Scholastika Kavaliauskienė Alytuje gyvena nuo 1969 m. Kaip pati sako, yra „ščyra dzūkė“. Druskininkų meno įmonės Alytaus filiale teko dirbti įvairius darbus – nuo juvelyrės montuotojos iki gaminių kontrolierės. Darbavosi ir Medvilnės kombinate. Nuo 2000-ųjų ji yra Alytaus apskrities literatų klubo „Tėkmė“ narė.
– Scholastika – retas vardas. Ar esate teiravusis savo tėvų, kodėl būtent toks? Kokią istoriją jie pasakojo?
– Šeimoje augome keturi vaikai, broliai: Juozas ir Vincas, sesuo Stasė ir aš – Scholastika. Be abejo, klausinėjau, kodėl tokį vardą parinko paprasti valstiečiai, ir mama visada su malonumu pasakodavo. Mano tėvai bendravo ar draugavo su Birštone dirbusia gydytoja, kurios vardas buvo Scholastika. O juk būna taip, kai žmogus labai patinka, tai ir jo vardas atrodo labai gražus.
Mama dėl to vardo ėjo pasitarti su Butrimonių parapijos klebonu, kuris apsidžiaugė tokiu senoviniu krikščionišku vardu, o kai papasakojo apie šv. Scholastiką, tėvams, matyt, abejonių neliko. Taip aš ir tapau Scholastika.
– Ar prisimenate, kaip pirmą kartą suvokėte, kad Jūsų vardas yra kitoks nei daugumos aplinkinių?
– Kad vardas kitoks negu daugumos, pajutau tik tada, kai reikėjo pasidaryti pasą, nes visi darbuotojai stebėjosi ir po kelis kartus tikrinosi, ar teisingai užrašė. Taip yra iki šiolei, kur bereikėtų ką nors pildyti dokumentuose ar registruotis…
Turbūt nebuvo atvejo, kad mano vardas būtų užrašytas iš karto. Visada reikėjo kartoti, sakyti paraidžiui, o kartais paprašydavo ir užrašyti ant popieriuko. Vietoje raidės ch rašydavo h, o kartais ir raidę k. Turiu ir diplomų iš literatūrinių konkursų su neteisingai užrašytu vardu.
– Ką Jums pačiai reiškia šis vardas?
– Be abejo, džiaugiuosi savo vardu, nes daug kur nereikia pavardės – užtenka Scholastikos. Ne kartą esu girdėjusi: „Aš Jus prisimenu, Jūs Scholastika.“
Jis tikrai mane lydi. O gal yra kažkaip kitaip, kas žino… Kaip žmogus nejaučia savo odos, taip, manau, nejaučia ir vardo. Jis tiesiog yra, jis yra mano ir jis gyvena su manimi, nešioti man jo nereikia.
– Ar kada nors norėjote turėti kitokį vardą nei Scholastika?
– Jaunystėje buvo mintis pasikeisti vardą. Ir visada žinojau, kad to nedarysiu, nes tai buvo tėvų išrinktas vardas ir juos įžeisti buvo nevalia. O norėjosi kažko lietuviško. Vaikystėje, jaunystėje mane visi vadino mažybine versija – Schole. Be to, gal buvo užėjusi tokių keistesnių vardų mada, ir man neatrodė, kad mano vardas keistesnis.
Mokykloje buvo Vaitiekus, Kristijonas, Mikalina, Apolonija ir Scholastika. Mikaliną visi vadino Mikase, Kristijonas buvo Krisiukas. Labai gaila, kad taip liko visam jų gyvenimui. Man buvo geriau, turbūt iškraipyti ir taip nelengvai tariamą vardą buvo sunkoka.
– Ar žinote, ką reiškia Jūsų vardas, iš kur jis kilęs? Ar švenčiate vardadienį?
– Domėjausi savo vardo kilme. Jis kilęs iš lotyniško žodžio scholasticus, reiškiančio mokytas, priklausantis mokyklai.
Dar radau ir tokį sakinį: „Žmonės šiuo vardu (jei jų dar esama!) dažnai laikomi mąstytojais, ramiais, giliais žmonėmis, turinčiais švelnią, bet stiprią vidinę jėgą.“ Patiko šitas sakinys, tik sustojau prie „jei jų dar esama…“ Ar nebūsiu paskutinė Scholastika Lietuvoje?
Dar žinau, kad šv. Scholastika (apie 480–543 m.) buvo šv. Benedikto iš Nursijos (Italija), benediktinų ordino įkūrėjo, dvynė sesuo. Ji laikoma vienuolių moterų globėja bei maldos ir atsidavimo simboliu. Katalikų pasaulyje šv. Scholastika minima vasario 10 dieną.
Kad turiu savo vardo dieną, žinau seniai, nes maldaknygėse yra užrašyta, bet vardadienio niekada nešvenčiu. Daug kam net neateina mintis, kad Scholastika gali turėti vardadienį.
– Ar žinote, pažįstate ir kitų žmonių, turinčių tokį pat vardą kaip Jūsų?
