– Pavojingai vairuoti linkę jauni asmenys, vyrai, turintys mažai patirties? – „Vakaro žinios” paklausė Artūro Pakėno.
– Iš dalies taip. Jaunas žmogus ieško saviraiškos būdų, metodų. Vieni eina į kovos menus, sportuoja, kad laimėtų, būtų pirmi. Žmogaus prigimtyje yra noras laimėti, jei jo nebūtų, pasaulio civilizacija nejudėtų į priekį. Klausimas – kokiu būdu tai daroma? Pats noras save demonstruoti yra suvokiamas. Trūksta edukacijos (jauniems žmonėms, – aut. past.).
– Tėvai pirmiausia turi ugdyti, nukreipti tinkama linkme?
– Tėvai irgi visi skirtingi. Yra kritinį mąstymą išvysčiusių tėvų, kurie stebi savo vaiką, analizuoja. O yra tokių, kuriems vaikas aprengtas, pamaitintas, į mokyklą išleistas, švarus ir mano, kad tai jau tėvystės viršūnė. Yra visokių socialinių burbulų ir suvokimo, kaip turėtų būti.
– Mokant vairuoti gal per mažai skiriama dėmesio skiriama vairavimo psichologijai, priežasties-pasekmės ryšiui?
– Taip, dabartinė vairavimo mokymo koncepcija yra – nenoriu jos vadinti atsilikusia – priežastinį-pasekminį ryšį galbūt galima perteikti ir vėliau. Tarkime, kai jau nebelieka vadinamojo žalio lapo. Būtų papildomi kursai. Bet kiek esu apie tai kalbėjęs, tai nepopuliari tema. Nepopuliari ir tarp politikų.
Daugelyje pasaulio šalių vairuotojų kvalifikacijos kėlimas yra savaime suprantamas. Pas mus gi kvalifikacijos kėlimas, papildomi mokymai visiškai suprantami bet kurioje profesijoje, išskyrus vairavimą. Gydytojai, kirpėjai, mokytojai žino, kad reikia kvalifikacijos kursų. Bet kai vairuotojų paklausi, gal tau reikia kvalifikaciją kelti, baisus pasipiktinimas, kaip jūs drįstate?!
Papasakosiu istoriją, patyręs 9 metų vairavimo stažą turintis vairuotojas pateko į autosporto mokyklą Skandinavijoje. Kai jis atėjo ten, jo paklausė, kokia tavo patirtis? Žmogus atsakė, kad 9 metai. Tai pažiūrim. Pasivažinėjo. Tai jam buvo pasakyta, kad jo patirtis yra 1 metai po 9 kartus. Vadinasi, tas žmogus netobulėjo, jis gavo tam tikrą lygį ir „tame lygyje sėdi”.
– Ateina pas jus vairuotojai kelti kvalifikacijos?
– Ateina. Pas mus kvalifikacijos kėlimas yra suvokiamas tarptautinėse kompanijose, filialuose, atstovybėse, visa tai susieta su darbų sauga ir kas dvejus trejus metus vedami kvalifikaciniai mokymai. Už tai moka įmonės, tai daugelis darbuotojų priima tai, mes stengiamės, kad mokymai būtų įdomūs, naudingi. Lietuviai nėra kvaili, tikrai ne. Bet tą apmoka kiti. Kai pačiam reikia mokėti, tada brangu.
Jeigu valstybėje būtų nuspręsta, kad reikia organizuoti, edukuoti, tai žmonės tą ir priimtų normaliai. Bet kai numetama kaip bausmė, tai ir būna pasipriešinimas.
– Tiems, kurie ateina pas jus mokytis vairuoti nuo nulio, kas jiems svarbu?
– Labai priklauso nuo amžiaus ir socialinės grupės. Jeigu tai 18-20 metų, tai reikia tik teisių. Yra žmonės, kuriems patinka automobiliai, tai jie turi kitą motyvaciją. Bet dominuojančiai daliai norisi tiesiog išmokti vairuoti ir gauti vairuotojo pažymėjimą.
Vyresni žmonės, turintys gyvenimiškos patirties, 30 metų ir vyresni, kitaip motyvuoti. Jie matę gyvenimo, tokie žmonės daug atsakingesni. Ir kai patenka pas mokytoją, kuris bando perteikti tą „gylį”, tai įvyksta sinergija tarp mokinio ir mokytojo.
– Vilniuje buvo atvejis, kai jaunuolis pavojingai lėkdamas vingiuotame kelyje ir sukeldamas mirtiną pavojų kitiems eismo dalyviams, trenkėsi į medį. Kokios Jūsų mintys?
– Ten vaikinas vairavo visai idiotišku greičiu. Net greitis neatitiko situacijos keletą kartų. Bet tokių žmonių visada atsiras. Eismas nebus visiškai sterilus. Kadais kalbinau vieną iš Skandinavijos mokslininkų, eismo organizatorių, klausiau, jūs gi esate sąmoningi, bet vis tiek statote tvoras, atitvarus, radarus, juk jūsų visuomenė labai sąmoninga? Jis atsakė, kad ir kokie jie šaunūs, išsivystę būtų, vis tik egzistuoja grupė žmonių, kuriems reikia kontrolės. Nėra valstybės be policijos, be kariuomenės… Šimtaprocentinio sąmoningumo nėra.
Aišku, reikia platesnio mokymo. Aš esu už. Bet kada tėtis atveda savo vaiką ir sako, pamokyk mano vaiką, nebrangiai su nuolaida, o aš paskui pats kažkaip. Ir tą mes girdime nuolat. O aš pasakysiu, visus savo instruktorius nusiųsiu į psichologijos mokymus. O kiek tada kainuos? Na, brangiau. Tada nereikia. Viskas su kaina ir baigiasi…
– Ar vairuotojams turi įtakos virtuali realybė, kompiuteriniai žaidimai, gal kai kurie nejučia realų vairavimą „sulygina” su virtualiu? Todėl rizikuoja?
– Nepatyręs žmogus daug ką gali įsivaizduoti. Dabar populiarūs virtualaus vairavimo čempionatai. Simuliatoriai yra gerai, bet iki tam tikro lygio. Juk veikia realūs fizikos dėsniai, pojūčiai, inercijos jėgos, ir jei žmogus jų neperpratęs, tai ir nesupranta savo ribotumo.
– Galime investuoti į gerą telefoną, keliones, bet ne į vairavimo saugumą?
– Negalvojama, kad vairavimas yra pavojingas. Mes per mažai edukuojami. Anglijos, Italijos vairuotojai buvo užauginti žiauriais filmukais, kur kraujas, mašinos taškosi gabalais. O dabar meškučiai, zuikučiai, atrodo, pamojuosi vėliavėlėmis ir avarijų nebebus.