Viename tokių išskirtinių renginių Vienoje, kur Austrijos-Vengrijos sosto paveldėtojo erchercogo Pranciškaus Ferdinando proanūkis princas Leo von Hohenbergas ragino visuomenę vienytis prieš Europą griaunančią politiką, dalyvavo ir televizijos kanalo „Komentaras TV” laidų vedėja, žurnalistė Giedrė GORIENĖ.
„Europoje mes ne vieni”, – šiandien užtikrintai sako ji.
– Įdomu, kuo jums pavyko patraukti Vienos princo dėmesį?
– Viskas prasidėjo nuo Londono. Prieš gerą mėnesį teko dalyvauti Tradicinės Britanijos grupės forume, kur ir susipažinau su pagrindiniu jo pranešėju Austrijos princu Leo von Hohenbergu. Ten ir sužinojau apie jo organizuojamą „Taikos ralį”, ir netrukau sulaukti pakvietimo jame apsilankyti kartu su septyniolikos valstybių delegacijomis, atstovaujančiomis patriotines jėgas.
Lapkričio 16 dieną Artsteteno pilyje, princų ir hercogų von Hohenbergų šeimos namuose, vyko specialus priėmimas, skirtas paminėti erchercogo Ferdinando nužudymą 1914 m. birželio 28 d., sukėlusį Pirmąjį pasaulinį karą. Diena prasidėjo specialiomis pagarbos mišiomis pilies bažnyčioje, buvo pagerbti princo Leo von Hohenbergo proseneliai.
– Kokia buvo pagrindinė renginio tema?
– Esminė mintis tiek Londone, tiek Vienoje, be taikos Europoje, – jos grąžinimas prie tradicinių vertybių, prie tradicinės šeimos, prie krikščioniškų šaknų. Pagrindinė princo žinutė buvo paraginimas visiems, grįšiantiems į savo valstybes, burti alternatyvius judėjimus, kurti ir plėtoti alternatyvią žiniasklaidą, kaip atsvarą giluminei valstybei („deep state”), sistemai, kuri yra užvaldžiusi Europos komisiją, Europos parlamentą ir ES valstybių-narių valdžią.
Puikiausiu pavyzdžiu, kaip sisteminis dumblas įtraukia žmones, galėtų būti premjerė Inga Ruginienė: rodos, ką tik kaip žalias agurkas pateko į raugintų agurkų stiklainį, o jau, žiūrėk, karo ir „partnerystės” naratyvais kalba.
Nesvarbu, kas tu būtum – austras, vokietis, vengras, rumunas, bulgaras, italas, olandas, graikas ar pagaliau lietuvis, bet visų mūsų tikrovė viena: mes esame verčiami priimti mums brukamas leftizmo normas (politkorektiškumą, mažumos diktatą, genderistinį pasaulio matymą), nes mūsų valstybių politinis elitas nuolatos veikia prieš savo tautas.
Pvz., Austrijos gyventojų apklausa parodė, kad net 95 proc. visuomenės nepageidauja, kad Austrija taptų karinio aljanso NATO dalimi, tačiau valstybinis elitas iki šiol atkakliai siekė derėtis dėl narystės. Imkime Lietuvą: apklausos rodo, kad net 70 proc. gyventojų nepritaria vienalyčių partnerystei, tačiau valdantieji stumte stumia šį įstatymą į Seimo dienotvarkę. Panaši politika vyrauja visoje Europoje.
– Buvo atstovų iš kitų Baltijos valstybių?
– Lenkijos delegacija buvo labai stipri, joje figūravo ir Gžegozas Braunas, buvęs kandidatas į Lenkijos prezidentus, kurio balsai bus lėmę Karolio Navrockio pergalę prezidento rinkimuose. Renginio vinis buvo revoliucinga princo Leo von Hohenbergo kalba. Ji buvo labai ilga, uždeganti, ją prilyginčiau šūviui, fejerverkui, skelbiančiam naujos, kitokios Europos pradžią. Jis perspėjo, kad ilgiau delsdami galime prarasti Europą; ją būtina atsiimti patriotinėms jėgoms.
