Vietiniai šį Užkarpatės administracinį centrą ne veltui tituluoja vienu saugiausių Ukrainos miestų – per beveik ketverius metus, kai Rusija 2022 m. vasario 24 d. pradėjo savo plataus masto invaziją, miestas nebuvo nė karto apšaudytas. Vis dėlto, daug kas čia išduoda, kad Ukrainoje nuo karo nepasislėpsi niekur.
Palaidojo savo draugus
„Tai pats tiesmukiausias atsakymas į klausimą, ar Užhorodas jaučia karą, – sako Viktoras Opalenykas, mano gidas mieste, kai prieiname kapines. Nedidelėse, bet akivaizdžiai nesenose Užhorodo kapinėse – dešimtys, o gal ir daugiau nei šimtas plevėsuojančių Ukrainos vėliavų.
„Tai – mano kolega. Jis organizuodavo įvairias keliones ir žygius po kalnus“, – rodo Viktoras į kapą su kryžiumi, ant kurio – jauno besišypsančio barzdoto vyro nuotrauka.
„Čia tikrai daug jaunų žmonių. Daug žmonių, kurie turėjo gyventi žymiai ilgiau, bet Rusija atėmė iš jų gyvenimus ir svajones, – sako Viktoras. – Neskaičiuosime vėliavų, bet matome, kad čia – daug gražių besišypsančių veidų. Daug mano draugų, daug žmonių, su kuriais dirbau. Todėl kai žmonės klausia, ar Užhorodas jaučia karą… Taip, jaučiame“.
Viktoras sulėtina žingsnį prie kito kapo: „Šis vaikinas, Tarasas, buvo artimas mano kolega – taip pat gidas, profesionalus istorikas. Kai 2014 m. prasidėjo karas, jis įstojo į kariuomenę, vėliau grįžo, o 2022-aisiais prasidėjus plataus masto invazijai vėl sugrįžo į frontą“.
Tolėliau – dar vienas jaunas veidas. „Su juo gyvenome tame pačiame daugiabutyje, – sako Viktoras. – Kiekvienas iš šių žmonių buvo šeimos narys, turėjo svajonių, minčių. Sakyti, kad Užhorodas iškrenta iš Ukrainos konteksto – bjauru. Todėl visada savo svečiams ir turistams pabrėžiu, kad visa Ukraina išgyvena vienodai gilią tragediją ir liūdesį“.
Vos atvykus į Užhorodą, mane nustebino iš bažnyčios 9 val. ryto skambantis Ukrainos himnas. Vėliau Viktoras paaiškino, kad taip kasdien pagerbiami žuvę Ukrainos kariai, po to seka tylos minutė. Mieste gausu atminimo vietų šalies gynėjams – prie įvairių miesto pastatų ar aikštėse kabo nuo pat 2014 m. žuvusiųjų nuotraukos, greta – gėlės ir žvakutės.
Elektra dingsta ne tik pagal grafiką
Į Užhorodą atvykau susipažinti su Užkarpatės žurnalistais. Kol vaišindamiesi kava ir sumuštiniais bendraujame nedideliame kameriniame renginyje vietinėje meno galerijoje, dar kartą užsimirštu, kad šalis kariauja. Ir tuomet su vos girdimu pokštelėjimu netikėtai dingsta elektra. Krūpteli ir patys ukrainiečiai, bet nepasimeta – renginys tęsiasi, tiesiog pranešėjai turi kalbėti garsiau, nes neveikia mikrofonai. Netrukus šviesa įsižiebia vėl.
Ir nors šįkart elektra dingo netikėtai, ukrainiečiai jau įprato kasdien praleisti bent kelias valandas be jos, patikina Viktoras. Kadangi Rusijos režimas atakuoja būtent energetikos objektus, Ukrainoje elektra tiekiama su pertrūkiais, tačiau dažniausiai gyventojai žino, kada liks be šviesos.
Po renginio su Viktoru vaikščiojame nulytomis Užhorodo gatvėmis ir prie daugelio parduotuvių mudu lydi nepertraukiamas ūžimas. Tai – elektros generatoriai, užtikrinantys, kad įvairios prekybos vietos turėtų elektrą, jei jos tiekimas netikėtai nutrūktų.
„Elektros dingimas vos prieš dvi savaites nebuvo reguliarus įvykis. Aišku, turėdavome etapų, kai per aktyvius apšaudymus netekdavome elektros, kadangi vis tiek priklausome nuo bendro Ukrainos elektros tinklo.
Bet dabar dažnai liekame be elektros. Aišku, nieko panašaus į pirmuosius metus, kai savo šunį vedžiodavau visiškoje tamsoje. Ir ištisas savaites neturėjom žalio supratimo, kaip mums priprasti prie tokio gyvenimo, bet pripratome“, – pasakoja Viktoras.
Kol yra Rusija, saugumo nėra
Ir išties, penktadienio popietę miestas atrodo gyvybingas, nors oras labai niaurus. Naiviai paklausiu Viktoro, ar žmonės čia tiesiog gyvena įprastą gyvenimą – eina į mokyklas ir darbus.
„Taip, žmogaus protas prisitaiko. Mes vis dar žmonės – dirbame, mylime, skiriamės, – patvirtina vyras. – Šis miestas – puiki užuovėja atsigauti psichologiškai ir fiziškai. Čia atsikrausto žmonės iš visos šalies, kuria šeimas, leidžia į mokyklas savo vaikus, eina į universitetus“.
