo srityje daugybė keturiasdešimtmečių ir penkiasdešimtmečių žvaigždžių vyrų turi dvidešimtpenkiametes merginas. „Matome, kad visos per televiziją rodomos moterys atrodo taip ir ne kitaip, – teigia dr. Gunter. – Mums aiškinama apie nekaltybę ir kalama į galvą mintis, kad kai liausitės būti naudingos vyrams, jus tiesiog sumes į vieną krūvą. Visai kaip romane „Tarnaitės pasakojimas“. Tu vertinga kaip žmona, kaip motina, bet ne kaip asmuo. Teko dalyvauti skyriaus susirinkimuose, per kuriuos man susinervinusiai buvo patarta kreiptis į psichiatrą. Aš neverkiau, nešaukiau, tik sakiau: „Tai nepriimtina.“
Apskritai vyresnės moterys filmuose ir televizijoje visada vaidina mažumėlę kuoktelėjusias. Nesakau – taip dažnai pasiekiamas puikus komiškas efektas. Man visada patiko britų televizijos komedijos šou „Žavios ir labai pavojingos“ (angl. Absolutely Fabulous). Dievulėliau, kokios juokingos tos dvi šiame filme vaidinančios vidutinio amžiaus moterys; ir nors tikrai nenorėčiau atsidurti užguitos dukters iš tos istorijos vietoje, Edinos ir Petsės personažai man be galo patinka. (Aš pati buvau kaip ta dukra Sofi, nes buvau drovi, o mano mama buvo drąsi. Sykį ji atėjo į susirinkimą mūvėdama aptemptas odines kelnes ir avėdama batus ant platformos. (Ji bus nieko prieš, jei pasakysiu, jog ir pašnekėti gali taip, kad mažai nepasirodys).
Norėdami nustatyti, kas yra „normalu“, žvelgiame į kitus, o tada ko tik su savimi nedarome (tam praktiškai ribų nėra), kad jaustumės normaliai, kad tik nejaustume vienatvės ir gėdos dėl to, kad mūsų kūnai ne tokie kaip regimų aplinkinių moterų. Nesaugumo ir atskirties jausmas randasi dar jaunystėje, o man jis vėl atgimė prasidėjus menopauzei – it kokia gėdinga knygos pabaiga. Nuo senų laikų menopauzė buvo laikoma tokiu gėdingu dalyku, kad moterys vengdavo ją įvardyti tiesiai šviesiai ir vadindavo įvairiausiais eufemizmais: pereiga, antruoju pavasariu, asmenine vasara ar kiaušidžių išėjimu į pensiją.
Dažniausiai tinkamai apie ją nemokyti gydytojai nusprendžia, kad jų pacientės yra tiesiog pervargusios, depresuoja arba kliedi. Tai ir yra vienas iš pagrindinių veiksnių, dėl kurių daugelis moterų menopauzės laikotarpiu patiria gėdą, – nes pasijunta it hipochondrikės arba nesulaukusios reikiamos paramos sulenda į save ir atsiskiria.
Man daug mėnesių skaudėjo petį, ranką galėdavau sukinėti tik ribotai. Tikėjausi, kad viskas praeis savaime, bet po visus metus trukusio nuolatinio skausmo, fizioterapijos ir pasikalbėjusi su tokią pačią bėdą turėjusiomis draugėmis kreipiausi į gydytoją. Jam paaiškinau, kad neišsimiegu ir kad viskas tęsiasi jau ilgą laiką.
Man buvo paskirtas magnetinio rezonanso tyrimas. Gavęs rezultatus gydytojas paklausė:
–Tai kad nesusižalojau,– atsakiau. – Skaudėti pradėjo prieš metus ir per tą laiką nė kiek nepagerėjo. Iš panašaus likimo draugių buvau girdėjusi, kad tai gali būti susiję su menopauze. Jos sakė, kad esama kažkokios vadinamosios „sustingusio peties ligos“ ir…
– Aišku. Tai bus adhezyvinis kapsulitas. Suleiskime kortizono ir pažiūrėkime, ar padės, – globėjiškai šypsodamasis tarė gydytojas. Jį tikriausiai pralinksmino tai, kad aš maniausi išmananti geriau už jį: Kas aš tokia, kad abejoju specialistu mediku?