Princas drąsiai ir visapusiškai pasmerkė Vakarų visuomenę griaunančią politiką. Jis užsipuolė globalizmą, verslo ir finansų korporacijas, kurios per įvairias valstybines institucijas kuria ir įtvirtina jiems, o ne tautoms naudingą pasaulio tvarką. Buvo nemažai kalbėta ir apie drąsą veikti. Man susidarė įspūdis, kad turėjau garbės dalyvauti naujos Europos ištakose…
Beje, į renginį iš Lietuvos buvo pakviestas buvęs Lietuvos kariuomenės vadas Valdas Tutkus. Princas Leo von Hohenbergas – buvęs kariškis, todėl turėjo apie ką pakalbėti su Lietuvos generolu.
– Pavyko pasikalbėti su princu akis į akį?
– Aš jam papasakojau, kokio masto puolimo prieš kiek laiko buvo sulaukęs kunigo Ričardo Doveikos pasakymas, kad diduma lietuvių bijo sakyti, ką galvoja, – bijo kalbėti. Išklausęs mano pasakojimą, Leo von Hohenbergas nusistebėjo nenumanęs, kad Lietuvoje egzistuoja tokio lygio cenzūra.
Jį nustebino ir mano pasakojimas apie išpuolį prieš žiniasklaidą, kai mane ir tris kolegas bandyta užčiaupti per neadekvatų teismo sprendimą. Bet kai pridūriau, kad žmonės per savaitę surinko reikiamą pinigų sumą didžiulei baudai, kuria buvome nubausti, sumokėti, jis tarė: „Matot, kokia ta jūsų tylioji Lietuva”…
Taip, sutikau, dar sykį įrodanti absoliučią tiesą: valdžia, elitas – sau, žmonės sau. Papasakojau ir apie įstatymų pataisas, kurios kėsinasi į žodžio laisvę Lietuvoje, kuriomis siekiama esą užkardyti dezinformaciją žiniasklaidoje ir socialiniuose tinkluose, o iš tikrųjų – kriminalizuoti kai kurioms struktūroms nepalankią informaciją, t. y., kritiką, net pritaikant baudžiamąją atsakomybę.
Iš pokalbių su forumo dalyviais susidariau įspūdį, kad kai kuriais atvejais Europos valstybėse savo nuomonę galima reikšti laisviau. Įsivaizduoju, kas nutiktų sostinėje, jeigu koks nors pilietis imtų ir užmūrytų duris, kur numatyta LGBT sueiga, kaip kad pasielgė aktyvus jaunimas Vienoje, ir dėl to nebuvo persekiojamas…
Pakalbėjusi su renginio svečiais, jame dalyvavusiais žurnalistais, grįžau namo ir mane nusmelkė jausmas, kokia vis dėlto pelkė yra Lietuvoje: viena partija, viena tiesa…
– Matyt, natūralu, iš princo rūmų grįžus į kasdienybę…
– (Juokiasi.) Turiu galvoje politinę pelkę. Tada pajauti, kaip čia smaugiamas laisvas žodis. Pvz., jeigu koks nors Vienos žurnalistas, komentatorius pasisakys už taikos idėją, gindamas Austrijos neutralitetą ir atmesdamas NATO perspektyvą, jis nebus sumaišytas su žemėmis ir nei „vatniku”, nei prorusišku apšauktas nebus. Lietuvoje iškart gauni etiketę, kaip kuvalda per galvą…
– Užtat beveik niekas nedrįsta pasakyti, kad 5,38 proc. BVP krašto gynybai mūsų sąlygomis yra aiškiai per daug?
– Be abejo. Ypač turint galvoje, kaip trūksta biudžeto lėšų tiek policininkų, tiek mokytojų algoms kilstelėti, apskritai, daug kur trūksta, ir gynybos reikmėms, manau, užtektų net mažiau nei 5 proc. , nes kaip paaiškėjo, Krašto apsaugos ministerijoje net 45 proc. yra neįsisavintų dabartinio biudžeto lėšų, tai klausimas, kur jie tuos pinigus dės. Taškys kaip LRT? Laimei, jų biudžetą siūloma įšaldyti trejiems metams. Gal pavyks, – gal keliolika milijonų bus mažiau ištaškyta vienos partijos propagandiniams tikslams? Juk biudžetas turėtų būti skirstomas pagal poreikius, o ne taip, kaip šiuo atveju: skirs 5,38 proc. ir paskui pradės galvoti, kur juos išleist. Kokius auksinius tualetus, auksinius šaukštus pirks, pasidabruotus tankus ir panašiai; aš hiperbolizuoju, bet daug kas atvirkščiai pas mus Lietuvoje.