„Čia, Užhorode, man pavyko išsaugoti sveiką protą, nes nesu matęs tiesioginio apšaudymo. Ačiū Dievui, gyvi mano mylimieji, esu ramus, kad mano vaikas saugus grįš iš mokyklos, kol suknista Rusijos valdžia nenusprendė, kad jo darželis ar mokykla yra strateginės svarbos objektas“, – tęsia mano gidas.
Viktoras atvirauja, kad mieste jaučiasi taip saugiai, kad mobiliąją programėlę, įspėjančią apie oro pavojų, ištrynė praėjus pusmečiui po plataus masto invazijos pradžios.
„Užhorodas – vienas saugiausių Ukrainos miestų. Kartais jauti normalaus gyvenimo iliuziją ir tai – didžiulė dovana žmonėms, kurie čia atvyksta pakrikę po karo. Anksčiau giedrame danguje matydavome baltus lėktuvų paliekamus pėdsakus. Iš karo zonų atvykę žmonės iš siaubo puldavo į ašaras, pirmą kartą po ilgo laiko pamatę civilinius lėktuvus, nes jiems tai – pavojaus ženklas, reiškia, kad rusai puola. O mums? Mes sakydavom, velniava, kažkas skrenda į Maljorką“, – juokiasi gidas.
Ir nors Užhorodas per beveik ketverius karo metus išvengė apšaudymo, Viktoras priduria, kad Rusijos režimas naudojasi tuo, jog ukrainiečiai pripranta prie nuolatinės įtampos. Štai kiek daugiau nei prieš mėnesį Rusijos pajėgos apšaudė Užkarpatės srities Mukačevo miestą.
„Žmonės mano, kad mūsų neapšaudys, nes mes prie pat Europos Sąjungos sienos, kad rusams neužteks tam įžūlumo. Užteks ir įžūlumo, ir priemonių. Todėl, kol Rusija ir jos režimas egzistuoja, nėra tokio dalyko, kaip saugumas“, – neabejoja Viktoras.
Išaugo beveik dvigubai
Užhorodo senamiestis ne veltui primena Vakarų Europą. Miesto architektūroje susipina Čekijos ir Vengrijos įtaka. Kai paklausiu Viktoro, kiek kainuotų nusipirkti čia butą – net ne senamiestyje, o bet kur mieste, – jis energingai mosteldamas rankomis sako, kad būstų kainos – iki dangaus, ir priduria: „Tokia saugumo kaina“.
„Diena po dienos Užhorodo apylinkėse atsiranda vis daugiau naujų gyvenamųjų namų. Daug žmonių atvyko čia gyventi, todėl jiems reikia stogo virš galvos. Ir dabar Užhorodas laikomas vienu iš penkių brangiausių Ukrainos miestų, kalbant apie nekilnojamąjį turtą. Tai – mažiausia regioninė sostinė, bet viena brangiausių“, – pasakoja mano gidas.
Nuo 2022 m. vasario 24 d. Užhorodas išsiplėtė beveik dvigubai – vietoj 120 tūkst. gyventojų dabar mieste glaudžiasi jau 200 tūkst.
„Ir tai jausti, ypač, jei vairuoji – kamščiai, trūksta vietų pastatyti mašiną, tapo sudėtinga. Aišku, pajutome ir didelį progresą, tačiau labai gaila, kokia kaina visa tai įvyko, – priduria Viktoras. – Žmonija dar nesukūrė žodžio, kuris tiktų apibūdinti Rusiją. Net pikčiausias žodis neperteiktų tos šalies ir jos žmonių apibūdinimo“.
Miesto centre prieiname didoką pastatą, išsiskiriantį modernesniu fasadu nei aplinkiniai statiniai.
„Turbūt sunku patikėti, bet šis didelis pastas – prekybos centras – buvo atidarytas tik antraisiais plataus masto invazijos metais. Turbūt jums kyla klausimas, kaip regiono sostinė galėjo gyventi be prekybos centro. Mums to absoliučiai netrūko, nes Slovakija – už 3 km, Vengrija – už 30 km“.
Tuomet Viktoras detaliai nupasakoja, kaip iki karo jo šeima šeštadieniais mašina leisdavosi apsipirkti ir papramogauti baseine ar zoologijos sode į Vengriją arba Slovakiją, nes Užhorodui tiesiog neapsimokėjo turėti prekybos centrą.
Vis dėlto gidas priduria, kad dalis ryčiau gyvenančių ukrainiečių jaučia pagiežą Vakarų Ukrainos gyventojams, kad karas jų kasdienybėje nepasireiškia taip akivaizdžiai kaip kitur šalyje.
„Kartais įsižeidžiame ir sakome, negi norite, kad ir mums reikėtų gyventi slepiantis, ar tai padarytų jus laimingus? Tai posovietinis mąstymas, kad visiems turi būti vienodai blogai, tai šlykštus mąstymo būdas.
Mes nesame kalti [kad mūsų neapšaudo]. Ir pas mus gyvena našlės, našlaičiai, mūsų vyrus taip pat mobilizuoja, mes lygiai taip pat išgyvename tragediją, kaip ir kiti regionai. Vien dėl to, kad mūsų neapšaudo, nereiškia, kad nežinome, jog vyksta karas“, – sako Viktoras.