Dalinamės Santaros Neurochirurgijos skyriuje gydomo vaiko mamos laišku/pozicija (moteris nusprendė neatskleisti tapatybės, bijodama pakenkti vaiko, kuris dar gydomas įstaigoje, priežiūrai):
Kodėl isterikuoja tos mamos?
Apie vaikų neurochirurgijos krizę Santarose
Iš pagrindinės sostinės ligoninės pasitraukus absoliučiai daugumai vaikų neurochirurgų, vis dar girdime tuos pačius raminimus: „veltui jaudinatės, viskas sutvarkyta, specialistai dirba, paslauga teikiama kaip ir anksčiau“. Kai kurie net leidžia sau užsiminti, kad mamos tiesiog kuria problemas ir perdeda. Aš esu viena iš tų „isterikuojančių“ mamų. Ir pabandysiu labai ramiai paaiškinti, kodėl mes nenurimome, nors ligoninės vadovybė ir ministerija tikina, kad „viskas gerai“.
- Faktas numeris vienas: sistema pasikeitė iš esmės
Prieš krizę Santarose dirbo 15 neurochirurgų. Per labai trumpą laiką išėjo 6, iš jų 3 buvo būtent tie gydytojai, kurie atlikdavo absoliučią daugumą vaikų operacijų ir konsultacijų – būtent jiems metai iš metų patikėdavome savo vaikus.
Dabar liko 9, daugiausia suaugusiųjų neurochirurgai. Oficialiai visuomenei kartojama: „niekas nepasikeitė, paslauga teikiama taip pat, kaip anksčiau“.
Atleiskite, bet kai per kelis mėnesius netenkama beveik 40 proc. skyriaus gydytojų ir kartu išeina pagrindiniai vaikų specialistai – tai esminis pokytis. Su šitaip sumažėjusia komanda fiziškai neįmanoma išlaikyti tos pačios operacijų apimties, tokio pat budėjimų grafiko, tokio pat pasirengimo skubiems ir planiniams atvejams, tokios pat ilgalaikės priežiūros.
Su šitaip sumažėjusia komanda fiziškai neįmanoma išlaikyti tos pačios operacijų apimties
Jei anksčiau reikėjo 15 gydytojų užtikrinti paslaugų kokybei ir saugumui, dabar tas saugumo lygis objektyviai pasikeitė. Jei teigiama, kad devynių specialistų visada pakako, tuomet tenka pripažinti, kad skyrius metų metus buvo perteklinis ir ligoninė švaistė viešuosius pinigus.
2. Vaikai nėra maži suaugusieji
Dažnas argumentas, kurį girdime iš Santarų vadovybės yra kad suaugusiųjų neurochirurgai gali kokybiškai operuoti mažuosius pacientus. Tarptautinės gairės sako ką kita. Išsami mokslinė literatūra ir fiziologijos vadovėliai labai aiškiai pabrėžia, jog vaikai nėra maži suaugusieji.
Iš neurochirurginės perspektyvos, skiriasi jų kaukolės kaulai, smegenų kraujotaka, ir netgi tipinės ligos (įgimti apsigimimai, hidrocefalija, ankstyvi smegenų navikai, kai kurios epilepsijos formos). Todėl ir chirurginė, ir anesteziologinė taktika turi būti kitokia. Suaugusiųjų neurochirurgas, kartą per kelis mėnesius operuojantis vaiką, niekada neprilygs gydytojui, kuris didžiąją laiko dalį skiria vaikams.
3. Kokie yra europiniai standartai?
Mums dažnai pakišamas „mažos šalies“ argumentas: neva Lietuva yra per maža turėti vaikų neurochirurgus. Tačiau čia kalbame ne apie tai, kiek jų turėti, o ar apskritai pripažįstame, kad tokia sritis egzistuoja ir turi savo standartus.
Europos vaikų onkologų draugijos (SIOP Europe) smegenų navikų gydymo ataskaita, paremta 388 neurochirurgų iš 44 šalių apklausa, nurodo, kad „šiek tiek daugiau nei du trečdaliai respondentų“ 76–100 % savo praktikos skiria būtent vaikų neurochirurgijai.
Tai reiškia, kad daugelyje Europos centrų vaikus operuoja beveik vien su vaikais dirbantys neurochirurgai. Toje pačioje ataskaitoje apžvelgiami dideli tyrimai. 4 712 vaikų smegenų navikų operacijų analizė parodė, kad mirtingumas mažesnis didesnės apimties centruose. Kitoje, 732 vaikų studijoje, specializuoti vaikų neurochirurgai dažniau pasiekė pilną naviko pašalinimą ir turėjo mažiau neurologinių komplikacijų nei bendros specializacijos neurochirurgai.
Tai nėra isteriškos mamos nuomonė. Tai – duomenys.
Daugelio Europos valstybių, pavyzdžiui, Airijos, JK ar Ispanijos, nacionalinės gairės dėl vaikų neurochirurgijos aiškiai kalba apie būtinybę steigti specializuotus vaikų centrus, kuriuose 24/7 turi būti prieinamos vaikų neurochirurgo paslaugos.