– Savo bendravardės gyvenime nesu sutikusi, bandžiau ieškoti per įvairias paieškas. Pagaliau radau vieną gyvenančią Kaune. Susitikusios nebuvome.
– Ar Jūsų vardas kada nors tapo įkvėpimo šaltiniu Jūsų kūrybiniams tekstams?
– Manau, kad tikrai ne. Gal tik vienas eilėraštukas, kuris buvo skirtas nesutiktai bendravardei.
Nesutikta dar bendravarde
Galbūt mums susitikti verta?
Aš noriu to! O gal ir tu?
Atklydusį pro amžių klodus,
Vardą sunku ištart kitiems,
Bet įsiminus jį, atrodo,
Dažnai nereikia pavardės.
O senas vardas tas kaip vynas
Gal patrauklus paslaptimis.
Tik kada nors tėvai, kas žino,
Ar vaiką juo vadint išdrįs?
Tad atsiliepki, bendravarde
Kur nors sutikt tave nors kartą
Svajoju aš. O gal ir tu?
Delfi dar visai neseniai skelbė ne vieną istoriją apie retus lietuvių vardus ir jų istorijas.
Salinga Vyčienė, su šeima gyvenanti Kaune, dirba ypatingą ir patį svarbiausią darbą – yra keturių vaikų mama. Mažiausiajam – vos pusantrų metukų, tad kalbėjomės jo pietų miego metu. Delfi pašnekovė sakė, kad savo vardu didžiuojasi ir dar nuo vaikystės juokauja, jog jos misija šioje žemėje – išpopuliarinti Salingos vardą.
„Yra viena istorinė knyga, ten paminėta, kad, rodos, Lietuvos bajoras ar didikas, dabar jau tiksliai nepasakysiu koks, turėjo dukrą Salingą ir sūnų Skirmantą. Tai, kiek žinau, tas vardas pirmą kartą paminėtas jau gana seniai. Bet aš tokį vardą gavau ne dėl knygos ir ne dėl istorinių šaltinių, – šypsojosi moteris. – Mano vyresnė sesė labai norėjo, kad atsirasčiau šiame pasaulyje. Prieš tai, kai mama buvo nėščia, ji susipažino su močiutės bendradarbės anūke, vardu Salinga, taigi aš tvirtai žinau, kad Lietuvoje mes esame bent dvi. Mano sesė labai troško, kad mano vardas taip pat būtų Salinga. Mama pasakojo bandžiusi sesę perkalbėti, bet nepavyko – toks nuožmus jos tas troškimas buvo.“
Norvegijoje gyvenantys lietuviai Remigijus ir Urtė Jakučiai gimusiai dukrelei taip pat išrinko neįprastą vardą. Neįprasta ir šio vardo gimimo istorija, prasidėjusi dar tada, kai pora nebuvo susituokusi. Linksmų nutikimų būta ir registruojant vardą tiek Norvegijoje, tiek Lietuvoje – vieni prašė raštiškai paaiškinti savo pasirinkimą, kiti susidūrė su tarties problemomis.
Tėtis Remigijus Delfi pasakojo, kad dar 1998 m. Japonijoje buvo išleistas vaizdo žaidimas, kurio angliškas pavadinimas – „Legend of Legaia“. Šis žaidimas, anot pašnekovo, pasakoja melancholišką istoriją apie pasiaukojimą, draugystę ir tris jaunuolius, stojančius į kovą prieš tamsos jėgas ir magišką rūką, kuris paverčia žmones į monstrus. Viena iš pagrindinių veikėjų – mergina, vardu Noa.
„Žaidime Noa – princesė, kurią nuo kūdikystės užaugino užburtas vilkas. Ji – geros širdies mergina, kuri su užburtu vilku gyvena viena kalnuose ir nemato kitų žmonių, bet vieną dieną blogio jėgos užpuola jos namus ir ji stoja į kovą už pasaulio likimą. Pagal šį personažą buvo sugalvotas vardas mūsų dukrai – sulietuvinome ir pavadinome ją Noana“, – sakė R. Jakutis.
Pašnekovė Gabijota – vienintelė moteris Lietuvoje, turinti tokį neįprastą vardą. Ir nors jis daugeliui gali skambėti panašiai į lietuviškąją ugnies deivę, namų židinio globėją Gabiją, vis dėlto šio vardo reikšmė ir jo atsiradimo istorija gerokai įdomesnė.
„Mama planavo mane pavadinti Saule, Kamile ar Karolina – žodžiu, įprastu vardu. Bet 1999 m. per lietuviškas televizijas rodė tokią meksikiečių telenovelę, kuri lietuviškai vadinosi „Žuvėdra“, o originaliai tai skambėtų „La Gaviota“. Pagrindinė aktorė buvo vardu Gaviota, bet tariant skambėjo kaip Gabijota. Tuo metu mano mama laukėsi manęs ir gyveno su mylima močiute – mano prosenele. O jos vardas – Gabrielė. Tad nekilo abejonių ir dėl mano vardo – tai tarsi dviejų gražių istorijų samplaika“, – su Delfi anksčiau dalijosi pašnekovė.