„Gerbiami tėveliai, norite atkreipti Jūsų dėmesį į situaciją mokyklos kieme. Pastarosiomis dienomis pastebėjome, kad kai kurie mokiniai mėto vieni į kitus sniego gniūžtes. Nors vaikams tai atrodo linksma veikla, toks elgesys gali būti pavojingas: kietas sniegas ar jame esantys ledo gabaliukai gali sukelti rimtesnių sužalojimų.
Siekiant užtikrinti visų mokinių saugumą, prašome pakalbėti su savo vaikais ir priminti jiems, kad mokyklos teritorijoje sniego gniūžčių mėtyti negalima. Skatiname rinktis saugesnius žaidimus ir elgtis pagarbiai vieni kitų atžvilgiu. “.
Tokį laišką gavęs vieno moksleivio tėtis Povilas juo pasidalino savo „Facebook“ paskyroje su prierašu: „Niekaip nesitikėjau, kad vaikai pradės žaisti sniegu per pertraukas, kur tai matyta, kur jaunimas šiais laikais nusirito.“
Ironiškas komentaras ir laiško turinys sukėlė tikrą kitų socialinio tinklo sekėjų reakciją. Vieni palaikė Povilo nuomonę ir teigė, kad mokyklos administracija per jautriai reaguoja į vaikiškus žaidimus. Kitų nuomone, tokia reakcija (laiškas tėvams ir draudimas mėtytis sniegu mokyklos teritorijoje – past.) – teigiamas pavyzdys, kurį taiko mokykla, siekdama apsaugoti mokinius nuo traumų.
Portalui 15min Povilas plačiau paaiškino savo nuomonę šiuo klausimu:
„Manau, kad saugumu rūpintis reikia. Bet tai reikėtų daryti ne deklaratyviai, o realiai. Jei vaikai nori žaisti su sniegu, puiku – juk tai aktyvi veikla lauke. Jei mokyklos administracija mato tame pavojų – kad vyresni gali sužeisti, užgauti jaunesnius, turėtų paskirti budintį mokytoją, kuris prižiūrės vaikus kieme pertraukų metu. Arba rasti kitą sprendimą.“
Anot jo, tokia žinutė, kurią gavo mokyklos tėvai, yra aiški: „Formaliai parašome tėvams ir tikimės, kad vaikai per pertrauką gražiai susikibę už rankučių vaikščios ratu aplink mokyklą. Kokioje realybėje jie gyvena? Sveiki vaikai nori aktyviai leisti laiką, žaisti ir kartais galbūt užsigauti.“
Shutterstock nuotr./Berniukas meta sniego gniūžtę
Panašaus turinio laiškus „Tamo“ paskyrose ir elektroniniu paštu išplatino ir kitos mokyklos. Tiesa, kai kurios apsisprendė ne drausti, bet rekomenduoti pasikalbėti tėvams su vaikais apie saugų žaidimą su sniegu ir atsakingą elgesį lauke. Pavyzdžiui, aptarti siūloma tai, kad negalima mėtyti sniego gniūžčių į žmonių veidus, galvas, taip pat – mokyklos langus.
Būtent kalbėjimą, perspėjimą akcentavo ir dalis kitų tėvų. „Jei tai būtų tėvų informavimas apie problemą ir kaip mokykla ją sprendžia (kokius saugius žaidimus organizuoja pertraukų metu), tai būtų prasminga. Dabar panašu į bandymą problemos sprendimą permesti tėvams, nors tai neatitinka įstatymų. Savo esme tai yra raštas iš serijos „reikia kažką daryti“, kuris vienus tėvus suerzins, kitus prajuokins, kažkas pajus baimę dėl vaiko saugumo, o problema išlieka“, – komentavo Eglė.
Dalis komentatorių prisiminė savo vaikystės patirtis, kurios ne visada buvo malonios. Kelios moterys rašė, jog iki šiol prisimena, kaip, būdamos moksleivės, buvo „išpraustos“ sniegu bendramokslių arba gavo skaudų smūgį sniego gniūžte.
„ Žaisti su draugais gniūžtėmis yra viena. Bet kai po pamokų man reikdavo pereiti (didžiulį, beje) mokyklos kiemą ir iš abiejų pusių (įvairių klasių bernai apsijungdavo) lėkdavo kietos paledijusios gniūžtės, būdavo apsižliumbdavau – iš skausmo, pažeminimo. Pataikydavo ir į galvą (veidą užsidengdavau). Kažkas panašaus manau vykdavo sovietų armijoje, kur reikdavo pereit „koridorių“. Mano santykis su sovietine mokyklos sistema nebuvo geras, nebuvau „šaunaus kolektyvo dalis“. Not much fun, tos gniūžtės“, – rašo Ida.
Shutterstock nuotr./Snieguotos pirštinės
Norvegijos lietuvė: turėjo praeiti laiko, kol supratau
Norvegijoje su šeima gyvenanti Nerija portalui sakė, kad tokie draudimai šioje šalyje įprasti ir jau nebestebina.
