Tęsiasi taikos plano punktų redagavimas/taisymas. Sunku komentuoti, nežinant visų aplinkybių ir neperpratus visos „virtuvės“. Teigiama tai, kad visų dalyvių nuomone, tekstas lyg tapo labiau priimtinas bent jau ukrainiečiams ir europiečiams.
Kaip ten bebūtų, du aspektai yra patys svarbiausi, prioritetiniai, o jų turinys bent kol kas nėra bent kiek aiškesnis.
To neišsprendus, – kitos aplinkybės ar susitarimai praktiškai netenka jokios prasmės. Ypač tokie, kaip Ukrainos kariuomenės mažinimas, sankcijų Rusijai atšaukimas ar jos laipsniška reintegracija į pasaulio ekonomiką.
„Rusijos sutikimas yra pageidautinas, bet negali būti pagrindinė sąlyga“
1. Ką reiškia, kaip praktiškai bus užtikrintos ir kiek patikimos Ukrainos saugumo garantijos? Niekas nenorės matyti ir tikrai nieko neįtikins kažkas panašaus į „Budapešto II memorandumą“.
2. „Drambliu kambaryje“ išlieka Rusija. Visi ne kartą girdėjome jos reikalavimus, „tradicinį“ nelankstumą, kategoriškumą.
Vadinasi, būtina bent jau tarp savų sutarti ir suprasti, kad Rusijos sutikimas yra pageidautinas, bet nėra ir negali būti pagrindinė susitarimo sąlyga.
Būtų gerai nepamiršti, kas pradėjo šį karą, kas yra agresorius ir kas yra auka. Abi pusės nėra ir negali būti lygiavertės šioje istorijoje.
Reikia liautis įtikti Rusijai ir įgyvendinti tai, ko šiandieną reikalauja pasaulio saugumas ir apskritai civilizacijos likimas.
Čia tikrai ne vien Ukrainos problema. Tai istorinė atsakomybė ir istorinė misija, kurią privalu atlikti.
Priešingu atveju, Vakarai įtvirtintų parašu savo absoliutų bejėgiškumą ir negebėjimą apginti vertybių, kurias nuolatos taip mėgsta kartoti.