– Yra valstybių, kur taikos išsaugojimas yra tapęs strateginiu prioritetu. Kaip manote, kas yra laikoma tokiu prioritetu mūsų valstybėje?
– Mūsų valstybės strateginis pasirinkimas yra net ne Lietuva, – mūsų strateginis pasirinkimas yra Ukraina. „Taikos ralio” dalyviai Vienoje, tie, kurie jau buvo lankęsi pas mus ir tie, kuriems papasakojome, labai stebėjosi („jūs vergai, ar ką”?), kad Lietuvos parlamente, prie Valstybės saugumo departamento, ministerijų, teismų, bibliotekų lygiavertiškai greta mūsų valstybės simbolio plevėsuoja Ukrainos vėliavos.
Nieko panašaus nepamatysi Europoje, ir net Baltijos valstybės šiuo atžvilgiu elgiasi daug santūriau. Su dideliu pavydu žiūrėjau, kaip britų grafas su pasididžiavimu užtraukė dainą apie tai, kad britai nebuvo ir niekada nebus vergai. Ir jis tą priedainį kartojo ir kartojo.
Įsivaizduokite, žvakių šviesoje skendinti XVI amžiaus rūmų salė, autentiškas židinys, ir žmogus, su pasididžiavimu dainuojantis, kad jis – britas. Ar yra Lietuvoje toks žmogus – prezidentas, premjerė ar Seimo pirmininkas, ar kas nors iš valdančiųjų partijų, – kuris užtrauktų kokią nors dainą, didžiuodamasis, kad yra lietuvis. Bent jausdamasis, kad yra lietuvis… Ir kai grįžti į Lietuvą ir vėl pamatai tas vėliavas, galvoji, Viešpatie, kokia apgailėtina tarnystė…
Prisimenu, Viktoras Orbanas buvo kalbėjęs apie tai, kad Ukrainos žvalgyba finansuoja politikus, siekdama, kad jiems pavyktų laimėti rinkimus ir šalį imtų valdyti proukrainietiška valdžia. Tada pagalvoju, kaip veikia Ukrainos žvalgyba Lietuvoje ir kiek politikų yra jos pinklėse, galbūt susaistytų net korupcijos lygiu? Kam tarnauja tie, kurie sako „mes esame Ukraina”?
Pagaliau, ar mūsų valstybei tarnauja saugumo departamentas, jeigu prie jo kabo Ukrainos vėliava? Ar turime Lietuvos saugumą? Gal tokiu atveju reikia kurti Lietuvos saugumo instituciją?..
– Kaip jūs manote, kodėl mūsų valstybės vadovus suima konfūzas, kad tik kas nepagalvotų, kad jie nori kalbėtis su Lukašenkos režimu. Prieš ką jie taip saugo savo nekaltybę, t. y., menamą orumą, kuris, kaip ir sienos su Baltarusija uždarymo atveju, staiga ima ir nukrenta į kelio dulkes?
– Mano nuomone, tiesiog norima išsaugoti biznio planą, t. y., verslą, kurio dalis yra pačių išrinktoji Baltarusijos prezidentė Svetlana Cichanouskaja. Jungtinės Amerikos valstijos pripažįsta Aleksandrą Lukašenką teisėtai išrinktu prezidentu, o mūsų valdantieji, žinoma, ne, – jie, atrodo ir antrai kadencijai bus pasilikę tą pačią Svetlaną Cichanouskąją. Atsimenat, kaip ji vienoje spaudos konferencijoje, Sauliui Skverneliui dar būnant Seimo pirmininku, viešai jam padėkojo už tai, kad mums demokratija Baltarusijoje yra svarbiau, negu nacionaliniai ekonominiai interesai.
