Platinamoje žinutėje tvirtinama:
„Reikia suprasti, kad rusų genocidas Baltijos šalyse prasidėjo ne 2022-aisiais, o 1991-aisiais.
Net Ukrainoje rusų genocidas prasidėjo vėliau. Jį įtvirtino Leonidas Kučma savo kūriniu „Ukraina – ne Rusija“, – tvirtinama įraše.
Jame minimos ir Baltijos šalys:
„Latvijai būdingas labiau klastingas genocido kūrimas – tarsi geležinis smauglys apvynioja ir vis stipriau bei stipriau spaudžia rusišką gerklę“. (…) Lietuva, Latvija ir Estija bet kokiu atveju būtų sukūrusios koncentracijos stovyklą rusams, nepriklausomai nuo „Rusų pavasario“ įvykių 2014-aisiais ar 2022-aisiais“, – aiškinama melagienoje.
Taip pat užsimenama, esą Latvijos Ogrės miesto vadovui:
„Meras Egilis Helmanis, kuris išklojo vietinio muziejaus įėjimą raudonarmiečių antkapinėmis plokštėmis, yra nusikaltėliai nusikaltime be senaties termino, kuris šiame nuostabiame Vakarų pasaulyje kol kas laikomas genocidu“, – teigiama „Facebook“ įraše.
Iškraipo sąvoką
1948 m. gruodžio 9 d. priimtoje Jungtinių Tautų konvencijoje dėl kelio užkirtimo genocido nusikaltimui ir baudimo už jį, genocidas apibrėžiamas taip:
„Konvencijoje genocidu laikoma toliau išvardyta veika, kuria siekiama visiškai ar iš dalies sunaikinti kokią nors nacionalinę, etninę, rasinę ar religinę grupę, būtent:
a) tos grupės narių žudymas;
b) rimtų fizinių ar psichikos sužalojimų darymas tos grupės nariams;
c) tyčinis sudarymas tai grupei tokių gyvenimo sąlygų, kuriomis apgalvotai siekiama fiziškai sunaikinti ją visą ar jos dalį;
d) priemonių, kuriomis siekiama riboti tai grupei priklausančių žmonių gimstamumą, panaudojimas;
e) prievartinis vienos tokios grupės vaikų perdavimas kitai.
Lukas Balandis / BNS nuotr./Antakalnio kapinėse renkasi švenčiantieji Pergalės dieną
Etninė diskriminacija draudžiama
Latvija, Lietuva ir Estija yra ratifikavusios Tarptautinę konvenciją dėl visų formų rasinės diskriminacijos panaikinimo, kurios 4 straipsnyje numatyti šie įsipareigojimai:
„Valstybės dalyvės smerkia visokią propagandą ir visas organizacijas, kurios remiasi vienos rasės ar tam tikros odos spalvos ar tautybės žmonių grupės pranašumo idėjomis ar teritorijomis arba bando pateisinti ar skatinti rasinę neapykantą ir diskriminaciją, nesvarbu, kokios formos jos būtų; jos įsipareigoja imtis neatidėliotinų ir veiksmingų priemonių prieš bet kokį tokios diskriminacijos kurstymą ar diskriminacinius veiksmus ir, atsižvelgdamos į Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos principus ir į šios Konvencijos 5 straipsnyje aiškiai išdėstytas teises, inter alia:
a) skelbia įstatymu baudžiamu nusikaltimu idėjų, pagrįstų rasiniu pranašumu ar neapykanta, platinimą, visokį rasinės diskriminacijos kurstymą, taip pat visus smurto veiksmus ar tokių veiksmų kurstymą prieš kokią nors rasę ar kitos odos spalvos ar tautybės asmenų grupę, taip pat bet kokį rasistinės veiklos rėmimą, įskaitant jos finansavimą;
b) skelbia neteisėtomis ir draudžia organizacijas, taip pat organizuotą ir kitokią propagandinę veiklą, skatinančią ir kurstančią rasinę diskriminaciją, ir laiko dalyvavimą tokiose organizacijose ar tokioje veikloje įstatymu baudžiamu nusikaltimu;
c) neleidžia nacionaliniams ar vietiniams valstybiniams organams ar valstybinėms įstaigoms skatinti ar kurstyti rasinę diskriminaciją“.
Akivaizdu, kad prisijungimas prie šios konvencijos kartu su kitomis Latvijos, Lietuvos ir Estijos teisės aktų normomis rodo, kad šiose šalyse oficialiai draudžiama bet kokia diskriminacija etniniu ir rasiniu pagrindu.
Kučma genocido nepradėjo
Buvusio Ukrainos prezidento Leonido Kučmos knygą „Ukraina nėra Rusija“ laikyti genocidinės ideologijos ar propagandos pavyzdžiu nėra jokio pagrindo.
Priešingai – joje galima rasti minčių, kurias šiandien kai kurie ekspertai galėtų interpretuoti kaip prorusiškas ar net prokremliškas. Tai ypač akivaizdu vertinant jo požiūrį į sovietmetį.