Kreipiausi į kitą, jaunesnį gydytoją – ta pati istorija. Man paminėjus žodį „menopauzė“ jis ėmė nejaukiai šypsotis, tad iškart susigėdau ir aš. Nepuoselėjau vilčių, kad jis ar anas veikėjas daug žinos apie tą būklę, nes jie nebuvo menopauzės specialistai, bet ir nesitikėjau, kad manęs ims klausinėti it mažo vaiko: „Ar tikrai nesusižeidėte? Gal paskui paprasčiausiai pamiršote?“
Vis dėlto prie antrojo gydytojo (pagal amžių jis atrodė artimesnis mano vaikams nei man) pristojau ir primygtinai prašiau pasidomėti „menopauze“ ir „sustingusiu pečiu“.
– Kodėl negali būti ryšio? – sakiau. – Visame organizme pilna estrogenų receptorių. Dažniausiai peties ankštumo sindromas kamuoja 50–60 metų sulaukusias moteris. Keliolika mano draugių irgi.
Gydytojas man atsakė apie tokį ryšį negirdėjęs ir kad tai skamba kaip bobučių pasakos. Regis, jis mane laikė ta, kuo, sako, gydytojai kartais laiko besiskundžiančias moteris, – verkšlentoja ir tiek. (Teisybės dėlei turiu pasakyti, kad ta kortizono injekcija tikriausiai padėjo, nors po keturių mėnesių man atsigulus petį vėl imdavo bukai mausti.)
Patriarchatas apribojo gydytojų švietimą apie tai, kaip menopauzė paveikia visą kūną. Lyčių sveikatos skirtumai yra didžiuliai. Jei nenorime skendėti gėdoje, reikia kur kas didesnių pokyčių. Moterys turi padėti pakeisti tą naratyvą. Nekentėkite. Nemanykite, kad jei skauda, tai taip ir turi būti. Ieškokite pagalbos. Na ir kas, jei kokiam neišmanėliui gydytojui pasirodysite juokinga? Jiems mokate jūs. Jų darbas yra rimtai jus išklausyti, net jei ir mano, kad klystate.
Kita gėdijimo sritis yra seksas, ypač noras juo mėgautis. Būna, kad onkoterapijos į menopauzę pastūmėta moteris skundžiasi skausmingais lytiniais santykiais, o jai pareiškiama vos ne „džiaukis, kad esi gyva“. Įsivaizduojate? Tarsi moteriai turėtų būti gėda, kad nori mėgautis visaverčiu gyvenimu!
„Didžioji dauguma mano pacienčių yra krūties vėžiu sergančios moterys, kurias vargina ir po onkoterapijos pakitusi lytinė funkcija, – pasakoja dr. Stacy Lindau. – Jei krūties vėžiu sergančiai moteriai dar neprasidėjo menopauzė, gydant vėžį, neatsižvelgiant į jos amžių, chemoterapija greičiausiai ją sukels. Menopauzė neretai prasideda daug staigiau, o simptomai būna gana ekstremalūs. Moterys neretai jaučia, kad tiek išoriškai vulva, tiek viduje makštis būna labai sausos ir sudirgusios. Varputė tampa nejautri, o antihormonine terapija gydomų moterų klitoris net atrofuojasi arba jos nebejaučia jo.