Mano nuomone, grupelė vertybininkų, matyt, turi gerą biznį iš Cichanouskajos, nes vienu metu sumažinus jai apsaugos, kaip valstybės vadovei, lygį, kilo didelė isterija, jinai pagrasino išvažiuoti į Varšuvą, ir tada užsienio politikos vertybininkai pramušė finansavimą iš Europos tarybos… Gyvenimas, t. y., finansavimas tęsiasi…
– Grįžkime į Austriją. Įdomu, ar privačiuose pokalbiuose buvo nuklysta į mūsų valstybės užsienio politikos niuansus?
– Buvau nustebusi, kad jie ten daugiau žino apie mus, negu mes patys. Išgirdę, kad esu iš Lietuvos, bematant supratingai priduria: „Ukraina”. Ir paaiškina: „Jūsų valdžia susitapatinusi su Ukraina”. Tiesiai neįvardija, tačiau iš užuominų supranti, kad jiems akivaizdi mūsų valstybės diplomatinė bejėgystė. Lietuvos ir kitų Baltijos šalių tema jiems buvo aktuali dėl to, kad šioms valstybėms išprovokavus konfliktą, bijau pasakyti, karą su Rusija, jis neabejotinai persimestų ir į Europą.
Todėl, jų nuomone, reikia stabdyti karą tiek Ukrainoje, tiek užkardyti provokacines jėgas Lietuvoje. Jutau jų žvilgsniuose užuojautą: esą, po Ukrainos mes, Baltijos šalys, būsime antri, nes giluminei valstybei Rusijos nusilpninti per Ukrainą nepavyko, ir, labai galimas daiktas, kad po kelerių metų bandymas bus pakartotas per Baltijos valstybes.
Paguodos nedaug: Lietuvoje eskaluojama karo linija, bauginimo karu linija, – atrodo, valstybė gyvuoja be diplomatijos, jos vedliai, matyt, nė neįsivaizduoja, kas tai yra. Prezidentas Gitanas Nausėda degina diplomatijos tiltus, o jo proteguojamą Užsienio reikalų ministeriją reikėtų pervadinti į karo ir balionų ministeriją.
Užtat mes negalime pasigirti nei savo vadinamų partnerių solidarumu kritiškesniais atvejais, nei tvirtesne parama, ir menkiausia dingstimi pasiuntinukas, t. y. užsienio reikalų ministras siuva į briuselius ir vašingtonus ieškodamas užtarimo ir pagalbos. Tarptautinio palaikymo dėl, švelniai tariant, keistų valdžios sprendimų, mes neturime, ir tai matome ne tik mes patys, bet ir jie, priiminėjantys tuos sprendimus. Juk ne veltui prezidentas pasibaigus kadencijai žada leistis į keliones.
Aš jį suprantu: pastatęs Lietuvą ant karo bėgių, jis, matyt, bėgs iš Lietuvos, kaip ir Gabrielius Landsbergis, šiandien raginantis Europą imtis ryžtingų priemonių dėl Ukrainos pergalės. Mes girdim, kad ir giluminę valstybę aptarnaujanti LRT nori būti pasiruošusi karo atveju veikti iš kitur, – atrodo, kad jie jau ruošiasi, kaip pabėgti, kaip evakuotis, kaip gelbėti Lietuvą būnant toli nuo jos…
– Pajuokausiu: neseniai atlikta apklausa parodė, kad diduma Lietuvos gyventojų daugiau mažiau yra veikiami Kremliaus dezinformacijos. Galimai dalis iš jų yra vadinamieji „nelojalūs” piliečiai. Kam juos gint?
– Ką reiškia nelojalus pilietis? Jei esi už tradicinę šeimą, tu jau nelojalus pilietis, jei laikaisi dekalogo, esi prorusiškas, nes ir Putinas nusistatęs prieš LGBT, – suprask, faktiškai visi, kurie yra ne su konservatoriais, ne su liberalais ir ne su socdemais, tarnauja rusams ir yra „nelojalūs” piliečiai.
Tai yra jų agonija, tai jų paskutinis pasispardymas. Beje, pasakysiu dar vieną momentą: kai griuvo Tarybų Sąjunga, pasaulis išvengė trečiojo pasaulinio, dabar, kai braška Europos Sąjunga, klausimas vienas: su trečiu pasauliniu karu ar be trečiojo pasaulinio žlugs ši imperija. Apie tai Vienoje irgi buvo kalbama.