„Kai atvykau į Norvegiją ir pradėjau dirbti mokykloje, neslėpsiu, ši taisyklė mane beveik taip pat šokiravo. Mes juk užaugome kitaip ir pirmoji reakcija buvo tokia pat: „Kas per nesąmonė?“ Juk vaikams reikia žaisti, bėgioti, o sniegas yra smagu.
Dabar, po kelerių metų, matau, kaip tai veikia ir net pati tokias taisykles įvesčiau kitur. Kodėl? Pirmiausia todėl, kad mokykloje yra labai daug vaikų. Norvegijoje visi jie per pertraukas būna lauke, ir suvaldyti du šimtus vaikų, besimėtančių sniegu, yra beveik neįmanoma.
Vaikų jėga labai skirtinga. Ar tikrai norėtume, kad penktokas mestų stiprią gniūžtę pirmokui į veidą ar į galvą? Abejoju.
Yra ir pagarba. Ne visi vaikai nori dalyvauti tokiame sniego kare. Kartais tu tiesiog eini sau ramiai, o tau staiga parskrenda ledinė gniūžtė į veidą ir dar net nežinai, kas metė. Tai nemalonu ir tai tikrai pavojinga“, – kalbėjo keturių vaikų mama ir pedagogė.
Ji prisiminė ir konkretų įvykį: „Prisimenu save, kai buvau maža mergaitė mokykloje. Bėgu per kiemą į valgyklą ir galvoju: „Tik ne į galvą“.
Pasak Nerijos, ir kaip mama, ir kaip mokytoja ji mato, kad tokios taisyklės yra veiksmingos ir būtinos.
„Tiesa, mūsų mokykloje yra viena vieta – mūrinė siena, į kurią galima mėtyti sniego gniūžtes. Bet tik į sieną, o ne į draugus.
Taip išvengiama ir konfliktų, ir sužeidimų. Be to, norvegai šitą dalyką labai gražiai kompensuoja. Kai tik yra sniego, vaikai daug ilgiau būna lauke. Jie čiuožinėja, slidinėja, turi specialias zonas, čiuožimo kalnelius – kartais pusę dienos būna lauke. Žiemos džiaugsmo jie gauna su kaupu, tik kitu būdu. O namie ar pas draugus galite žaisti sniego mūšį kiek tik norite“, – kalbėjo Norvegijos lietuvė.
Psichologė: uždrausti – lengviausias sprendimas
Vaikų ir paauglių psichologė Agnė Laskytė, komentuodama šią situaciją 15min sakė, kad toks sprendimas vienpusiškai naudingas.
Asmeninė nuotr./Psichologė Agnė Laskytė
„Natūralu, kad suaugusiems lengviau kontroliuoti, kai yra aiškus sprendimas – „negalima“. Vadinasi, galima kontroliuoti tik tai, ar mokiniai daro tą dalyką, ar ne. Toks mokyklos sprendimas yra taisyklė, o ne susitarimas. O siekiamybė ir būtų – susitarti: mėtytis sniegu/ žaisti su sniegu galima, bet turime susitarti, kaip tai daryti“, – kalbėjo psichologė ir paaiškino:
„Jeigu yra baisu, kad su kieta sniego gniūžte nebūtų praskeltas pakaušis arba nesužalotas veidas, sudėtingesnis, bet reikalingesnis dalykas būtų vaikams nupasakoti, kokios yra žaidimo ir susitarimo taisyklės.“
Ji pabrėžė – judėti ir leisti laiką lauke vaikams būtina ir yra gerai, kad jie to nori. „Vaikai nemažai laiko praleidžia uždarose patalpose ir mažai judėdami. Iš mokyklos pusės skatinti juos būti gryname ore ir judėti yra geriau negu neleisti jiems to daryti. Žinoma, išėjęs į lauką vaikas tikrai imsis sniego gniūžčių ir žais. Ar jis tai darys paslapčia (jeigu bus uždrausta), ar tai darys kažkokiu tinkamu būdu – tai labai smarkiai priklauso nuo mokyklos, tėvų ir to, kaip visi susitars“, – sakė pašnekovė.
Pasak jos, kaip ir kiekviename žaidime, taip ir čia turėtų atsirasti labai aiškios ribos.
„Siūlyčiau mokykloms padirbėti ties tuo, kaip ir kur tai daryti? Galima susitarti, kad žaidžiama tik stebint suaugusiajam (pedagogui ar kitam darbuotojui – past.). Vaikams reikėtų paaiškinti ir apie tai, kad nereikėtų rankose specialiai šaldyti ir „kietinti“ sniego gniūžčių. Papasakoti, kodėl negalima su gniūžte taikyti žmogui tiesiai į veidą ar galvą. Vaikai turi žinoti, kad žaisti turi norėti abi pusės, kad negalima pasigauti ir sniegu apmėtyti to nenorintį vaiką – aptarti reikia tikrai daug dalykų“, – sakė vaikų ir paauglių psichologė.
Jos nuomone, tą patį reikėtų komunikuoti ir tėvams, kad apie saugų žaidimą lauke su sniegu ir ribas jie taip pat pasikalbėtų namuose.
„Tai yra tikrai sudėtingas ir ilgas procesas. Daug lengviau tiesiog uždrausti“, – pabrėžė pašnekovė.