Įsivaizduokite, jei vidutinio amžiaus vyrus gydytume vaistais, dėl kurių jų varpa sumažėtų arba neatpažįstamai pasikeistų. Gydytojams apie tai užsiminus vyrai to vaisto niekada nevartotų. O moterų atveju tų vaistų poveikis klitorio dydžiui, apimčiai ar jautrumui stebėtas taip menkai, kad net nėra mokslinių duomenų, kuriais būtų galima remtis konsultuojant moteris. Aš pati jau virš 15 metų konsultuoju krūties vėžiu sergančias moteris, vartojančias aromatazės inhibitorius, ir iš savo klinikinės praktikos turiu gerų empirinių įrodymų apie tai, kas vyksta.“
Akimirką stabtelėkime ir atkreipkime dėmesį į tai, kad daugeliui nuo vėžio gydomų moterų prasideda ankstyva menopauzė ir tenka kovoti su lytinės sveikatos problemomis. Ir tai darant dar gali tekti klausytis aiškinimų: „Džiaukis, kad esi gyva!“
Panašiai ir daugybei gimdymo traumą patyrusių moterų pareiškiama, kad turi džiaugtis, jog kūdikis sveikas. Po cezario pjūvio operacijos verkiau, nes man nepavyko pagimdyti natūraliai, o per visą pilvą tįso didžiausias randas. Buvau taip pasiryžusi antrą kartą gimdyti natūraliai, kad būdama 36 savaites nėščia atleidau savo akušerę, kai ši pasakė kalbomis apie VBAC (natūralus gimdymas po buvusios cezario pjūvio operacijos) mane tik raminusi. Su naująja gydytoja patyriau dar vieną traumuojantį gimdymą, dėl kurios mano kūdikis turėjo tris dienas gulėti Naujagimių intensyviosios terapijos skyriuje, o aš graužiausi, kad visa tai per mane.
Laimei, visose gyvenimo situacijose ėmiau daug mažiau imti į galvą, ką galvoja kiti. Gal todėl, kad pagaliau supratau, jog gėdytis sekina, o aš atliekamos energijos neturiu. Kalbėdavausi su draugais ir su savo supratinguoju Billy, o paskui pradėjau ir viešai kalbėti apie savo patirtį – dėl to ėmiau mažiau gėdytis ir susidūrusi su savo menopauzinio kūno realijomis sugebėdavau tik truktelėti pečiais ir tiek.
Tai supratau vieną gražią dieną vaistinėje. Atėjau įsigyti hormoninių preparatų, gydytojo paskirtų vaistų nuo šlapimo takų infekcijos ir nereceptinio kremo nuo grybelinės infekcijos. Išduodamas prekes vaistininkas pradėjo viską skelbti per garsiakalbį: „Kainos patikrinimas: ketvirtasis takas, makšties priežiūros skyrius…“
Vajėzau, vėl pasijutau kaip paauglystėje pirkdama tamponus. Vaistininkai garsiai aptarinėjo mano perkamą Vagisil, o už manęs jau išsirikiavo eilė.
Apsisukusi išeiti išvydau vieną tėtį iš savo vaiko mokyklos. Pastebėjau jį sekundėlę anksčiau nei jis mane, todėl nusigręžiau, tikėdamasi, kad jis supras užuominą ir paliks mane ramybėje dėl to, ką apie mano vargšę makštį jau žinojo visa parduotuvė.
– Naomi, malonu jus matyti! Kaip sekasi? – paklausė jis.
Baik, Tedai! Po to, kas įvyko, jau kaip ir turėtum žinoti, kaip man sekasi.
Bet ką gi. Jei jis nieko neišmano apie vidutinio amžiaus moterų kūnus, reikia paaiškinti.
– Ačiū, Tedai, gerai, – atsakiau. – O pradėjus vartoti šiuos vaistus seksis dar geriau. Ir man malonu jus matyti.
Ką iš tikrųjų mums turėtų pasakyti apie gėdą
Mes lyginamės su kitomis moterimis, o tai ne į naudą niekam. Vienas iš menopauzės privalumų yra tas, kad moterys neretai baigia taip lygintis; o jei sugebėtume atvirai kalbėti apie savo sudėtingus išgyvenimus, galėtume liautis dar anksčiau.
Visos kartkartėmis patiriame problemų su savo kūnu; tai nereiškia, kad dėl to tampame niekam tikusios ar kad gėda kreiptis pagalbos.
Vidutinio amžiaus moterys dažnai jaučiasi nematomos. Tai visiškai logiška visuomenėje, kurioje moters vertė taip glaudžiai siejama su siaura grožio, seksualumo ir reprodukcijos samprata.
Daug kur galime pasitikėti savimi ir išmokti pakovoti už savo sveikatą.
Slapukavimas vargina. „Prisipažinusi“, kad jums jau prasidėjo menopauzė, galite padėti atsikratyti jaučiamos gėdos kitoms.