L.Kučma rašo:
„Nesakykite, kad ginu ar teisinu Rusiją. Tai, apie ką kalbu, Rusijai mažai svarbu, tačiau mums patiems – labai reikšminga. Mes gyvenome gana neįprastoje valstybėje, vadinamoje SSRS. Šiandien, kai šios valstybės nebėra ir ji tapo istorijos objektu, neverta, vien publicistinio efekto vardan, priskirti jai išgalvotų nuodėmių, kai tikrų jos sąžinėje ir taip netrūksta“.
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Kadenciją baigęs Ukrainos prezidentas Leonidas Kučma
Kontraversiški skamba ir jo mintys apie trėmimus:
„Abejotina, kad 50-milijoninė Ukraina galėjo būti tokia akla ar užhipnotizuota, jog nesuvoktų savo tariamo kolonijinio statuso, kurį esą įžvelgė tik keli publicistai. Mano, kaip patrioto, jausmai maištauja prieš tokią žeminančią prielaidą. Taip, Maskva pokariu išsivežė daugybę talentų, kurie būtų pravertę pačiai Ukrainai.
Viena iš nepriklausomybės paskatų – jei kam jų dar reikia – buvo siekis pakeisti šią situaciją. Tačiau net ir talentų nutekėjimo negaliu, ranką prie širdies pridėjęs, vadinti kolonijinės padėties ženklu. Maskva buvo SSRS sostinė, o sostinės visada traukė ir trauks ambicingus žmones“.
Taigi, L.Kučmos knygoje nėra nei raginimų smurtauti prieš rusus, nei priešpriešos Rusijai kurstymo. Priešingai – sovietinis laikotarpis pristatomas nuosaikiai, netgi iš dalies apologetiškai. Pats L.Kučma aiškiai neigia, kad Ukraina SSRS sudėtyje buvo kolonija.
Wikimedia Commons / Public Domain nuotr./Nuo bado miręs žmogus ir jį apeinantys praeiviai Charkive, 1932 m.
Iškraipytas kontekstas ir kaltinimai Latvijai
2022 metais Latvijos miesto Ogrės valdžia tapo propagandininkų taikiniu. Buvo teigiama, esą muziejaus įėjimas esą buvo „išklotas“ rusų karių antkapinėmis plokštėmis.
Ši situacija buvo susijusi su savivaldybės sprendimu demontuoti penkis paminklus ir atminimo ženklus, kurių dauguma buvo skirti sovietinio ir okupacinio režimo veikėjams bei Sovietų armijos kariams.
Ogrės savivaldybė oficialiame pranešime žiniasklaidai tuomet pabrėžė, kad šie paminklai nebuvo pastatyti kapavietėse, o jų demontavimas susijęs su komunistinio ir okupacinio režimo simbolių šalinimu. Savivaldybė taip pat akcentavo, kad gerbia kapaviečių ir ten palaidotų asmenų atminimą.
Skelbiama, kad Ogrės miesto taryba sprendimą dėl penkių sovietinių paminklų demontavimo priėmė siekdama atmesti simbolius, liudijančius apie okupacinį ir represinį režimą, kuris prieštarauja Latvijos suverenitetui.
Tai yra dalis platesnės Latvijos praktikos, kai daugelyje šalies savivaldybių įgyvendinamas sovietinių ir nacistinių režimų glorifikavimo objekto panaikinimas, laikantis Latvijos Konstitucijos ir naujų teisės aktų. Toks jų pašalinimas nevykdomas kapinėse, kur pagerbiamos žuvusių karių ir asmenų palaidojimo vietos.
Taigi, Ogrės valdžia demontavo sovietinius paminklus, kurie nebuvo kapinėse, o kaltinimai apie antkapinių plokščių naudojimą muziejaus įėjimui yra susiję su dezinformacija, kurią oficialiai paneigė savivaldybė.
Šių veiksmų kontekste Ogrės savivaldybės veiksmai vadinami demontavimu, ne kapaviečių išniekinimu, ir yra teisėtai pagrįsti siekiu atkurti valstybės istorinę tiesą bei nacionalinį identitetą po okupacijos laikotarpio.
Beveik visi nagrinėjamame „Facebook“ įraše pateikiami teiginiai bei „faktai“ neatitinka realybės, o kai kuriais atvejais – kaip L.Kučmos veiklos interpretacijoje – netgi prieštarauja tikriems duomenims.
Viskas rodo, kad šiuo atveju pasitelkiama gerai žinoma Rusijos dezinformacijos taktika: išgalvotas naratyvas pirmiausia paskelbiamas kelių veikėjų be aiškių nuorodų ir įrodymų, o vėliau, pasitelkus nuorodas į „socialinių tinklų medžiagą“, nuosekliai perkeliamas į žiniasklaidą ir taip legitimizuojamas.
AFP/ „Scanpix“/Vladimiras Putinas
15min verdiktas: Melas. Skleidžiama informacija yra melaginga, faktiniai duomenys iškraipyti, o pateikti kaltinimai — nepagrįsti.
Publikacija parengta 15min bendradarbiaujant su „Meta“, kuria siekiama stabdyti klaidinančių naujienų plitimą socialiniame tinkle. Daugiau apie programą ir jos taisykles – čia.