Mokykloje buvo kur kas lengviau ištarti jo pavardę – Ruminas.
Klausimų, kaip tėvai sugalvojo tokį vardą ir ar jis lietuvis, Ingvaras yra sulaukęs ne kartą.
„Tėtis pasakojo, kad, kai jis mokėsi Panevėžyje, buvo grupės draugas Ingvaras, profesionalus sportininkas. Jis visada užstodavo silpnesnius. O tuo metu buvo laukiniai laikai. Esu girdėjęs, kaip tėtis sakydavo: atvažiuoji į Panevėžį iš provincijos ir jau laukia stotyje, kad galėtų atimti pinigus, būdavo atvejų, kad net maistą atimdavo…“ – istoriją apie žmogų, lėmusį jo vardą, pasakoja alytiškis.
Jo nuomone, vardas žmogų įpareigoja, gal net kažkiek formuoja kaip asmenybę. Vardas „Ingvaras“ kilęs iš senosios skandinavų kalbos, skandinavų mitologijoje jis reiškia „sergėtojas, globėjas“.
Ar alytiškis pažįsta savo bendravardžių? I. Ruminas žino, kad Vilniuje yra Ingvaras, futbolo fanas. Na, o iš žinomų žmonių – tai IKEA savininkas buvo Ingvaras Kampradas, kuris 1943 m. įkūrė įmonę Švedijoje.
I. Ruminas, Kauno technologijos universitete įgijęs bakalauro ir magistro diplomus, po studijų grįžo į Alytų.
„Didžiausia mano aistra – kalnai. Jei tik yra galimybė, stengiuosi žiemą nuvykti į kalnus paslidinėti. Taip pat patinka krepšinis, futbolas“, – apie laisvalaikio pomėgius sako Ingvaras.
Kiekvienas vardas – tarsi mažas pasaulis. Publikacijų ciklas „Po vardu – alytiškis“ kviečia pažinti Alytaus miesto gyventojus, kurių vardai – reti ir kupini istorijų, prasmės bei asmeniškumo.
Delfi dar visai neseniai skelbė ne vieną istoriją apie retus lietuvių vardus ir jų istorijas.
Salinga Vyčienė, su šeima gyvenanti Kaune, dirba ypatingą ir patį svarbiausią darbą – yra keturių vaikų mama. Mažiausiajam – vos pusantrų metukų, tad kalbėjomės jo pietų miego metu. Delfi pašnekovė sakė, kad savo vardu didžiuojasi ir dar nuo vaikystės juokauja, jog jos misija šioje žemėje – išpopuliarinti Salingos vardą.
„Yra viena istorinė knyga, ten paminėta, kad, rodos, Lietuvos bajoras ar didikas, dabar jau tiksliai nepasakysiu koks, turėjo dukrą Salingą ir sūnų Skirmantą. Tai, kiek žinau, tas vardas pirmą kartą paminėtas jau gana seniai. Bet aš tokį vardą gavau ne dėl knygos ir ne dėl istorinių šaltinių, – šypsojosi moteris. – Mano vyresnė sesė labai norėjo, kad atsirasčiau šiame pasaulyje. Prieš tai, kai mama buvo nėščia, ji susipažino su močiutės bendradarbės anūke, vardu Salinga, taigi aš tvirtai žinau, kad Lietuvoje mes esame bent dvi. Mano sesė labai troško, kad mano vardas taip pat būtų Salinga. Mama pasakojo bandžiusi sesę perkalbėti, bet nepavyko – toks nuožmus jos tas troškimas buvo.“
Norvegijoje gyvenantys lietuviai Remigijus ir Urtė Jakučiai gimusiai dukrelei taip pat išrinko neįprastą vardą. Neįprasta ir šio vardo gimimo istorija, prasidėjusi dar tada, kai pora nebuvo susituokusi. Linksmų nutikimų būta ir registruojant vardą tiek Norvegijoje, tiek Lietuvoje – vieni prašė raštiškai paaiškinti savo pasirinkimą, kiti susidūrė su tarties problemomis.
Tėtis Remigijus Delfi pasakojo, kad dar 1998 m. Japonijoje buvo išleistas vaizdo žaidimas, kurio angliškas pavadinimas – „Legend of Legaia“. Šis žaidimas, anot pašnekovo, pasakoja melancholišką istoriją apie pasiaukojimą, draugystę ir tris jaunuolius, stojančius į kovą prieš tamsos jėgas ir magišką rūką, kuris paverčia žmones į monstrus. Viena iš pagrindinių veikėjų – mergina, vardu Noa.
„Žaidime Noa – princesė, kurią nuo kūdikystės užaugino užburtas vilkas. Ji – geros širdies mergina, kuri su užburtu vilku gyvena viena kalnuose ir nemato kitų žmonių, bet vieną dieną blogio jėgos užpuola jos namus ir ji stoja į kovą už pasaulio likimą. Pagal šį personažą buvo sugalvotas vardas mūsų dukrai – sulietuvinome ir pavadinome ją Noana“, – sakė R. Jakutis.
Pašnekovė Gabijota – vienintelė moteris Lietuvoje, turinti tokį neįprastą vardą. Ir nors jis daugeliui gali skambėti panašiai į lietuviškąją ugnies deivę, namų židinio globėją Gabiją, vis dėlto šio vardo reikšmė ir jo atsiradimo istorija gerokai įdomesnė.
„Mama planavo mane pavadinti Saule, Kamile ar Karolina – žodžiu, įprastu vardu. Bet 1999 m. per lietuviškas televizijas rodė tokią meksikiečių telenovelę, kuri lietuviškai vadinosi „Žuvėdra“, o originaliai tai skambėtų „La Gaviota“. Pagrindinė aktorė buvo vardu Gaviota, bet tariant skambėjo kaip Gabijota. Tuo metu mano mama laukėsi manęs ir gyveno su mylima močiute – mano prosenele. O jos vardas – Gabrielė. Tad nekilo abejonių ir dėl mano vardo – tai tarsi dviejų gražių istorijų samplaika“, – su Delfi anksčiau dalijosi pašnekovė.