Mums dabar bandoma paaiškinti, kad Lietuva yra tokia ypatinga, jog gali apsieiti praktiškai be vaikų neurochirurgų. Ir tai dar vadinama „Europiniais standartais“.
4. Maža šalis nereiškia – šalis be atsakomybės
Taip, Lietuva nedidelė. Bet mes esame ES valstybė, ne nuo pasaulio atskirtas kampelis. Jei manome, kad esame per maži turėti bent keletą vaikų neurochirurgų, tai sąžiningas sprendimas būtų: atvirai pripažinti, kad dabar pacientai bus sistemingai siunčiami į kitus centrus (Lietuvoje ar užsienyje), o ne vaidinti, kad „paslauga nepasikeitė“, tik dabar vaikus operuos daugiausia suaugusiųjų chirurgai. Š
iuo metu daroma priešingai: pirma, dėl nepakeliamų darbo sąlygų išeina vaikų neurochirurgai, tada administracija pareiškia, kad iš tikrųjų jų ir nereikėjo, ir tėvams liepia nusiraminti.
5. Gydymo tęstinumas: vaikai prarado savo gydytojus
Dešimtys vaikų jau išgyvenusių operacijas, chemoterapijas, kontrolinius MRT buvo prižiūrimi tų gydytojų, kurie išėjo. Pastarieji žinojo vaikų ligos istorijas, komplikacijas, pažinojo šeimas ir lydėjo jas itin sunkiomis akimirkomis. Dabar tas ryšys nutrūko. Šių vaikų sveikatos istorijos atsidurs visai nepažįstamų žmonių rankose. Čia kalbama ne tik apie emocinį prisirišimą prie savo gydytojo.
Tai yra tiesioginė rizika, kad komplikacijos bus pastebėtos vėliau ir kad sprendimai bus priimami remiantis popieriais, o ne ilgalaikiu klinikiniu vaizdu. Kai kas mus ramina, kad visi čia profesionalai, ir sistema vaikais tikrai pasirūpins. Bet juk sistema – tai konkretūs žmonės su konkrečia patirtimi ir konkrečiomis darbo valandomis. Kai dauguma jų dingsta, sakyti, kad „niekas nepasikeitė“, yra tiesiog nesąžininga.
6. Kodėl mes „isterikuojame“
Mes, mamos ir tėčiai, neturėtume skaityti neurochirurgijos tyrimų ir Europos standartų. Mes neturėtume sekti, kiek skyriuje dar liko gydytojų ir kurie jų turi vaikų neurochirurgijos patirties, o kurie – ne. Idealiame pasaulyje mes turėtume tiesiog būti tėvais, slaugyti savo sergančius vaikus ir pasitikėti sistema.
Bet kai iš skyriaus išeina didžioji dalis vaikų neurochirurgų, vadovybė mums sako, kad „niekas nepasikeitė“ ir dar paaiškina, kad „Lietuva per maža vaikų neurochirurgams“, mums lieka dvi galimybės. Arba patogiai apsimesti, kad nematome problemos, arba „isterikuoti“. O tiksliau garsiai klausti: ar ligoninė dar atitinka bent minimalų europinį vaikų gydymo modelį?
Jei tai vadinama „isterija“, tuomet taip, aš esu viena iš tų „isteriškų“ mamų. Nes tylėti, kai tau ramiai aiškina, kad nuo šiol be vaikų neurochirurgų bus dar geriau, man atrodo gerokai pavojingiau nei kalbėti.
Mūsų vaikams reikia pagalbos ne po dešimties metų, o dabar.
Šiuo metu realus tikslas yra paprastas: (1) kad į šią ligoninę grįžtų patyrę vaikų neurochirurgai, (2) ir kad būtų padaryti tokie sistemos pokyčiai, kurie jiems leis dirbti saugiai ir oriai. Be rimtų pokyčių jie tiesiog negrįš, o naujų tokio lygio specialistų Lietuva greitai neišsiaugins.
Ponia Ministrė, nuolat kartoja, kad tai „institucinė, o ne sisteminė“ problema. Jei tai iš tiesų institucinė problema, tada turi atsirasti ir institucinė atsakomybė. Klausimas labai paprastas: ar ne laikas realiai pareikalauti atsakomybės iš tų, kurie šioje ligoninėje priiminėjo sprendimus ir leido susidaryti tokiai kritinei situacijai, kad vaikų neurochirurgijos komanda buvo priversta išeiti iš mylimos ligoninės, kuriai jie buvo atidavę dešimtmečius savo gyvenimo? Humaniškos, demokratinės valstybės pareiga – suteikti galimybę vaikų neurochirurgams grįžti į savo pareigas, išgirsti jų keliamas sąlygas ir ištaisyti padarytas klaidas. Kitaip tariant, išreikšti empatiją mažiems kenčiantiems vaikams.
Santariškių klinika yra pavaldi Ministerijai. Šiandien mažųjų mūsų piliečių likimas yra jos rankose.