„Man 18 metų. Esu studentas, stoviu parduotuvėje prie kasos. Staiga priešais mane užlenda moteris ir kuo ramiausiai dėlioja prekes. Aš amo netekau. Pasijutau nematomas. Neišstenėjau nei garso. Save kaltinau kad esu skuduras, kuris reikiamu momentu nesugebu net žodžio išlementi.
Po to aš net sapnuose grįždavau į tą situaciją ir sapnuodavau kaip ją pakasu ir darau kažką blogo. Po to suvokiau, kad tai labai blogai, nes visas fokusas – į kitą žmogų, o ne į savo savivertės kėlimą.
Ir praėjusią savaitę atsigriebiau už visas tokias situacijas. Oi, kaip aš atsigriebiau. Manau, net už jus atsigriebiau.
Sporto klubas „Impuls“. Garinė pirtis. Pilnavertiškai kvėpuoju pro savo jau suremontuotą nosį. Kvėpuoju abiem šnervėm. Seniau prakvėpuodavau tik viena šnerve ir dėl to nepakeldavau karščio. Jau +25 man būdavo per karšta.
Kartu su 6 žmonėm sėdžiu vienoj pusėj, o už maždaug 3 metrų garų rūko, sėdi 7 žmonės, o du iš jų kalba garsiai ir non stop. Įsivaizduojat, 11 žmonių privalo girdėti dviejų žmonių dialogą.
Staiga jaučiu, kad mano burna, neatsiklaususi proto, labai garsiai ištarė:
– Atsiprašau, gal galite garsiau kalbėti, mes šitoj pusėj nieko negirdim. Aš net iš Nemenčinės plento atvykau paklausyti tokių įdomių jūsų gyvenimo istorijų, o jus taip tyliai kalbat! (visi nusčiūvo)
– Tai sėsk prie mūsų… (nepasimetė)
– Aha, aš sėsiu prie jūsų, o kiti negirdės, nu, nebūkit egoistai, kalbėkit garsiau.
– Tai ateik čia ir girdėsi (toks sujudimas ir kikenimas)
Ir aš prisėdu prie jų. Per rūką nesimatė, kas ten tokie bet priėjus pamačiau: du bydlavoti debiliukai, kurie pasimeta, kai pamato kažką, kas pasielgia ne taip, kaip jie norėtų.
– Nu, tai kaip sekasi tas mašinas dažyt ir virint? (paklausiu)
– A, tai tu iš pačios Nemenčinės net atvykai?
– Ne. Nemenčinės plento, o ne miestelio.
Tada jau šustrumo bagažas pas juos abu baigėsi ir jie nutilo kokiom 2 min.
Tada jau abu tęsė pokalbį, bet jau taip tyliai, kad jau prie pat jų sedėdamas negirdėjau, ką jie kalba.
Galvoju, man tas naglumas išsivystė iš telefoninių pokalbių su heiteriais arba jau atėjo tas momentas, kai tiesiog pavargsti kažko bijot.
Tai vyko sporto klube ir po šios situacijos galutinai supratau kad stipriausias raumuo – liežuvis.
Po šio „pasikalbėjimo“ ėjau paplaukioti į baseiną, o tų bachiuriukų taip ir nesutikau“, – feisbuke rašė V. Mickevčius.